Bino diena Piterbore (skaitytojos laiškas) - Anglija.lt
 

Bino diena Piterbore (skaitytojos laiškas) 

„Growing the right way for a bigger, better Peterborough”
( Peterborough City Council )

Ketvirtadienis mūsų gatvėje - Bino diena. Kai kas gali pamanyti, kad tą dieną į Piterborą atvažiuoja garsusis aktorius Rowanas Atkinsonas. Ne, pono Byno pavardė anglų kalboje reiškia pupą, o binais angliakalbiai vadina šiukšlių dėžes.

Taigi ketvirtadienio rytais visi šaligatviai būna apstatyti žaliomis, juodomis, rudomis ir pilkomis šiukšliadėžėmis. Iki devintos valandos šiukšlės išvežamos. Arba neišvežamos. Jeigu darbininkai ras žalioje dėžėje banano žievelę ar sudužusią stiklinę, o rudoje dėžėje - skardinę ar batą, šiukšlės nejudintos stovės dar vieną savaitę. Ant šiukšliadėžės dangčio užklijuotas lipdukas primins, ką į kokią dėžę galima dėti, ir įspės, kad už taisyklių nesilaikymą baudžiama. Save gerbiantys anglai taisyklių laikosi ir sako, kad ten, kur baigiasi taisyklės, prasideda tironija.

Vienos mano draugės sūnus, grįžęs iš Piterboro į Panevėžį, mamai pasakojo, kad šiame Rytų Anglijos mieste nėra tvarkos, gatvės šiukšlinos ir pilnos agresyvių tamsiaodžių imigrantų, užimančių geriausias darbo vietas. Draugei norėčiau pasakyti, kad Piterboro mieste tvarka yra, o jos sūnus laimės nerado dėl kažkokių kitų priežasčių. Tiesa, aš negaliu nueiti pas Piterboro miesto merę ponią June Stokes ar pas Deputatų merą poną Mohammedą Nadeemą, sužinoti, kaip rūšiuojamos, apdorojamos, paruošiamos antriniam panaudojimui atliekos, ir apie tai papasakoti draugei. Nepasakysiu juk: „Laba diena, aš - Nastutė iš Lietuvos, domiuosi, kodėl Anglijos miestai didėja ir turtingėja, o Lietuvos – mažėja ir skursta, ir kodėl žmonės, neradę laimės gimtinėje, neranda jos ir svetur“. Pas Panevėžio merą su tokia misija niekas neįleistų, ką jau kalbėti apie Piterborą.

Negalėdama savo minties pagrįsti globaliai, pabandžiau tai padaryti lokaliai. Vesdama į mokyklą dukraitę, 640 metrų atkarpoje nuo Velingtono gatvės iki Daremo kelio suskaičiavau 130 didelių šiukšliadėžių. Neskaičiavau mažų pilkų dėželių, į kurias metamos maisto atliekos. Didelės dėžės matomos iš tolo – nereikia nė galvos pasukti. Kad pamatytum mažąją šiukšliadėžę, reikia persisverti per gyvatvorę. Beje, gyvatvorės Piterbore, kaip ir visoje Anglijoje, nuostabios. Žvalgydamasi į šiukšliadėžes, pastebėjau, kad šioje gatvėje namai statyti 1896 – 1905 metais. Jaunoji anglų karta prosenelių ir proprosenelių namus parduoda arba išnuomoja. Bent dešimtyje iš jų niekas negyvena. Kai kurie namai jau buvo spėję apaugti piktžolėmis ir gadino bendrą gatvės vaizdą. Tik birželio viduryje miesto valdžiai, regis, pavyko surasti kažkur gyvenančius šių namų savininkus ir priversti juos susitaisyti tvoras, nušienauti pieveles ir išravėti darželius.
Šiurpu pagalvoti, kad į tuos namus gali įsikraustyti būsto nesugebantys išsinuomoti lietuvaičiai. Juk kiekvienas namas yra kažkieno kapitalas, turtas, nuosavybė. Nė viena plyta tų namų statytojams nenukrito iš dangaus. Nieko negauta veltui – viskas uždirbta sunkiu darbu. Sunkiai įgyta nuosavybė Anglijoje labai gerbiama. Ne tik Anglijoje – visame pasaulyje. Taip nuo seno buvo ir Lietuvoje. Užteko prie durų pastatyti šluotą, kad praeivis suprastų, kad namuose nieko nėra, ir į vidų eiti draudžiama. Taip turėtų būti ir dabar. Kiekvienas tėvas, kiekviena motina turėtų pamokyti savo svetur išvykstančius vaikus tokių elementarių dalykų. Kad svetimi žmonės mūsų vaikams neaiškintų, kaip aiškino savo žvėriažmogiams Herberto Džordžo Velso novelės herojus daktaras Moras: “Iš griovio lakti vandenį draudžiama!”.

