Dvidešimtmetis Kristijonas Kabašinskas – lietuvis studentas Jungtinėje Karalystėje. Kaip ir dar keli šimtai, o gal net tūkstančiai kitų. Tad kodėl kalbamės būtent su juo? Atvirai pasakius, dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, Notingemo universiteto (University of Nottingham) Ekonomikos mokykloje studijuojantį vaikiną pašnekinti tiesiog rekomendavo viena buvusi pašnekovė. Sako: šaunus, protingas ir tvirtai stovintis ant žemės vaikinas. Antroji, suintrigavo faktas, kad Kristijonas laisvu nuo mokslo laiku dirba modeliu.

Kristijonai, turbūt daugelis pasakytų, kad ekonomika ir modelio darbas nelabai suderinami dalykai. Ką manai tu?

Kodėl nesuderinami? Sutinku, jog šios veiklos yra visiškai skirtingos iš pagrindų… Tačiau tai visai netrukdo pasišvęsti abejoms. Turiu ir daugiau užsiėmimų, hobių: žaidžiu krepšinį universitete, taip pat universitete studijuoju kinų mandarinų kalbą, o mokyklos laikais vadovavau mokinių parlamentui ir kita. Manau, tai tik parodo žmogaus įvairiapusiškumą. Dauguma žmonių sugeba nesunkiai derinti skirtingus užsiėmimus.

Atvykęs į Jungtinę Karalystę (JK) studijuoti kartu ėmeisi ir modelio darbo. Ar tai buvo pirmoji tavo kaip modelio patirtis?

Sakyčiau, prieš atvykdamas į JK turėjau dar daugiau veiklos. Dirbau su keliomis agentūromis Lietuvoje. Dalyvavau „Mados Infekcijos“ ir „RFW“ („Riga Fashion Week“) „cat-walk“ festivaliuose. Taip pat dirbau su italų dizaineriu Mackenzie. JK dirbau su Austin Reed, esu „Sutherland and Barnett“ grožio salono šukuosenų modelis.

Eina tavo antrieji metai Jungtinėje Karalystėje. Kokią ją įsivaizdavai prieš atvažiuodamas, kiek stereotipų sugriuvo? O gal kaip tik pasitvirtino? O kas netikėto, bet žavaus yra toje šalyje?

Kai buvau šešiolikos metų, Kauno jėzuitų gimnazija, kurioje mokiausi, išsiuntė vieneriems metams mokytis į Norvegiją, Bergeno ekonomikos mokyklą (Bergen Handelsgymnasium). Gyvenau ne norvegų, bet emigrantų britų šeimoje, kur po kiekvienų pietų turėdavome popietę su arbata su pienu, diskusijomis apie pastaruosius įvykius. Šeimoje buvo griežtas elgesio kodas, jų sūnus (mano amžiaus) buvo smuiko virtuozas, motina - anglų kalbos ir istorijos mokytoja, tėvas - ekonomikos profesorius universitete. Žodžiu, gyvenome labai snobišką gyvenimą. Tačiau, tai mane žavėjo. Ir sau pasakiau, jog jei Anglija yra kažkas panašaus į tai, tikrai važiuosiu ten studijuoti.

Nesiskundžiu, tačiau jau čia atsikrausčius visiems buvusiems stereotipams buvo lemta sugriūti. Snobiškumas laikomas atgyvena, o pati Anglija yra bene multikultūriškiausia šalis pasaulyje, kur pačių anglų identitetas yra paskendęs (o gal greičiau mutavęs) tarp kitų atvykėlių kultūrų. Pats būdamas atvykėlis tuo tikrai nesiskundžiu: dievinu faktą, kad gyvenu studentų name su žmonėmis iš viso pasaulio. Manau, galima labai daug išmokti iš kitų kultūrų, jei tik būsi atvirų pažiūrų ir nestokosi iniciatyvos.

Kokia lietuvių reputacija šioje šalyje? Kaip žmonės reaguoja, kai pasakai, jog esi iš Lietuvos?

Tiesą pasakius, Lietuva nėra taip gerai žinoma šalis Anglijoje, kaip aš tikėjausi. Bet tai ir gali būti mūsų koziris - būdami mažos šalies atstovai, mes patys galime puikiai kurti savo šalies įvaizdį.

Išgirdus, kad esu iš Lietuvos, kitas klausimas dažnai esti: kur tai yra? Visada paminiu Šiaurės, o ne Rytų Europą. Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau žmonės visada vadovaujasi stereotipais. O būkime teisingi - Rytų Europa daugeliui asocijuojasi su trečiuoju pasauliu. Galų gale, aš pats save laikau šiaurės europiečiu ir manau, jog Baltijos šalys, nepaisant sugriuvusios geležinės uždangos, turi daugiau teisių į priklausymą Šiaurės Europai: tiek kultūriniu, tiek istoriniu, tiek geografiniu požiūriu. Galų gale ir vyraujanti šviesi plaukų spalva padeda (šypsosi – aut. past.).

