Rasti prieš gerą šimtmetį iš Lietuvos emigravusios promočiutės žydės ir jos šeimos pėdsakus, atkurti sutrūkinėjusius giminystės ryšius ir nebesijausti lyg augalui be šaknų. Tokį planą sau nubrėžė britų rašytoja Leila Segal.

Užduotis neatrodytų sunki turint dokumentų ar radus artimųjų. Tačiau moteris nė neįsivaizduoja, kur dabar kiti giminaičiai ir ar promočiutės šeima apskritai išgyveno Holokaustą, mat buvo išžudyta didžiuma Kelmės, kur jie gyveno, žydų.

Archyvuose britė nieko nepešė – esą to laikotarpio (XIX a. pab. – XX a. pr.) įrašai apie gimimus, santuokas, mirtis ir pan. buvo sunaikinti. Todėl L.Segal nusprendė viešai papasakoti savo šeimos istoriją, tikėdamasi rasti protėvius pažinojusių žmonių ar bent šių palikuonių.

Netikėta kelionė į Lietuvą

„Mano šeima išsibarsčiusi po visą pasaulį, todėl gyvendama Jungtinėje Karalystėje jaučiuosi, lyg būčiau be šaknų, – prisipažino L.Segal. – Norėčiau praeityje rasti sąsajų su vietomis, iš kur kilę mano protėviai. Man labai svarbu žinoti apie jų gyvenimus. Dabar suprantu, kad ir Lietuvoje jaučiamas smalsumas bei didelė simpatija išvykusiųjų palikuonims. Būtų smagu atkurti ryšius ir rasti naujų draugų.“

Rašytoja neslėpė dar vienos, gerokai pragmatiškesnės, susidomėjimo protėviais priežasties – Lietuvos paso, kuris ypač vilioja dėl „Brexit“, mat jai norėtųsi likti Europos Sąjungos dalimi. Iš draugo girdėjo, kad mūsų šalis – svetinga ir progresyvi. L.Segal giminaičiai taip pat kilę iš Lenkijos ir Rumunijos, bet praėjusiame amžiuje jie emigravo į Jungtinę Karalystę ar Pietų Afrikos Respubliką (PAR).

„Mano senelis iš mamos pusės kilęs iš Lenkijos – Varšuvos. Būdamas žydas, jis negalėjo tęsti medicinos studijų, todėl tai vietai nepuoselėju šiltų jausmų. Kai ten lankiausi (10-ajame deš. – red. past.), buvo justi stiprus priešiškumas žydams“, – prisiminė pašnekovė. Ji deda daug vilčių, kad pavyks rasti protėvių, visų pirma – prosenelės, pėdsakus Lietuvoje.

Iki šiol rašytoja nebuvo viešėjusi Lietuvoje. Kol vieną kovo dieną spontaniškai nesugalvojo nusipirkti bilieto į Vilnių ir atskristi keletui dienų. Per tą laiką moteris apsilankė archyvuose, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje ir ten pat įkurtame Tolerancijos centre. Viešnią ypač sužavėjo pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako tapybos darbai, kuriuos menininkas padovanojo Lietuvai. Iš Lietuvos žydų bendruomenės atstovų ji išgirdo patarimų, kokios gijos gali nuvesti į artimųjų praeitį.

L.Segal suspėjo nuvykti iki Kauno ir apžiūrėti Lietuvoje gyvenančio brito fotografo Richardo Scoyfieldo nuotraukų, kuriose įamžintos išlikusios sinagogos, parodą „Back to Shul“ bei užsukti į japonų diplomato Chiunės Sugiharos muziejų. Vilniuje ji netikėtai sutiko Zimbabvėje gyvenančią moterį, kurią į Lietuvą atvedė toks pat tikslas – rasti giminaičių. Pasidalijusios savo istorijomis moterys nustebo, kad jas sieja tokia pati emocinė patirtis.

„Čia jaučiu ryšį su savo pačios istorija. Būti vietoje – visai kas kita, nei stebėti iš toli. Gali žinoti, kiek daug litvakų kilę iš Lietuvos, bet čia sutinki tiek žmonių, kurie remia jų kultūrą! Vis mąstydavau apie tai, kad žydai buvo žudomi, bet ilgainiui imi tai primiršti. Dabar užsimezgė emocinis ryšys. Dažnai žydai nesupranta savo asmeninio praradimo istorijos. Aš dirbu su moterimis – prekybos žmonėmis aukomis, padedu joms susitaikyti su savo istorija. Nuostabiausia, kad dabar pati tai išgyvenu.“

Kelmėje laikė užeigą

L.Segal žiniomis, jos prosenelė Paulina Abelowitz kilusi iš Kelmės, kuri senais laikais buvo žydų religinis ir mokslo centras. Būtent informacijos apie jos gyvenimą Lietuvoje ir atitinkamų dokumentų ieško moteris.