Einant į mokyklą, mus su dukraite aplenkė du lietuviškai kalbantys vaikinai, surenkantys šiukšles. Vienas ėjo pagal dešinįjį šaligatvį, kitas - pagal kairįjį. Kiekvienas nešėsi po didelį plastikinį permatomą maišą ir po lazdelę - šiukšlių rinktuvą. Viename lazdelės gale rankena, kitame - žnyplės, kuriomis, paspaudus rankeną, galima paimti pačią mažiausią šiukšlytę. Paskui vaikinus važiavo mašina, kuri nušlavė gatvę.

Po pusvalandžio, palikusi dukraitę mokykloje, ėjau namo. Prie „Sugar square” užsukau į parduotuvę nusipirkti lietuviškos “Agotos” duonos, “Dvaro” kefyro ir grietinės. Kitapus gatvės yra kita parduotuvė, kurioje irgi galima nusipirkti lietuviškų produktų. Netoli mūsų - trečia. Visos trys parduotuvės priklauso išeiviams iš Pakistano. Kalbama, kad karalienė Elžbieta II proteguoja emigrantus iš buvusios Britų Indijos – Pakistano, Bangladešo, Mianmaro – ir, kaip kompensaciją už beveik 100 metų trukusią okupaciją, sudaro jiems geresnes verslo sąlygas. Kaip yra iš tikrųjų - nežinau. Žinau tik tiek, kad Anglija niekada nebuvo okupavusi Lietuvos, ir lietuviams Jungtinėje Karalystėje privilegijos neteikiamos. Geriau apmokamos darbo vietos siūlomos geriau mokantiems anglų kalbą. Buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose anglų kalba ir dabar tebėra valstybinė, tad atvykėliai iš tų kraštų Piterbore kalbos barjero nejaučia. Taigi anglų kalbos nemokantys lietuvaičiai su jais konkuruoti negali. Ir nei pandžabų, nei sindų, nei puštūnų dėl to neapkaltinsi. Mūsiškiams belieka sukąsti dantis ir mokytis, mokytis, mokytis...

Išėjusi iš parduotuvės, pamačiau keistą sceną – lyg iš kokio prasigėrusio Lietuvos kaimo. Ramstydamasis į parduotuvės sieną, kažkoks baltaodis vyriškis bandė nusimauti kelnes. Ant šaligatvio buvo numesti jo marškiniai ir švarkas. Šalia stovinti moteris – žmona ar draugė – garsiai barėsi ir prašė vyriškį eiti namo. Jis neklausė ir atkakliai stengėsi nusivilkti paskutinį drabužėlį.

Pro šalį praėjo du treningais vilkintys vaikinai – irgi baltaodžiai. Vienas jų stabtelėjo, atsigėrė mineralinio vandens, o butelį numetė ant seno, lopyto perlopyto šaligatvio. Gatvėje, kuri prieš valandėlę buvo švarut švarutėlė, po apniukusiu dangumi vėjas gainiojo tuščias skardines. Gyvatvorėje stirksojo maišelis su senais batais... Mano nuotaika subjuro. Pagalvojau, kad Lietuvoje tokią dieną saulė žeme ritinėjasi, pievose kvepia žolynai, žemuogės sirpsta. Pagailo jaunųjų šiukšlių rinkėjų. Kokie jie nelaimingi! Koks beviltiškas jų darbas! Kiek šiukšlių! Teisybę sakė į Panevėžį grįžęs mano draugės sūnus, kad tvarkos nėra. Iš kur semtis tvirtybės ir į viską žvelgti pozityviai, kaip ragina Piterboro miesto merė ir municipaliteto tarybos nariai?