Kodėl pasirinkai ekonomikos studijas ir kodėl būtent Notingemo universitete?

Dažnai ir pats savęs to klausiu... Mėgstu tiek socialinius, tiek gamtos mokslus. Dievinu užsienio kalbų mokymąsi. Vienintelis dalykas, ko gailiuosi, kad nebuvau paliestas meniškumo. Nors ir nuo mažų dienų lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu ir fleita, tačiau niekada nejaučiau pašaukimo meno kūrimui. Tačiau tai netrukdo juo žavėtis: mėgstu lankytis meno parodose, koncertuose, teatre.

Kuo galų gale patraukė ekonomika? Mane visada žavėjo „current-affairs“ (dabartinai pasaulio įvykiai), visuomenės raida, situacijų analizavimas. Šios studijos įskiepija gilų analitinį mastymą, esamų situacijų modeliavimą bei racionalų priėjimą prie problemų. Gal tai skamba ir kiek pragmatiškai, tačiau pastebėjau, jog jau nuo pirmų metų galėjau pritaikyti išmoktus dalykus realiame gyvenime.
Notingemo universitetas priklauso JK ekonomikos studijų Top 5, lenkdamas ir tą patį Oksfordo universitetą. Dievinu savo dabartinio universiteto akademinę atmosferą, dėstytojų kolektyvą, universiteto miestelį.

Kiek tavo gyvenimas JK yra lietuviškas? Ar tai kugelis, krepšinis, lietuviška muzika, o gal ieškai lietuvių draugų? O gal stengiesi kuo mažiau lietuviškumo turėti?

Išvažiavau studijuoti į Angliją visiškai vienas be draugų iš praeities. Norėjosi šiek tiek pokyčių ir žinojau, jog būdamas su senais pažįstamais nesugebėčiau semtis tiek patirties, kiek eidamas ir darydamas viską vienas. Notingeme studijuoja per 100 lietuvių, tad lietuviškumo tikrai netrūksta. Yra lietuvių bendruomenė su dažnai organizuojamais susitikimais. Lietuvių tikrai nevengiu, tačiau ir neverčiu savęs leisti laiką vien su tautiečiais. Stengiuosi pažinti kuo daugiau kitų kultūrų, ypatingai Tolimųjų Rytų.

Manau, jog ne tas žmogus yra patriotas, kuris laiko užsispaudęs savo tautiškumą ir šnairuoja į bet kokias kitas kultūras, kaip grėsmę savo identitetui. Patriotas yra tas, kuris nebijo ir sugeba dalintis savo tautinėm gėrybėm su pasauliu bei yra atviras kitoms kultūroms. Aš pats buvau ir būsiu Lietuvos, Kauno patriotas. Manau, jog kiekvienas iš mūsų turi jausti moralinę skolą vietai, iš kurios esame kilę. Mano nuomone, žmonės bėgantys nuo savo šaknų, išsižadantys savo praeities meluoja patys sau.

Kas toliau? Baigsi studijas, toliau dirbsi modeliu, grįši į Lietuvą ar liksi JK? Kokie planai?

Su modeliavimu savo ateities tikrai nesieju. Tai viso labo hobis. Norėčiau kelti sparnus į Tolimuosius Rytus. Juk ne be priežasties mokinuosi kinų mandarinų kalbą. Mane žavi toji kultūra. Joje žymiai mažiau veidmainiavo, tuštybės mugės - daugiau nuoširdumo, vis dar egzistuoja garbės kodeksas. Galų gale, ateinančiame dešimtmetyje būtent ten turėtų persikelti visas veiksmas pasaulinėje arenoje.

Tačiau į Kauną tikrai norėčiau grįžti gyventi. Tik gal neiškart baigęs studijas. Kol dar nesu niekam įsipareigojęs, norėčiau semtis kuo daugiau patirties pasaulyje ir po kokių 5-10 metų grįžti kurti šeimą į Lietuvą. Manau, tai yra puiki vieta ramiam gyvenimui, auginti vaikus. Tikrai nenoriu grįžti su diplomu rankose ir prisijungti prie visų baigusiųjų mokslus, ieškančių darbo. Noriu atnešti kažką su savimi: idėjas, kapitalą, investicijas.

Dažnai manoma, kad modelio darbas – moteriška profesija. Ką taip galvojantiems atsakytum?

