Lietuvos darbdaviai svarsto galimybę viešai įsipareigoti padidinti darbuotojų atlyginimus, jeigu bus atsižvelgta į jų pasiūlymus dėl darbo santykių reguliavimo. Profsąjungos tai svarstytų, tačiau yra atsargios, o valdžia teigia, kad darbuotojai dėl principo galėtų nusileisti.

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) generalinis direktorius Danukas Arlauskas DELFI sakė, kad jo atstovaujama organizacija Valstiečių ir žaliųjų sąjungai pasiūlė, ką būtų galima daryti su naujuoju Darbo kodeksu. Sutarus dėl pasiūlymų, darbdaviai įsipareigotų tam tikru dydžiu padidinti darbuotojų algas.

Direktorius neatsakė, kaip tiksliai būtų skaičiuojamas toks padidinimas, pvz., ar atlyginimui „ant popieriaus“, ar „į rankas“, kokiu dydžiu, kokiose įmonės tai būtų daroma. Esą kai kuriuose sektoriuose atlyginimai ir taip didėja, kituose jie nedidėja, o kai kur siekiama išlaikyti bent minimalios mėnesinės algos lygį.

„Klausimas dabar analizuojamas. Kaip apibrėžti, ar padidinimas būtų visose LDK įmonėse, ar būtų skaičiuojamas vidurkis? Mūsų nuomonės skiriasi, nes yra įmonių, kuriose atlyginimus nustato valdyba, vadovai negali to padaryti vienasmeniškai. Dėl to konkrečių detalių dar neaptarinėjome“, – kalbėjo pašnekovas.

Tiesa, anot jo, toks žingsnis neaptartas ir tarp skirtingų verslo organizacijų, neaišku, ar visos jos su tuo sutiktų.

„Man šiek tiek neramu, nes kai kas kalba, kad susitarimo turinį reikia pasižiūrėti. Bet juk visi mes tą turinį ir formuojame. Priklausomai nuo turinio ir matysime, galime pasirašyti ar ne.

Noriu akcentuoti paprastą dalyką: į politinę areną atėjo kitokie žmonės, kitaip žiūrintys į susitarimus. Iš tikrųjų mes buvome susitarimo iniciatoriai, nusiuntėme tekstą, kaip jį įsivaizduojame ir iš karto gavome reakciją: „sutinkame su tuo, bet prisiimkite įsipareigojimus ir dėl atlyginimo didinimo“.

Kai „ištransliavo“, kad jie sutinka su pasiūlymais, tada pradėjome galvoti, kad turime dėmesingiau jį išplėsti ir pasiūlyti daugiau reikalavimų, kad juos įgyvendinus atsirastų paskata ar galimybės didinti 5 proc. ar 6 proc., gal daugiau, bet sunku atsakyti, nes yra daug svarbių klausimų“, – kalbėjo D. Arlauskas, pridūręs, kad susitarimas priklausys ir nuo pasikeitimų mokesčių sistemoje.

Direktorius pripažino, kad abejonių dėl susitarimo gali kilti, jei būtų įsipareigota algas didinti tiek, kiek, pagal prognozes, jos ir taip padidės:

„Taip, būtent valstiečių ir žaliųjų atstovai mums tą patį sako, kad taip gali būti, jei didėjimas bus kaip jau ir yra pagal Statistikos departamento prognozes. Sutinku, išoriškai tai gali atrodyti tam tikras žongliravimas skaičiais“.

Vis dėlto, anot pašnekovo, reikalingas toks sutarimas, kurį įgyvendinus atlyginimus turėtų galimybių kelti ne tik iš ES lėšų ar eksporto gyvenančios įmonės, bet ir veikiančios vidaus rinkoje, tos, kurioms sunkiau tą padaryti.

Profsąjungos viską svarstytų

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija vadovas Artūras Černiauskas DELFI sakė nieko negirdėjęs apie galimą susitarimą dėl Darbo kodekso ir algų didinimo. Jis abejojo dėl tokio susitarimo, tačiau galimybės jį sudaryti neatmetė.

„Matote, Darbo kodekse yra daug jautrių vietų. Pavyzdžiui, darbo laikas. Kažin, ar sutiktume, kad darbuotojai galėtų dirbti 72 val. per savaitę už atlyginimo padidinimą keliais procentais. Tai nėra adekvatu. Galbūt reiktų išspręsti tas pačias sudėtingiausias problemas. Paskui būtų galima būtų kalbėti apie kai kuriuos punktus, kurie reikalingi ir darbdaviams, ir apie atlyginimo didinimą“, – svarstė pašnekovas.

Anot jo, įdomu, kaip konkrečiai darbdaviai įsipareigotų didinti atlyginimus, ar tą padarytų jie visi, ar tik susitarimą pasirašiusių organizacijų nariai, koks būtų pats didinimo mechanizmas: „Dabar darbo užmokestis ir taip didėja, nes trūksta specialistų. Taigi, ar nebus kad jie darys ką ir taip darytų, o už tai dar gauti dividendų. Tai būtų ne visai sąžiningas žaidimas šioje vietoje“.

A. Černiausko teigimu, svarstytinas yra kiekvienas variantas, profsąjungos yra už pokyčius, už inovacijas, tačiau turi būti išlaikytas deramas balansas tarp darbuotojų socialinių garantijų darbo santykių lankstumo.