…Po pietų nušvito saulė. Star road gatvė vėl buvo švari. Saxon gatvės pradžioje, prie parduotuvės sienos, susisupęs į antklodę, kuri kažkada buvo balta, miegojo ryte matytasis plikšis. Prie Boongate tilto pamačiau jaunuosius šiukšlių rinkėjus. Pagalvojau, kad jiems nėra taip blogai, kaip man prieš kelias valandas atrodė. Darbas nesunkus, alga - nors nedidelė, bet pakankama buto nuomai, maistui, drabužiams, šiokioms tokioms pramogoms, lauktuvėms ir porai kasmečių kelionių į Lietuvą.

Į mokyklą atėjau per anksti. Sustojau prie mokyklos vartų. Vaikai su mokytojais ir pagalbos mokiniams specialistais žaidė aikštelėje. Mano dukraitė kartu su juodu kaip angliukas berniuku suposi sūpynėmis. Mane užkalbino to berniuko mama – aukšta stotinga afrikiečių kilmės moteris. Ji pasiteiravo, kodėl antra savaitė nesimato mano dukters. Paaiškinau, kad išvažiavusi į Lietuvą. Moteris suprato viską, ką sakiau. Ką sakė ji, aš ne viską supratau. Senos mano ausys nebepagauna amerikoniškai tariamų garsų. O kaip kalbasi su vaikais mano penkiametė dukraitė?
„Su Aiste kalbuosi lietuviškai, su berniukais – angliškai, o su Leila – dar kažkaip”, - sako ji.

Palengva ėjome namo. Mus lenkė pilkomis, juodomis, mėlynomis uniformomis vilkintys mokiniai iš aplinkinių mokyklų. Atsigręžiau pažiūrėti, ar jie neprimėtė popierių. Ne, neprimėtė. Prie parduotuvės sienos nebebuvo ten miegojusio vyro. Ir jo vietomis baltos antklodės nebebuvo. Ir šiukšlių dėžių ant šaligatvių nebebuvo. Grožėjomės švaria gatve ir prie namų žydinčiomis gėlėmis: rožėmis, fuksijomis, našlaitėmis, begonijomis, petunijomis, serenčiais, flioksais, uolaskėlėmis.

Gerai, kad graži aplinka, kurioje auga vaikai. Regis, taip galvoja ir miesto savivaldybės tarybos nariai, teigiantys, jog ugdymas yra tiesiausias kelias į didesnį, geresnį Piterborą.

Anastasija Bučienė

Dėkojame mūsų skaitytojai už šį pasakojimą!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

„Growing the right way for a bigger, better Peterborough”
( Peterborough City Council )

Ketvirtadienis mūsų gatvėje - Bino diena. Kai kas gali pamanyti, kad tą dieną į Piterborą atvažiuoja garsusis aktorius Rowanas Atkinsonas. Ne, pono Byno pavardė anglų kalboje reiškia pupą, o binais angliakalbiai vadina šiukšlių dėžes.

Taigi ketvirtadienio rytais visi šaligatviai būna apstatyti žaliomis, juodomis, rudomis ir pilkomis šiukšliadėžėmis. Iki devintos valandos šiukšlės išvežamos. Arba neišvežamos. Jeigu darbininkai ras žalioje dėžėje banano žievelę ar sudužusią stiklinę, o rudoje dėžėje - skardinę ar batą, šiukšlės nejudintos stovės dar vieną savaitę. Ant šiukšliadėžės dangčio užklijuotas lipdukas primins, ką į kokią dėžę galima dėti, ir įspės, kad už taisyklių nesilaikymą baudžiama. Save gerbiantys anglai taisyklių laikosi ir sako, kad ten, kur baigiasi taisyklės, prasideda tironija.

Vienos mano draugės sūnus, grįžęs iš Piterboro į Panevėžį, mamai pasakojo, kad šiame Rytų Anglijos mieste nėra tvarkos, gatvės šiukšlinos ir pilnos agresyvių tamsiaodžių imigrantų, užimančių geriausias darbo vietas. Draugei norėčiau pasakyti, kad Piterboro mieste tvarka yra, o jos sūnus laimės nerado dėl kažkokių kitų priežasčių. Tiesa, aš negaliu nueiti pas Piterboro miesto merę ponią June Stokes ar pas Deputatų merą poną Mohammedą Nadeemą, sužinoti, kaip rūšiuojamos, apdorojamos, paruošiamos antriniam panaudojimui atliekos, ir apie tai papasakoti draugei. Nepasakysiu juk: „Laba diena, aš - Nastutė iš Lietuvos, domiuosi, kodėl Anglijos miestai didėja ir turtingėja, o Lietuvos – mažėja ir skursta, ir kodėl žmonės, neradę laimės gimtinėje, neranda jos ir svetur“. Pas Panevėžio merą su tokia misija niekas neįleistų, ką jau kalbėti apie Piterborą.