Vadovaujantis „macho“ stereotipais, tikras vyras turi tiksliai apibrėžtas pareigas: grįžus iš darbo atsisėsti prie televizoriaus, užsikėlus dvokiančias kojas ant staliuko, gerti alų, laukiant, kol žmona paruoš pietus. Tokio vyro įvaizdis yra praeitis. Aišku, nemanau, jog vyras turėtų skirti tiek dėmesio išvaizdai, kiek moterys, tačiau prisižiūrėti yra būtina.

Apskritai nemėgstu stereotipų. Jei užsiimu modeliavimu, tai nereiškia, jog mėgstu laisvalaikiu staipytis. Tai yra darbas, kuris reikalauja daug pastangų. Norint išgauti norimą rezultatą reikia daug vargti. Po geros fotosesijos ar madų festivalio jaučiuosi nemažiau pavargęs nei po mikroekonomikos egzamino.

Papasakok šiek tiek apie modelio darbo užkulisius. Ar toks darbas gerai apmokamas? Kas sunkiausia?

Darbas yra gana gerai mokamas. Jei dirbčiau „cat-walking“ modeliu „full-time“, pajamos būtų nemažesnės nei baigusiojo ekonomikos mokslus. Aišku, viskas priklauso ir nuo tavęs paties. Vien statusas nesuteikia pastovių pajamų ar užsakymų. Dėl kiekvieno honoraro reikia kovoti. Tačiau, kaip ir minėjau, tai tėra mano hobis. Neįprasminu savo gyvenimo ties podiumu.

Spėju, kad būti modeliui vien grožio nepakanka? Turbūt reikia ir aktorinių sugebėjimų?

Tai dar vienas baisus stereotipas. Savęs pateikimas prieš kamerą yra daug reikalaujantis. Juk ne kiekvieną dieną jautiesi taip, kad galėtum puikiai įsimesti fotografo pageidaujamą nuotaiką. Iš šios veiklos išmoksti manipuliuoti savo nuotaikomis, tampi ekspresyvesnis savo kūno, veido kalba. Kaip ir aktorystė, tai suteikia sugebėjimų, kurie praverčia realiame gyvenime bendraujant su žmonėmis ar einant į darbo interviu. Galų gale, kai būni ne kokios nuotaikos, įsijungi „geros nuotaikos režimą“ ir lengviau žvelgi į esamas problemas.

Vienintelis dalykas, ko nemėgstu, tai tarp modelių įsivyraujanti arogancija, „pasikėlimas“. Tai yra tuštybė, kuriai neretas pasiduoda.

Ar buvimas modeliu reiškia, kad tiesiog neatsigini merginų?

Merginos neturiu, tačiau manau, jog išvaizda yra ne svarbiausias dalykas ieškant partnerio. Juk vis dėlto mūsų išorė yra laikina, o žmogaus charakteris, jo vertybės išliks visą gyvenimą. Aišku, dėmesys visada malonu. Tačiau, manau, kad jau išaugau iš to amžiaus, kuomet galėtum gyventi vien iš teikiamo dėmesio.

Neseniai Londone besimokantys Baltijos šalių studentai kūrė vizijas mūsų regionui. Kokią ateitį tu, kaip būsimas ekonomistas, matai Lietuvai?

Lietuvos perspektyvos? Dabartinės krizės akivaizdoje labai sunku kažką nuspėti. Lietuva spėriai vejasi Vakarų Europos valstybes savo ekonominiu išsivystymu ir, tikiu, jog ši tendencija išliks. Juk jau dabar nuo Portugalijos ar Graikijos išsivystymo lygio skiria vos keli metai.

Tik, manau, Lietuva turėtų orientuotis į industrijas, kuriančias aukštos pridėtinės vertės produktus. Mes jau nebesame patrauklūs pasauliui, kaip pigi darbo jėga, nemanau, jog savo produktyvumu sugebėtume kada nors konkuruoti su Tolimųjų Rytų šalimis. Regiu Lietuvą besikoncentruojančią ties IT ir aukštųjų technologijų sritimis. Turime daug baigusiųjų studijas šiose srityse, tačiau nesuteikiame pakankamai galimybių toliau dirbti. Labai palaikau Kauno Technopolio idėją ir tikiuosi, jog šiam projektui lemta sužibėti. Vien „Google“ ir „Ebay“ atėjimas į Kauną daug ką pasako.

Žvelgiant plačiau, Baltijos šalis įsivaizduoju kaip antrąją Skandinaviją. Ramus, pasiturintis gyvenimas, gera socialinė apsauga, žemas nusikalstamumas. Kaip greitai visa tai įvyks? Tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Todėl ir turime dirbti išvien Lietuvos labui bei nepamiršti savo vertybių.