Padidėjęs užimtumas ir darbo užmokestis didina gyventojų optimizmą, o gerėjanti asmeninė finansinė padėtis leidžia nejausti nerimo dėl šalies ekonominės padėties.

Taip ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Rūta Vainienė aiškina faktą, kad per metus 5 procentiniais punktais sumažėjo žmonių, neigiamai vertinančių šalies ekonominę padėtį.

Tačiau ekonomistai pažymi, kad, nors šalies situacija trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu neatrodo bloga, ilguoju laikotarpiu esama iššūkių, kuriuos gyventojai ir politikai retai mato ir retai dėl jų nerimauja. Be to, pasaulio tikrai laukia dar viena krizė, galinti paveikti ir Lietuvą.

Per metus, palyginus 2015 m. ir 2016 m. rugpjūčio mėnesių duomenis, 5 procentiniais punktais sumažėjo žmonių, neigiamai vertinančių šalies ekonominę padėtį, rodo „Baltijos tyrimų“ apklausa.

„Swedbank“ vyr. ekonomistas N. Mačiulis sako, kad optimistiniam gyventojų vertinimui įtakos turėjo jų pačių pilnėjanti piniginė. Tačiau neigiamų vertinimų galėtų būti ir daugiau, pastebi pašnekovas, tačiau tie, kurie demonstruotų pesimizmą apklausose, vėl masiškai emigruoja.

„Užimtumas šiemet didėjo daugiau nei 2 proc., vidutinis darbo užmokestis didėjo maždaug 8 proc., ypač privačiame sektoriuje, 17 proc. padidėjo minimalus mėnesinis atlyginimas. Gyventojai į ekonomines šalies perspektyvas žiūri per asmeninę prizmę – gerėjanti asmeninė finansinė padėtis leidžia labiau atsipūsti ir nejausti nerimo dėl šalies ekonominės padėties.

Bet net jei žiūrėtume į valstybės makroekonominius rodiklius, kažkokių labai neigiamų tendencijų nepastebėtume: nacionalinio biudžeto pajamos planą viršijo daugiau nei 5 proc., panašu, kad šiemet pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo bus subalansuoti valstybės finansai“, – pagrindą gyventojų optimizmui kloja N. Mačiulis.

Nerimą keliančių ženklų taip pat esama

Šalies padėtį trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu ekonomistai vertina teigiamai. Tiesa, R. Vainienė atkreipia dėmesį į tai, kad Finansų ministerija ir Lietuvos bankas sumažino šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozes. Tačiau ilguoju laikotarpiu, pasak N. Mačiulio, esama tam tikrų iššūkių, kuriuos gyventojai ir politikai retai mato ir retai dėl jų nerimauja.

„Turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiemet ir toliau didėja emigracija. Per mėnesį dėl grynosios emigracijos vidutiniškai netenkame beveik 2,5 tūkst. žmonių – dvigubai daugiau nei, pavyzdžiui, 2014-aisiais. Todėl galima sakyti, kad gyventojų apklausos rodo, jog vis daugiau gyventojų yra patenkinti ekonomine padėtimi galbūt dėl to, kad nepatenkinti ir netikintys Lietuvos perspektyvomis išvyko iš Lietuvos.

Reikia pripažinti, kad antrus metus iš eilės statistiškai reikšmingai didėjanti emigracija yra labai blogas signalas ir sunku rasti atsakymą, kodėl taip yra: tokių šuolių, didėjant darbo užmokesčiui ir užimtumui, būti neturėtų“, – pažymi ekonomistas.

Dėl ko reikėtų iš tiesų pergyventi, pasak N. Mačiulio, yra tai, kad Lietuvos ekonomika beveik nebeartėja arba labai lėtai artėja prie ES vidurkio.

„Antrus metus iš eilės Lietuvos ekonomika auga apie 2 proc., bet tuo pat metu Švedija demonstruoja 3 proc. augimą. Švedija tolsta nuo mūsų, o mus vejasi mažiau išsivysčiusios ES valstybės, kaip Rumunija, kurios ekonomika šiemet auga 6 proc.

Jei iškeltume klausimą, kas greičiau pavys – ar Lietuva Švediją, ar Rumunija Lietuvą, tai atsakymas akivaizdus, kad Rumunija prie Lietuvos artėja greičiau, nei Lietuva prie Švedijos“, – apgailestauja pašnekovas.

Pasak N. Mačiulio, tam, kad būtų paskatintos investicijos, inovacijos ir vėl galėtume pasiekti 4 ar daugiau proc. BVP augimą, reikia esminių struktūrinių reformų – nuo švietimo sistemos iki visų kitų viešojo sektoriaus paslaugų, galbūt ir mokesčių bei valstybės valdymo, sistemos.

Ekonomikos krizė – horizonte

Ekonomistė R. Vainienė įsitikinusi, kad „ant nosies“ kabančių grėsmių Lietuvos ekonomikai nėra, tačiau pasaulyje tvyro krizės nuojautos.

„Ne taip seniai bankrutavo viena didelė logistikos kompanija, o tai yra labai svarbi indikacija, kad pasaulyje su prekyba kažkas negerai. Krizė tikrai bus, tik niekas nežino, kada. Ta krizė, kuri ateis, aišku, bus nelietuviškos kilmės, kils ne dėl to, kad viduje kažko prisidirbsime, bet dėl to, kad kažkas įvyks pasaulinėje rinkoje.

Tačiau ne visos krizės Lietuvą paveikia vienodu mastu. Priklausys nuo to, iš kur tos negandos ateis, – ar tai bus, pavyzdžiui, „Brexit“ pasekmė, ar Kinijos elgsenos pokyčiai. Tarkime, Azijos krizė mus paveikė labai fragmentiškai. Taigi krizės poveikis Lietuvai priklausys nuo to, kur ir kokios bus jos šaknys“, – aiškina ekonomistė.

N. Mačiulio teigimu, tokio pobūdžio lūžio ir duobės, kokius patyrėme 2008–2009 metais, tikrai neturėtume baimintis, nes daugelis struktūrinių rodiklių rodo, kad Lietuvos ekonomika yra geriau subalansuota. Nėra valstybės biudžeto, užsienio prekybos deficitų, įmonių ir gyventojų finansiniai įsipareigojimai yra mažesni, įmonės turi sukaupusios daugiau rezervų. Esame labiau pasirengę sukrėtimams, pastebi N. Mačiulis.

Tačiau R. Vainienė linkusi abejoti Lietuvos pasirengimu ekonominiams sunkumams: „Atskiros įmonės, individai yra pasirengę labai skirtingai. Žmonės, šeimos yra geriau pasirengę nei įmonės, tačiau jos pasiruoš tada, kai tai įvyks, ir sureaguos lanksčiais sprendimais. Tuo metu valstybės biudžetas ir „Sodra“ nėra pasirengę.“

Vilija Andrulevičiūtė