Rusijos teisėsaugos bandymas atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos piliečių, 1990–1991 m. atsisakiusių tarnauti sovietinėje armijoje, neturi jokio teisinio pagrindo, tačiau tuo pačiu patvirtina Rusiją esant Sovietų Sąjungos tęsėja, atsakinga už Baltijos valstybėms padarytus nusikaltimus, sako tarptautinės teisės ekspertė Erika Leonaitė.

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo žingsniu „Rusija demonstruoja, jog ji nepripažįsta Lietuvos okupacijos fakto bei kvestionuoja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d.“

Vertimas tarnauti svetimai valstybei – karo nusikaltimas

Tarptautinės teisės ekspertės teigimu, Rusijos teisėsaugos mėginimas atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą neturi jokio teisinio pagrindo, jo neturėjo ir privaloma Lietuvos piliečių karinė tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose.

„Privaloma Lietuvos piliečių karinė tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose buvo SSRS įvykdytos agresijos prieš Lietuvą pasekmė ir tarptautinės teisės požiūriu neturėjo jokio teisinio pagrindo. Maža to, asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę 1940 m. birželio 15 d., ir jų palikuonių vertimas tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose okupacijos laikotarpiu laikytinas karo nusikaltimu pagal tarptautinę humanitarinę teisę. Juo labiau absurdiška kalbėti apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos piliečių karinę prievolę kitai valstybei – Sovietų Sąjungai“, – kalba E. Leonaitė.

Anot tarptautinės teisės ekspertės, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT), vadovaudamasis tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės normomis, pagrindė, kad Lietuvos piliečiai niekada nebuvo susaistyti SSRS pilietybės ir todėl negalėjo būti verčiami tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose nei okupacijos laikotarpiu, nei po 1990 m. kovo 11 d.

„Reikėtų akcentuoti, kad SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija nepanaikino Lietuvos valstybingumo, o Sovietų Sąjunga neįgijo jokių teisių į Lietuvos teritoriją. Todėl Lietuvos Respublikos piliečiai neįgijo pareigų Sovietų Sąjungai, įskaitant pareigos tarnauti jos ginkluotosiose pajėgose. Taigi nėra jokio pagrindo kalbėti apie šių asmenų atsakomybę už vengimą tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose, ar tai būtų prieš, ar po 1990 m. kovo 11 d.“, – pabrėžia E. Leonaitė.

Pašnekovės teigimu, asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už vengimą tarnauti sovietinėje kariuomenėje vargu ar turėtų pagrindo pagal šiuo metu galiojantį Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą. Be to, jau praėjo 24 metai, tad bet kuriuo atveju turėtų būti taikoma senatis.

Rusija ignoruoja pamatinius tarptautinės teisės principus

Anot E. Leonaitės, Rusijos teisėsaugos bandymas atgaivinti Lietuvos piliečių baudžiamąjį persekiojimą patvirtino, kad Rusijos Federacija yra Sovietų Sąjungos tęsėja ir, nepaisant įvykusių teritorinių pokyčių, tarptautinės teisės požiūriu išliko tas pats tarptautinės teisės subjektas. Praktiniame lygmenyje, pasak tarptautinės teisės ekspertės, tai reiškia, kad Rusija išlieka atsakinga už Sovietų Sąjungos įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus, įskaitant 1940 m. įvykdytą agresiją prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes.

„Jei prieš kelerius metus dar galėjome matyti tam tikrą Rusijos siekį atsiriboti nuo sovietinio režimo, pastarieji įvykiai, reiškiantys Sovietų Sąjungos vykdytų grubių tarptautinės teisės pažeidimų tąsą, aiškiai rodo ne tik teisinį, bet ir ideologinį Rusijos ir Sovietų Sąjungos tapatumą“, – pažymi E. Leonaitė.

Anot pašnekovės, atnaujindama baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos piliečių, po 1990 m. kovo 11-osios pasitraukusių iš sovietų kariuomenės ar atsisakiusių joje tarnauti, Rusija demonstruoja, jog ji nepripažįsta Lietuvos okupacijos fakto bei kvestionuoja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d.

„Taip ne tik ignoruojami pamatiniai tarptautinės teisės principai, bet ir nepaisoma 1991 m. liepos 29 d. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuria Lietuva pripažinta suverenia valstybe pagal valstybinį statusą, įtvirtintą 1990 metų kovo 11 dienos Nepriklausomybės Akte“, – sako E. Leonaitė.

Vilija Andrulevičiūtė