„Norėčiau sužinoti daugiau apie jos gyvenimą, kaip ir apie kitų ten gyvenusių šeimų. Tiesa, neturiu daug vilčių, kad jų pėdsakus galima atsekti iki šiandienos, nes, spėju, dauguma žydų buvo išžudyti“, – svarstė pašnekovė.

Paieškas apsunkina tai, kad neišlikęs nė vienas prosenelės Paulinos dokumentas. „Turiu mamos gimimo liudijimą ir tikriausiai galėčiau gauti senelės Berthos, kuri gimė Pietų Afrikoje“, – pažymėjo rašytoja ir išreiškė viltį, kad šie dokumentai patvirtintų kraujo ryšį.

Mama L.Segal yra pasakojusi, esą Paulinos tėvas Kelmėje laikė užeigą. Vyras buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų vaikams samdyti privatų mokytoją, kurį atsiveždavo nakties tamsoje, mat šiems nebuvo leista lankyti mokyklos. Apie 1908-uosius Paulina kartu su vyru, greičiausiai rusu, paliko Lietuvą ir išvyko į PAR. Tuo metu jai buvo maždaug 24 metai. Vienintelis poros vaikas Bertha (jidiš kalba – Basya) gimė Johanesburge 1916-aisiais. Anot pašnekovės, 1966-aisiais, kai mirė, Paulina buvo apytiksliai 82-ejų, tad moteris spėjo, kad ji galėjo gimti 1884 metais.

„Neturiu supratimo, kodėl prosenelė išvyko iš Lietuvos, – pripažino L.Segal. – Galiu tik nuspėti, kad tai buvo susiję su tenykščiais žydų persekiojimais. Dėl to nemažai jų išvažiavo.“

Rašytojos mama gimė Londone, kur jos tėtis medikas studijavo, bet užaugo Johanesburge. Jaunystėje keliaudama mergina vėl atsidūrė Jungtinės Karalystės sostinėje, kur įsimylėjo ir susituokė. Štai kodėl L.Segal gimė Londone.

Jos žodžiais, prosenelės gyvenimas buvo nepaprastas. Moteris išsiskyrė su vyru, kadangi jis prastai elgėsi – buvo veltėdis, užuot dirbęs aukso kasyklose mieliau draugavo su taurele. Tais laikais moterims skirtis buvo labai neįprasta, bet maisto prekių krautuvėlę turėjusi Paulina tam pasiryžo.

„Prosenelė buvo narsios dvasios moteris, – mamos pasakojimus citavo L.Segal. – Kartą į parduotuvę įsiveržė plėšikai. Užpuolikai ėmė mušti ją geležiniu strypu. Paulina turėjo gražius storus plaukus ir vėliau nuolat kartojo, kad būtent plaukai išgelbėjo jai gyvybę. Aprašiau tokį incidentą viename pasakojime apie žydų kartas ir migraciją iš Europos.“

PAR tikriausiai buvo laikomi lietuviais

Rašytoja sužinojo, kad Jungtinėse Valstijose, Kalifornijoje, gyvena Paulinos sūnėnas Paulas Abelowitzas. Vyro šaknys taip pat driekiasi į Lietuvą. Po skyrybų Paulina liko viena su dukterimi Bertha, nors PAR gyveno nemažai artimųjų. Jos buvęs vyras vedė antrąkart ir su žmona susilaukė dar keturių vaikų.

Iš solidarumo su mama, Bertha niekada su jais nesusitiko. Londone užaugusi L.Segal taip pat nepažįsta PAR likusių giminaičių ir jų palikuonių. „Galėčiau bandyti surasti, bet greičiausiai jie jau gana seni ir tolimi giminės“, – svarstė ji.