„Ne tik atlyginimas lemia, kaip darbuotojas jaučiasi darbo vietoje. Tai ne vienintelis faktorius. Prieš 2008 m. krizę atlyginimai sparčiai didėjo ir darbuotojai ne visada rinkdavosi darbą, pagal jų dydį, o atsižvelgdavo į kitus dalykus, pvz., saugios sąlygas, karjeros galimybes. Ir dabar atlyginimai didėja, tad toks susitarimas po kelių metų gali būti neaktualus“, – svarstė profsąjungų atstovas.

Kodėl negalėtų nusileisti ir darbuotojai?

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas tikino, susitarimas dėl Darbo kodekso ir įsipareigojimų didinti atlyginimus nėra kažkokie mainai:

„Panašaus susitarimo idėją deklaravome viešai, programoje jau rinkimų kompanijos pradžioje ir čia nieko naujo. Tai natūralus dalykas, kuris kyla daugeliui žmonių tiek profsąjungų, tiek verslo aplinkoje. Mes imamės iniciatyvos idėją viešinti. Jei nenorės susitarti, tai to nebus. Profsąjungos ir darbdaviai turi susitarti tarpusavyje, o mes būsime aktyvūs dalyviai.“

Politikas tikino, kad valdantieji neatsižada minties atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą, nuo kitų metų jis esą tikrai nepradės veikti.

„Kalbame apie naują principą – trišalį dialogą. Naują etapą ir kodekso grąžinimą į Trišalę tarybą, kur būtų diskutuojama dėl jo turinio. Bet man atrodo, principas yra gana sąžiningas: jei darbdaviai ką nors įsipareigoja, ką nors įsipareigoti ir su kuo nors sutikti gali ir darbuotojai. Tai normalu. Čia derybos, kalbame apie principą“, – sakė jis.

Pasak pašnekovo, kiek procentų būtų galima didinti atlyginimus kol kas viešai kalba tik LDK. T.y. vietinis, smulkus verslas, kuriam 5 proc. yra daug. Galbūt stambūs investuotojai, kaip patys sako, galtų didinti ir 7–9 proc. ar net 15 proc.: „Čia yra diskusijų, derybų ir ilgalaikio planavimo darbas. Būsimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbas. Procentų dabar tikrai nepasakysiu ir jie į susitarimą neguls.“

Anot T. Tomilino sudaryti susitarimą tarp darbdavių ir darbuotojų bus artimiausių metų uždavinys, o dabar tik pradėta apie tai kalbėti.

„Sužinojome, kad vidutinio verslo atstovai jie jau dabar pasiruošę įsipareigoti atlyginimus didinti 5 proc. Labai džiugu girdėti, tau jau tam tikras signalas. Investuotojai kalba, kad jie gali daugiau – labai gerai. Taigi, kalbėkime, kaip tai įforminti, apibrėžti.

Žinau tik viena: jei verslas viešai ir nedviprasmiškai įsipareigoja, tai to ir laikosi. Mūsų verslas sąžiningas vis dėlto garbingas ir dažniausiai laikosi etikos principo. Absoliučiai neturiu baimės, kad kas nors susitarimo nesilaikys“, – svarstė politikas.

Darbdaviai susimokėtų prie kasos

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda komentavo, kad tokio susitarimo idėja yra patraukli, tačiau esą sunku būtų ją įgyvendinti:

„Taip, formaliai darbdavių organizacijos egzistuoja, bet ar jos turėtų galią įpareigoti savo narius padidinti kokiu nors procentu atlyginimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad skirtingų narių finansinė situacija skiriasi. Man tai būtų sunkiai įsivaizduojama.

Neaišku, koks atlyginimų padidinimas būtų laikomas pakankamu arba dosniu atsilyginimu už vienokį ar kitokį Darbo kodeksą. Tokį kriterijų reikėtų nustatyti.

Sakykime, jei tai yra 10 proc. Galbūt dalis darbdavių ir taip tiek padidins ir net nepaprašys, kad jiems padėkotų. Tiesiog tokia darbo rinkos situacija ir jie taip padarys priklausomai nuo jos. Jei įmonė finansiškai kvėpuoja sunkiau, ji negalės to padaryti, bet santykiuose su darbuotojais irgi naudosis nauju kodeksu. Taigi, matau didelių praktinių problemų įgyvendinti tokį dalyką.“

Vis dėlto ekonomistas pritartų tokių socialinių mainų idėjai, kuri yra patraukli ir galėtų pamažu skverbtis į Lietuvą. Kad ji gali būti sėkminga parodė ir Airijos pavyzdys, kur toks susitarimas buvo pasiektas 1987 – 1988 m.

„Bet matote, ten socialinė struktūra kiek kitokia. Pas mus profesinės sąjungos yra, viena vertus, labai politizuotos, antra, jų atstovavimo lygis palyginti menkas. Dėl to tokie socialiniai mainai pas mus yra kur kas sunkiau įgyvendinami nei Arijoje“, – svarstė G. Nausėda.

Anot jo, įgyvendinti tokius socialinius mainus pirmiausia galėtų valdžia. Tai būtų galima daryti didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) ir minimalią mėnesinę algą. Tačiau per pastaruosius kelerius metus bent pastarajai priemonei pasiektos „lubos“:

„NPD žinoma pakelti galima ir bus įgyvendinta, bet darbuotojai, matyt, dar daugiau kažko norėtų be to, kas jau numatyta kaip už nuolaidą darbo kodeksui. Šiuo atveju darbdaviai taip pripažintų, kad kodeksas yra blogas darbuotojams ir dėl to už jį reikia „prie kasos“ susimokėti.“

Martynas Žilionis