Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) duomenimis, lietuviai per pastaruosius dešimt metų tapo migruojančia tauta. Pasak LSTC atstovo, tai lemia didelė atskirtis tarp Lietuvos miestų ir provincijos.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto atstovas Donatas Burneika pristatė migracijos tendencijas Lietuvoje. „Emigracijos mastai Lietuvoje yra didesni negu Latvijoje ar Estijoje, – sakė jis. – Kiekviena visuomenė turi savo erdvinę pusiausvyrą. Besikeičianti visuomenė yra viena iš migracijos priežasčių. Tai pastebima visur Lietuvoje – keičiasi miestai, jie didėja.“

Pasak D. Burneikos, gyventojų persikėlimas iš kaimo vietovių į miestus pastaruoju metu yra labai pastebimas. „To priežastys yra labai aiškios. Dauguma lietuvių iš esmės neturi pasirinkimo – migruoti ar ne. Jie gali tik pasirinkti, ar emigruoti į kitus miestus, ar į kitas šalis“, – sakė jis. Į užsienį daugiausiai emigruoja vakarų Lietuvos, o į kitus Lietuvos miestus – rytų Lietuvos gyventojai.

Pranešėjo teigimu, situacija, kai šalyje nėra vieno dominuojančio didmiesčio, sukėlė tam tikrų problemų. „Vienas didžiausių tokios sistemos trūkumų yra tai, jog kaimo vietovės nėra išvystytos. Tai yra viena priežastis, kodėl gyventojai išvyksta į kitas šalis, – kalbėjo D. Burneika. – Galbūt jie neturi giminaičių Vilniuje ir negalvoja apie galimybę įsikurti sostinėje.“

Pagal statistiką, trečdalis Lietuvos gyventojų įsikūrę kaimo vietovėse ir dirba žemės ūkio srityje, kurioje darbo vietų neužtenka. Pasak D. Burneikos, sunku jų sukurti daugiau: „Žinoma, žmonės nenori pasilikti vietose, kurios yra ekonomiškai silpnesnės arba kuriose nėra išsivysčiusi rinkos ekonomika“.

Specialisto teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra likę tik trys didžiausi miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kurie turi galimybių augti ir vystytis. Vienintelis miestas, kurio gyventojų skaičius didėja, yra Vilnius. Kiti miestai plečiasi, bet jų gyventojų skaičius mažėja. Pranešėjas taip pat pastebėjo, kad maždaug ketvirtadalis žmonių, dirbančių Vilniuje, jame negyvena.

Konferencijoje, skirtoje aptarti Baltijos šalių darbo migracijos tendencijas ir perspektyvas, geografinės informacijos sistemos (GIS) atstovė Johanna Roto pristatė migracijos Šiaurės šalyse tendencijas.

J. Roto pažymėjo, kad Šiaurės šalyse per pastaruosius dešimt metų labai sparčiai augo gyventojų skaičius. Augimo sparta beveik dukart viršijo Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Pranešėjos teigimu, ekonominė krizė itin pagilino migracijos rodiklius Lietuvoje.

Tarp Baltijos šalių, vertinant statistinius duomenis, daugiausiai gyventojų migravo į Norvegiją. Taip pat pastebėta, kad Baltijos šalių darbuotojai migruoja ne tik iš rytų į vakarus, bet ir valstybėse – iš kaimiškų vietovių į didžiuosius miestus.

Tačiau J. Roto pateikė ir džiuginančių perspektyvų – per porą dešimtmečių Lietuvoje turėtų padidėti darbo jėgos poreikis.

Vilniaus universiteto sociologijos katedros profesorė Irena Juozeliūnienė teigė, kad dėl šeimos narių gyvenamosios vietos pakeitimo labiausiai kenčia vaikai.

„Susiduriame su šeimomis, kai išvykęs vienas arba abu iš tėvų. Kai išvyksta tėvai, vaikai paliekami giminaičiams arba patenka į globos įstaigas. Pastaruoju metu Lietuvos valstybė skiria daug dėmesio šeimoms, bet ne toms, kurios yra paveiktos migracijos“, – teigė mokslininkė.

Pasak I. Juozeliūnienės, atsirado apibrėžimas „migracijos paveikta šeima“, o vaikai, gyvenantys tokiose šeimose, patiria „našlaičio sindromą“, nes išgyvena netektį.

Mokslininkė teigė, kad socialiniai migrantų iššūkiai stipriai paveikia vaikus. Pasak jos, migrantų vaikai, jeigu jie išvyksta kartu su tėvais, tampa itin pažeidžiami, jeigu nesugeba greitai prisitaikyti, patiria socialinį nelygiateisiškumą. Kalbėdama apie Lietuvoje likusius vaikus, I. Juozeliūnienė teigė, kad yra ir teigiamų emigracijos pasekmių – atskirai pagyvenę šeimų nariai pradeda labiau vertinti šeimą kaip vertybę.