L.Segal spėjo, kad gyventi PAR nebuvo lengva. „Mano giminaičiai – žydų imigrantai – Pietų Afrikoje tikriausiai buvo laikomi užsieniečiais – lietuviais. Žinau, kad iš Lenkijos kilęs mano senelis kalbėjo lenkiškai, todėl manyčiau, kad mano prosenelė Paulina kalbėjo lietuviškai, – svarstė pašnekovė. – Ji buvo itin religinga, kas vakarą skaitydavo savo maldų knygą ir visuomet sakydavo, kad būtent tikėjimas Dievu padėjo atlaikyti aną užpuolimą geležiniu strypu. Gydytojai sakė, kad tai buvo plaukai, bet ji visuomet buvo įsitikinusi, kad tikėjimas. Paulina taip pat kalbėjo jidiš, anglų kalbą mokėjo prastai. Tiesą sakant, nemanau, kad jie buvo religingi, – bent mano močiutė nebuvo, ji savo religijos gerai neišmanė.“

Rašytojai smalsu, kaip stipriai, gyvendami Lietuvoje, jos protėviai buvo atitolę nuo religijos, kiek jie, kaip žydai, jie buvo atsiskyrę nuo kitų kelmiškių ir kiek lietuviškos kultūros jie nusivežė su savimi į PAR.

Žydai sudarė 69 proc. kelmiškių

Manoma, kad į Kelmę žydai ėmė keltis XVII amžiuje ir ilgainiui tapo didžiausia gyventojų grupe miestelyje. Todėl nekeista, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą jis buvo svarbus religinis žydų centras.

Čia stovėjo dvi sinagogos, veikė pasaulyje garsi Talmud Tora ješiva, kurioje buvo ruošiami rabinai, keturmetė Mažoji ješiva berniukams paaugliams, trys žydų pradinės mokyklos, gimnazijoje net dirbo žydų tikybos mokytojas.

Bet dabar apie Kelmės žydų istoriją primena tik senieji žydų kapai, vos vienas kitas per karą ir gaisrus išlikęs namas, masinės Holokausto aukų žudynių vietos ir iš viso pasaulio į Kelmę savo protėvių šaknų ieškoti atvykstantys žydai.

1897 metų surašymo duomenimis, 2 710 iš 3 914 miestelio gyventojų buvo žydai. Didžiuma jų vertėsi prekyba, turėjo apie 20 sunkvežimių. Vienam žydui priklausė vaistinė, kitam – pašto arkliai, trečiam – vienintelė visą miestelį aprūpinanti elektrinė. Anuos laikus prisimenantys kelmiškiai pasakojo, kad žydai nedirbdavo „juodo“ darbo, namams tvarkyti samdydavo valytojas.

Istorikai yra paskaičiavę, kad per dvejas masines žudynes 1941-aisiais buvo išžudyta apie 1300 Kelmės ir aplinkinių kaimų žydų. Dalis jų buvo išvežti sušaudyti į Žagarę, daliai pavyko pasislėpti ir taip išsigelbėti, tiesa, jei nebūdavo randamos slėptuvės. Kiek žmonių išsigelbėjo, nežinoma. Žydų gelbėtojų skaičius Kelmės rajone siekia 69, pačioje Kelmėje – 29. Be žydų Kelmėje nebeliko daugybės įvairiausių daiktų parduotuvėlių, nebebuvo net kur nusipirkti maisto, tad daugelis apsipirkti važiuodavo į Šiaulius.

Pietų Afrikoje – kaip Lietuvoje

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas nenustebo sužinojęs apie L.Segal norą rasti giminės šaknis. Priešingai – prisiminęs ne vieną panašią istoriją pažėrė jai patarimų, kas galėtų užvesti ant kelio.

„Per savaitę sulaukiame bent vieno panašaus prašymo. Ypač daug gauname artėjant pavasario-vasaros sezonui, kai žmonės planuoja keliones, – sakė LŽB atstovas. – Dažnas apsilanko su artimaisiais. Sakykime, močiutė kilusi iš Lietuvos, bet prapuolusi ar žuvusi. Atvažiuoja jos anūkai ir proanūkis. Jei šiaip protėvių takais nori pakeliauti, nebūtinai į mus kreipiasi, bet ieškantieji giminaičių, dokumentų prašo pagalbos.“

R.Vaisbrodas neslėpė, kad patvirtinti giminystės ryšį su Lietuvoje gyvenusiais žydais labai sunku. Būtina ne tik žinoti, bet ir turėti tai patvirtinančius faktus. O dauguma žydų dokumentų buvo sunaikinti ar šiaip dingo. Jie buvo deginami, kitaip naikinami – tikslingai, vien dėl to, kad žydiški. Dalis dokumentų prapuolė ir atsidūrė nežinia kur. Būna, kad juos randa muziejuose ar kur nors užsienyje.

