„The Guardian“ apžvalgininkas Jonathanas Freedlandas priekaištauja, kad kalbai pasisukus apie Rusijos įsikišimą į 2016 m. referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos Theresa May elgiasi nepaaiškinamai ramiai.

Paprastai tarptautinė diplomatija juokais nedvelkia, bet Donaldo Trumpo laikotarpiu JAV užsienio politika primena juodąją komediją, teigia J. Freedlandas. Praėjusią savaitę pasaulio diplomatai leido sau prunkštelėti iš vis labiau nenuoseklios JAV pozicijos Rusijos atžvilgiu: kol JAV prezidentas meiliai šnabžda Vladimirui Putinui į ausį malonius niekniekius, Valstybės departamentas nubaudė Maskvą naujomis sankcijomis.

Anot apžvalgininko, JAV santykiai su Rusija primena Džekilo ir Haido istoriją. Vos prieš tris savaites Helsinkyje D. Trumpas stovėdamas greta V. Putino nepajėgė ištarti blogo žodžio apie Rusijos diktatorių, kuris, kaip liudija daugybė įrodymų, 2016 m. bandė sutrikdyti JAV demokratinius procesus. O trečiadienį JAV pranešė skirianti Maskvai naujas sankcijas už tai, kad ši Solsberio mieste, Jungtinėje Karalystėje, manoma, mirtina nervus pažeidžiančia medžiaga bandė nužudyti Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją.

Užsienio reikalų ministrams toks nenuoseklumas tikriausiai atrodo apgailėtinas. Akivaizdu, kad D. Trumpo administracija nesutaria tarpusavyje: Baltųjų rūmų atstovė žiniasklaidai šiam Valstybės departamento sprendimui oficialiai pritarė tik po dviejų dienų, o penktadienį paaiškėjo, kad prezidento patarėjas saugumo klausimais Johnas Boltonas šalies vadovui nežinant bandė drauge su Europos diplomatais skubos tvarka prastumti naują NATO strategijos dokumentą, kad prezidentas nepakištų kojos ir nesušvelnintų dokumente išdėstytos griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, teigiama J. Freedlando komentare.

Juokias puodas, kad katilas juodas

Vis dėlto Jungtinės Karalystės diplomatams juoktis nederėtų, nes stebint stebėtinai prieštaringus JAV politikos veiksmus Rusijos klausimu (D. Trumpas traukia paklodę į vieną pusę, o administracija – į kitą), nori nenori iškyla nepatogus klausimas dėl pačios Jungtinės Karalystės politikos. Galbūt šią valstybę irgi galima apkaltinti panašiais ar net didesniais prieštaravimais?

Jungtinės Karalystės nuomonė dėl rusų pagamintos nervus pažeidžiančios medžiagos panaudojimo jos teritorijoje neabejotinai griežta, mano J. Freedlandas. Po išpuolio prieš S. Skripalį Th. May pavyko įtikinti daugybę sąjungininkų pasekti Jungtinės Karalystės pavyzdžiu ir išsiųsti po kelis Rusijos ambasadų darbuotojus. Šiuo klausimu Th. May ir JAV valstybės departamento pozicijos panašios.

Tačiau kalbant apie įrodymus, kad Rusija kišosi į Jungtinės Karalystės demokratinius procesus, ypač 2016 m. referendumą dėl išstojimo iš ES, Th. May labiau primena D. Trumpą ir išlieka keistai rami, teigia apžvalgininkas.

Praėjusią savaitę britų dienraštis „The Guardian“ naujomis spalvomis ir detalėmis papildė paveikslą, kurį jau ne vieną mėnesį piešia drauge su laikraščiu „The Observer“. Visų pirma buvo pranešta apie pelningą aukso gavybos pasiūlymą, kurį artėjant referendumui Rusijos ambasadorius pateikė pagrindiniam „Leave.EU“ kampanijos donorui Arronui Banksui. Skaitytojai jau gali susipažinti su viliojančiu Maskvos parengtu „PowerPoint“ pristatymu: jis prasideda skaidre, kurioje pavaizduoti žvilgantys aukso luitai su įspaustomis rusiškomis raidėmis ir Rusijos vėliava.

Jungtinės Karalystės valdžiai mažų mažiausiai turėtų būti įdomu, kodėl aukščiausias V. Putino diplomatas Londone pamalonino A. Banksą ne tik keliais susitikimais (paskutiniais skaičiavimais, jų buvo keturi, nors A. Banksas tvirtina su ambasadoriumi susitikęs tik kartą), bet ir tokiomis išskirtinėmis „niekam kitam neprieinamomis galimybėmis“, kaip rašoma pasiūlymo dokumente. A. Banksas sako nepasinaudojęs šia auksine proga, kurioje žadėta net vieno Kremliaus banko parama. Panašiai D. Trumpas sako, kad jo sūnaus susitikimas „Trump Tower“ dangoraižyje su rusų atstovais, žadėjusiais suteikti neigiamos informacijos apie Hillary Clinton, „nedavė rezultatų“. Bet juk kalbame ne apie tai. Kadangi A. Banksas taip ir nepaaiškino, iš kur tiksliai gavo 9 mln. svarų sterlingų, kuriuos paskyrė Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES kampanijai (tai didžiausia paaukota suma šalies politikos istorijoje), būtina išsiaiškinti, kodėl rusai rodo jam tokį išskirtinį dėmesį, ir, svarbiausia, ko tikėtasi mainais?

Tyla abipus Atlanto vandenyno

J. Freedlando nuomone, niekas jau neabejoja, kad Rusija dėjo pastangas pastūmėti Jungtinę Karalystę iš ES. Jau kone metus turima dokumentais patvirtintų įrodymų, kad Kremlius per savo Interneto tyrimų agentūrą (trolių fermą Sankt Peterburge) buvo paleidęs socialinės žiniasklaidos kampaniją: Jungtinė Karalystė buvo skatinama išstoti iš ES per 400 suklastotų tviterio paskyrų.

Bet kur šalies valdžios pasipiktinimas? Net JAV respublikonai pritaria, kad Rusijos veikla 2016 m. prilygsta išpuoliui prieš JAV demokratinę sistemą ir amerikiečių rinkėjų teisę priimti savarankiškus sprendimus be užsienio šalių įsikišimo. Kodėl iš Th. May ir jos ministrų nesigirdi analogiško pasmerkimo ar bent reikalavimo pasiaiškinti? Vietoj to jos reakcija primena D. Trumpo administracijos dvilypumą: triukšmas dėl Solsberio, bet tyla dėl rusų sabotažo 2016 m. referendume, lygina apžvalgininkas.

Tam tikra prasme Jungtinės Karalystės pozicija net prastesnė. JAV bent jau ėmė tirti Maskvos kampaniją pakreipti rinkimų rezultatus prieš dvejus metus. Šių pastangų ėmėsi buvęs FTB direktorius Robertas Muelleris. Taip, jo darbui priešinasi pats D. Trumpas, kuris ketvirtadienį tyrimą pavadino „nelegalia šališka raganų medžiokle“ ir galiausiai gali nurodyti jį nutraukti, bet rezultatų jau pasiekta, pavyzdžiui, dvylika rusų žvalgybos pareigūnų yra oficialiai kaltinami kišęsi į 2016 m. rinkimus. Jungtinėje Karalystėje jokio panašaus tyrimo nepradėjo nei Nacionalinė nusikaltimų agentūra, nei joks teisėjas. Visiška tyla.

Kodėl D. Trumpas priešinasi R. Muelleriui, akivaizdu: jis baiminasi, kad pripažinęs Rusijos ardomąją veiklą jis sukels abejonių dėl savo paties legitimumo, mano J. Freedlandas. Panašiai mąsto ir Th. May: jos vyriausybė bando išvesti šalį iš Europos Sąjungos ir dėl to ministrė pirmininkė nedrįsta imtis jokių veiksmų, kurie leistų suabejoti vadinamąja „tautos valia“.

Tačiau rezultatas tas pats. Jungtinės Karalystės, kaip ir D. Trumpo, vyriausybė Rusijos atžvilgiu laikosi dvejopos pozicijos: vienais klausimais elgiasi griežtai, o kitais – keistai atlaidžiai. Pasak „The Guardian“ apžvalgininko, nebūtina tikėti, kad D. Trumpo pergalę ar Jungtinės Karalystės sprendimą išstoti iš ES nulėmė vien Rusija. Būta ir kitų, gilesnių veiksnių. Bet Th. May tylos dėl išpuolio prieš šalies demokratinę sistemą (ir suverenitetą) negalima pateisinti lygiai taip pat, kaip ir D. Trumpo. Amerikiečiai bent jau vykdo plataus mąsto tyrimą. O ką veikia Jungtinė Karalystė?