Negalėdama savo minties pagrįsti globaliai, pabandžiau tai padaryti lokaliai. Vesdama į mokyklą dukraitę, 640 metrų atkarpoje nuo Velingtono gatvės iki Daremo kelio suskaičiavau 130 didelių šiukšliadėžių. Neskaičiavau mažų pilkų dėželių, į kurias metamos maisto atliekos. Didelės dėžės matomos iš tolo – nereikia nė galvos pasukti. Kad pamatytum mažąją šiukšliadėžę, reikia persisverti per gyvatvorę. Beje, gyvatvorės Piterbore, kaip ir visoje Anglijoje, nuostabios. Žvalgydamasi į šiukšliadėžes, pastebėjau, kad šioje gatvėje namai statyti 1896 – 1905 metais. Jaunoji anglų karta prosenelių ir proprosenelių namus parduoda arba išnuomoja. Bent dešimtyje iš jų niekas negyvena. Kai kurie namai jau buvo spėję apaugti piktžolėmis ir gadino bendrą gatvės vaizdą. Tik birželio viduryje miesto valdžiai, regis, pavyko surasti kažkur gyvenančius šių namų savininkus ir priversti juos susitaisyti tvoras, nušienauti pieveles ir išravėti darželius.
Šiurpu pagalvoti, kad į tuos namus gali įsikraustyti būsto nesugebantys išsinuomoti lietuvaičiai. Juk kiekvienas namas yra kažkieno kapitalas, turtas, nuosavybė. Nė viena plyta tų namų statytojams nenukrito iš dangaus. Nieko negauta veltui – viskas uždirbta sunkiu darbu. Sunkiai įgyta nuosavybė Anglijoje labai gerbiama. Ne tik Anglijoje – visame pasaulyje. Taip nuo seno buvo ir Lietuvoje. Užteko prie durų pastatyti šluotą, kad praeivis suprastų, kad namuose nieko nėra, ir į vidų eiti draudžiama. Taip turėtų būti ir dabar. Kiekvienas tėvas, kiekviena motina turėtų pamokyti savo svetur išvykstančius vaikus tokių elementarių dalykų. Kad svetimi žmonės mūsų vaikams neaiškintų, kaip aiškino savo žvėriažmogiams Herberto Džordžo Velso novelės herojus daktaras Moras: “Iš griovio lakti vandenį draudžiama!”.

Einant į mokyklą, mus su dukraite aplenkė du lietuviškai kalbantys vaikinai, surenkantys šiukšles. Vienas ėjo pagal dešinįjį šaligatvį, kitas - pagal kairįjį. Kiekvienas nešėsi po didelį plastikinį permatomą maišą ir po lazdelę - šiukšlių rinktuvą. Viename lazdelės gale rankena, kitame - žnyplės, kuriomis, paspaudus rankeną, galima paimti pačią mažiausią šiukšlytę. Paskui vaikinus važiavo mašina, kuri nušlavė gatvę.

Po pusvalandžio, palikusi dukraitę mokykloje, ėjau namo. Prie „Sugar square” užsukau į parduotuvę nusipirkti lietuviškos “Agotos” duonos, “Dvaro” kefyro ir grietinės. Kitapus gatvės yra kita parduotuvė, kurioje irgi galima nusipirkti lietuviškų produktų. Netoli mūsų - trečia. Visos trys parduotuvės priklauso išeiviams iš Pakistano. Kalbama, kad karalienė Elžbieta II proteguoja emigrantus iš buvusios Britų Indijos – Pakistano, Bangladešo, Mianmaro – ir, kaip kompensaciją už beveik 100 metų trukusią okupaciją, sudaro jiems geresnes verslo sąlygas. Kaip yra iš tikrųjų - nežinau. Žinau tik tiek, kad Anglija niekada nebuvo okupavusi Lietuvos, ir lietuviams Jungtinėje Karalystėje privilegijos neteikiamos. Geriau apmokamos darbo vietos siūlomos geriau mokantiems anglų kalbą. Buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose anglų kalba ir dabar tebėra valstybinė, tad atvykėliai iš tų kraštų Piterbore kalbos barjero nejaučia. Taigi anglų kalbos nemokantys lietuvaičiai su jais konkuruoti negali. Ir nei pandžabų, nei sindų, nei puštūnų dėl to neapkaltinsi. Mūsiškiams belieka sukąsti dantis ir mokytis, mokytis, mokytis...