Taip nutiko su buvusio Vilniaus geto kalinio – 15-mečio Icchoko Rudaševskio dienoraščiu, kuris 1944-aisiais buvo rastas vieno Dysnos gatvės namo palėpėje, bet lietuviškai išleistas tik pernai. Prieš tai jis buvo publikuotas jidiš, hebrajų, anglų, prancūzų kalbomis.

Anot pašnekovo, žydai ne tik Holokausto metais stengėsi ištrūkti iš Lietuvos. Emigruodavo jie ir caro valdymo metais, visų pirma – dėl skurdo. „Jiems buvo sunku verstis. Situacija buvo labai sudėtinga. Jaunus vaikinus imdavo į caro armiją – rekrūtais 25 metams. Žydų verslams buvo taikomi didesni mokesčiai. Sklido kalbos apie neva ritualinius vaikų nužudymus, ypač prieš Velykas. Žmonėms buvo nejauku. Nors kai kuriuose miestuose jie sudarė daugumą gyventojų, turėjo paklusti mažumos valdžiai – ar rusams, ar lietuviams. Jie buvo save izoliavę, bendruomenės gyvenimas štetluose buvo uždaras.“

Išvažiuodami žydai tikriausiai pasiimdavo kažkokį dokumentą, bet nemaža dalis jų buvo suklastoti, kad būtų lengviau keliauti, kai kurie dokumentus „pamesdavo“, kad galėtų gyvenimą pradėti iš naujo.

Įstatymai leidžia litvakams ar jų palikuonims atkurti Lietuvos pilietybę. Šia galimybe yra pasinaudoję tūkstančiai žmonių, dažniausiai – gyvenantieji PAR. Toje šalyje maždaug 80 proc. visų žydų kilę iš Lietuvos.

„Labai įspūdinga. Kai būni kartu su jais kokiame renginyje ir matai veidus, gal keistai nuskambės, bet atrodo kaip Lietuvoje“, – įspūdžiais iš apsilankymo tolimoje šalyje dalijosi R.Vaisbrodas.

Pirmą knygą įkvėpė gyvenimas Kuboje

Su žydais L.Segal sieja ne vien kraujo ryšys, bet ir profesiniai interesai. Ji yra dirbusi ir Izraelyje bei Palestinoje, kur kartu su arabų-žydų jaunimo bendradarbiavimo organizacija „Sadaka Reut“ įgyvendino „Jaffa Photography Project“. Nuotraukos padeda įgyvendinti ir kitokius projektus. Londone moteris prisidėjo prie projekto „Change the Picture“ („Pakeisk paveikslą“), kuris skatino prostitutėmis paverstas moteris per kūrybinį rašymą ir fotografiją papasakoti apie savo gyvenimus.

L.Segal inicijavo ir įgyvendino projektą apie prekybos žmonėmis aukomis tampančias moteris „Voice of Freedom“ („Laisvės balsas“). Pagal šį projektą, organizuojami seminarai, kurių dalyvės gali papasakoti pasauliui savo istorijas. Naudodamos nuotraukas kaip atspirties tašką, moterys kalba apie tai, kas jos yra, ką joms teko pergyventi ir ką jos siūlytų pakeisti. Jau buvo surengta ne viena šių moterų iš viso pasaulio fotografijų paroda, pavyzdžiui, žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ būstinėje Londone, netrukus dešimties nigeriečių, kurios per Libiją buvo atgabentos į Italiją, darbų paroda vyks Turine.

Prieš porą metų pasirodė debiutinis L.Segal apsakymų, parašytų gyvenant Kuboje, rinkinys „Breathe“ („Alsuoti“). Aprašydama keblius santykius tarp kubiečių ir salos lankytojų, autorė analizuoja tarp vietos gyventojų ir turistų kylančią įtampą.

Šiuo metu L.Segal rašo romaną „John“, paremtą tais pačiais tyrinėjimais apie „bešakniškumą“, tik šiuokart pasakojimo centre – vienas žmogus, nesėkmingai bandantis prisitaikyti. Johnas – penktą dešimtį pradėjęs vyras, išoriškai – visiškas nuobodyla, bet su emocingu ir žiauriu vidiniu gyvenimu. Šis pasireiškia, kai įsiliepsnoja meilė gerokai jaunesnei benamei. Romano veiksmas vyksta neįvardytame jūrų uostamiestyje. Įkvėpimo antrai knygai rašytoja taip pat sėmėsi iš kelionių po Kubą.