„Mūsų demografinė struktūra yra tokia, kad nelabai kam yra masiškai išvažiuoti. Prieš 10 metų mes turėjome labai daug baigiančio mokyklas ir universitetus jaunimo, dar turėjome krizę, todėl, be abejo, daug žmonių išvažiavo“, – sakė jis.

„Labai tikėtina, kad dabar žmonės registruojasi Lietuvoje, o faktiškai gyvena kažkur kitur, kad gautų pašalpą. Tai nėra įrodyta, bet gali būti ir taip, kad dalis bedarbių formaliai Lietuvoje ir negyvena, nes tai dabar visai įmanoma padaryti“, – pridūrė jis.

Remdamasis mokslininkų skaičiavimais, profesorius sako, kad imigracijos į Lietuvą srautai išliks dar ateinantį dešimtmetį.

D. Burneikos teigimu, lietuviai emigruodami ieško ne tik geresnio gyvenimo, juos emigruoti verčia darbo jėgos perteklius šalyje. „Visiškai akivaizdu, kad didžioji dalis priežasčių yra susijusios su žmonių lūkesčiais gyventi geriau, uždirbti daugiau.

Mūsų emigraciją iki šių dienų labai akivaizdžiai lemia didelis darbo jėgos perteklius. Labai daug darbų buvo prarasta, ypač pramonėje ir žemės ūkyje, o nauji darbai kuriasi kitose vietose, todėl daugelis žmonių turėjo emigruoti ar į kitus Lietuvos miestus, ar į užsienį. Iš viso mes netekome apie pusės milijono darbo vietų, grubiai tariant, apie pusė milijono žmonių turėjo kažkur dingti. Dalis jų ir išvažiavo“, – sakė jis.

„Vienintelė protinga strategija – kurti gerą ir kiek įmanoma socialiai teisingą visuomenę, iš principo kurti ir tvarkyti savo kraštą. Nemanau, kad reikalinga kažkokia speciali strategija ar ypatingos priemonės reimigracijai skatinti. Manau, kad žymiai didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas imigracijos valdymui iš trečiųjų šalių, nes tai yra iššūkis.

Verslas suinteresuotas, jei atsigaus ekonomika, atsivežti pigią darbo jėgą, o tai niekada ir niekur labai gerų pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje nesukeldavo“, – tikino jis. Negana to, profesorius pridūrė, kad žymiai svarbesnis yra ne kiekybinis, o kokybinis migracijos veiksnys.

Parengta pagal ELTA informaciją