Išėjusi iš parduotuvės, pamačiau keistą sceną – lyg iš kokio prasigėrusio Lietuvos kaimo. Ramstydamasis į parduotuvės sieną, kažkoks baltaodis vyriškis bandė nusimauti kelnes. Ant šaligatvio buvo numesti jo marškiniai ir švarkas. Šalia stovinti moteris – žmona ar draugė – garsiai barėsi ir prašė vyriškį eiti namo. Jis neklausė ir atkakliai stengėsi nusivilkti paskutinį drabužėlį.

Pro šalį praėjo du treningais vilkintys vaikinai – irgi baltaodžiai. Vienas jų stabtelėjo, atsigėrė mineralinio vandens, o butelį numetė ant seno, lopyto perlopyto šaligatvio. Gatvėje, kuri prieš valandėlę buvo švarut švarutėlė, po apniukusiu dangumi vėjas gainiojo tuščias skardines. Gyvatvorėje stirksojo maišelis su senais batais... Mano nuotaika subjuro. Pagalvojau, kad Lietuvoje tokią dieną saulė žeme ritinėjasi, pievose kvepia žolynai, žemuogės sirpsta. Pagailo jaunųjų šiukšlių rinkėjų. Kokie jie nelaimingi! Koks beviltiškas jų darbas! Kiek šiukšlių! Teisybę sakė į Panevėžį grįžęs mano draugės sūnus, kad tvarkos nėra. Iš kur semtis tvirtybės ir į viską žvelgti pozityviai, kaip ragina Piterboro miesto merė ir municipaliteto tarybos nariai?

…Po pietų nušvito saulė. Star road gatvė vėl buvo švari. Saxon gatvės pradžioje, prie parduotuvės sienos, susisupęs į antklodę, kuri kažkada buvo balta, miegojo ryte matytasis plikšis. Prie Boongate tilto pamačiau jaunuosius šiukšlių rinkėjus. Pagalvojau, kad jiems nėra taip blogai, kaip man prieš kelias valandas atrodė. Darbas nesunkus, alga - nors nedidelė, bet pakankama buto nuomai, maistui, drabužiams, šiokioms tokioms pramogoms, lauktuvėms ir porai kasmečių kelionių į Lietuvą.

Į mokyklą atėjau per anksti. Sustojau prie mokyklos vartų. Vaikai su mokytojais ir pagalbos mokiniams specialistais žaidė aikštelėje. Mano dukraitė kartu su juodu kaip angliukas berniuku suposi sūpynėmis. Mane užkalbino to berniuko mama – aukšta stotinga afrikiečių kilmės moteris. Ji pasiteiravo, kodėl antra savaitė nesimato mano dukters. Paaiškinau, kad išvažiavusi į Lietuvą. Moteris suprato viską, ką sakiau. Ką sakė ji, aš ne viską supratau. Senos mano ausys nebepagauna amerikoniškai tariamų garsų. O kaip kalbasi su vaikais mano penkiametė dukraitė?
„Su Aiste kalbuosi lietuviškai, su berniukais – angliškai, o su Leila – dar kažkaip”, - sako ji.

Palengva ėjome namo. Mus lenkė pilkomis, juodomis, mėlynomis uniformomis vilkintys mokiniai iš aplinkinių mokyklų. Atsigręžiau pažiūrėti, ar jie neprimėtė popierių. Ne, neprimėtė. Prie parduotuvės sienos nebebuvo ten miegojusio vyro. Ir jo vietomis baltos antklodės nebebuvo. Ir šiukšlių dėžių ant šaligatvių nebebuvo. Grožėjomės švaria gatve ir prie namų žydinčiomis gėlėmis: rožėmis, fuksijomis, našlaitėmis, begonijomis, petunijomis, serenčiais, flioksais, uolaskėlėmis.

Gerai, kad graži aplinka, kurioje auga vaikai. Regis, taip galvoja ir miesto savivaldybės tarybos nariai, teigiantys, jog ugdymas yra tiesiausias kelias į didesnį, geresnį Piterborą.

Anastasija Bučienė

Dėkojame mūsų skaitytojai už šį pasakojimą!
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: