Emigraciją prisimena su siaubu: kankinosi dėl tiek, kiek dabar gauna Lietuvoje 

„Į Vokietiją išvykau mokėdama tik anglų kalbą, todėl įsitvirtinti buvo ganėtinai sunku. Tuo metu pavyko tapti pagalbine darbuotoja virtuvėje, nors tai irgi nebuvo lengva – įsidarbinau tik per pažįstamus. Greitai supratau, kad čia išgyventi bus įmanoma tik dirbant du darbus“, – prisimena Rūta.

Taigi, tuo metu, kai nedirbdavo virtuvėje, Rūta dirbo lažybų punkte. Jos darbo diena užtrukdavo iki 16 valandų, dar 4 valandas surydavo kelionė iš namų į darbą ir atgal, mat Rūta gyveno Štutgarte, o dirbo Frankfurte. Atstumas tarp miestų – apie 200 kilometrų. Per mėnesį jai tekdavo vos 2 laisvadieniai.

„Dažniausiai gaudavau pamiegoti 4 valandas. Kelionė automobiliu į vieną pusę užtrukdavo 2 valandas, tačiau čia tik tuo atveju, kai pasiseka. Jei pakeliui namo patenki į kamštį, kelionė gali ir 3-4 valandas užtrukti. Būdavo dienų, kai namie pamiegodavau valandą, o tuomet vėl važiuodavau į darbą. 10 metų taip išgyvenau“, – karčia patirtimi dalinasi Rūta.

Didelį atlyginimą „suvalgydavo“ didelės išlaidos

Anot jos, Vokietijoje lengviau tiems emigrantams, kurie turi antrą pusę, tačiau Rūta buvo vieniša mama, auginanti dukrą.

„Gyvenau bute šalia lietuviškos Vasarios 16-osios gimnazijos, kurią lankė dukra. Už nuomą mokėdavau 1000 eurų – tai Vokietijoje yra normali kaina. Iš vieno atlyginimo tikrai nebūčiau išgyvenusi. Viename darbe vidutiniškai gaudavau 1400 eurų. Kai šitiek gauni, susimoki už nuomą 1000 eurų, metinis mašinos draudimas atsieidavo 1200 eurų, privatus vokiečių kalbos mokytojas vaikui – dar 120 eurų kas mėnesį“, – skaičiuoja pašnekovė.

Vokietijoje Rūtai niekada nepatiko – gyvenimą čia ji vadina kančia. Moters tikslas buvo išvykti iškart, kai tik dukra baigs mokyklą, mat ji jau buvo įpratusi. „Nenorėjau daugiau jos „mėtyti“ po skirtingas mokyklas“, – paaiškina Rūta.

„Kai prieš porą metų dukra baigė gimnaziją, iškart planavau savo sugrįžimą į Lietuvą, ieškojausi darbo. Skambučių buvo labai daug, nors į CV buvau įtraukusi vokišką numerį. Didžiausia problema buvo ta, kad visiems manęs reikėjo greitai, o tu negali staiga ir popierius susitvarkyt, ir persikraustyt“, – teigia Rūta.

Šiandien ji dirba logistikos įmonėje „Hegelmann Transporte“. Į darbo pokalbį ji atvyko jau kitą dieną po grįžimo į Lietuvą. Dar kitą dieną moteris jau pradėjo dirbti.

„Esu laiminga ir laisva, nes dirbu viename darbe. Nereikia dirbti po 15-16 valandų per parą, turiu visas šventes, savaitgalius, laisvus vakarus. Vokietijoje daug pinigų atitekdavo nuomai, automobiliui, draudimams ir kitiems mokesčiams. Išlaidos didesnės, o jas reikia atimti iš to, ką uždirbi. Galėčiau sakyti, kad čia man lieka tiek pat, kiek likdavo Vokietijoje“, – apie darbą „Hegelmann“ pasakoja ji.

Rūta prisipažįsta – geriausiai ji jaučiasi namuose ir niekur kitur gyventi nebenori. „Šiandien sėdžiu prie laiškų, bendrauju su klientais. Žinoma, kad būna ir stresinių situacijų, bet tai yra normalu. Juokiuosi, kad mūsų, emigrantų, jau niekas neišgąsdins“, – sako Rūta.

Namo sugrąžina ilgesys ir atlyginimo bei išlaidų santykis

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. iš Lietuvos emigravo 47,9 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Visgi, lyginant su 2016 m., emigrantų skaičius pernai sumažėjo 2,4 tūkst., arba 4,8 proc.

Emigrantai dažniausiai renkasi Jungtinę Karalystę – 2017 m. į ją emigravo daugiau nei 21 tūkst. kraštiečių. Į Norvegiją pernai išvyko virš 5 tūkst., tuo metu į Vokietiją – virš 4 tūkst. kraštiečių. Šios šalys yra populiariausi emigrantų iš Lietuvos traukos centrai.

O kokios priežastys išvykusius kraštiečius sugrąžina atgal ir kokios pagalbos jie gali tikėtis mūsų šalyje? Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ projekto koordinatorius Justinas Uba teigia, kad per pastaruosius metus pastebi tam tikras tendencijas, kokios priežastys dažniausiai sugrąžina emigravusius lietuvius namo.

Dažniausiai jos susijusios su šeimos ir namų ilgesiu, noru auginti vaikus lietuviškoje aplinkoje. Anot jo, didžiausi grįžtančių namo kraštiečių srautai stebimi kaip tik artėjant naujiems mokslo metams.

Dažnas emigrantas persikelia svetur tikėdamas, kad užsienyje jo laukia didesnės pajamos, garantuosiančios ir geresnę gyvenimo kokybę. Visgi, ne visuomet įvertinama, kad išlaidos užsienyje taip pat gali būti didesnės.

„Pastaruoju metu ne kartą tiesiogiai išgirdome apie tai, kad žmonės, pasiskaičiavę, kiek jie gauna Anglijoje ar Airijoje ir kiek ten išleidžia įvairioms paslaugoms, susimąsto, kad gyventi Lietuvoje apsimoka labiau. Iš tiesų, geresnę gyvenimo kokybę Lietuvoje tikrai galime turėti“, – sako J. Uba.

Dažniausiai išvyksta garsiai, o sugrįžta tyliai

Visgi, „Renkuosi Lietuvą“ projekto koordinatorius patvirtina, kad emigrantų baimė sugrįžti atgal į Lietuvą egzistuoja, o baimė kyla dėl daugiau ar mažiau realių priežasčių. Kokių?

„Yra baimės dėl atlyginimų, dėl kainų dydžių, šios temos garsiai skamba viešoje erdvėje, žiniasklaidoje. Tie patys politiniai skandalai veikia žmonių apsisprendimą. Pagrindinis ryšio palaikymo būdas – per artimuosius, per žiniasklaidą. Čia dažnai susidaro netikras įspūdis, iš kurio išpučiamos baimės per atstumą. Daugeliu atvejų, tos baimės būna nepagrįstos“, – aiškina J. Uba.

Skaičiuojama, kad 2017 metais į Lietuvą imigravo virš 20 tūkst. asmenų, iš kurių 50 proc. sudarė lietuviai.

„Matome, kad grįžtančių skaičius didėja, tačiau matome ir tai, kad Lietuva darosi patraukli užsieniečiams. Visgi, viešumoje ilgą laiką niekas nekalbėjo apie grįžtančius žmones, tik pastaruoju metu pasirodo viena kita pozityvi istorija. Anksčiau visi labai garsiai išvykdavo ir labai tyliai sugrįždavo, tarsi tai būtų kažkoks pralaimėjimas. Tačiau tai nėra pralaimėjimas. Juk tai praplečia akiratį, suteikia naujų žinių“, – teigia J. Uba.

Dar viena pastebima baimė – ar pavyks adaptuotis grįžus į Lietuvą? Dėl to labai svarbu, į kokią aplinką sugrįžtama. J. Uba pabrėžia, kad visada lengviau grįžti į tą aplinką, kurioje žmogus nėra vienintelis grįžęs iš emigracijos. Lengviau būna ir tuomet, kai žmogus žino, jog kažkas jo laukia.

„Svarbu turėti bendraminčių, kurie supranta, ką tenka išgyventi grįžusiam žmogui. O dėl darbo mes visuomet rekomenduojame viską planuotis iš anksto. Niekada nepatartume grįžti nieko nesusiplanavus ir nežinant, ką veiksi Lietuvoje. Galų gale, reikia išsiaiškinti, ar žmogaus profesija paklausi ir reikalinga Lietuvoje. Kartais reikia pagalvoti apie persikvalifikavimą ir nebijoti grįžus žengti į visai kitą sritį“, – teigia J. Uba.

Anglija.lt

„Į Vokietiją išvykau mokėdama tik anglų kalbą, todėl įsitvirtinti buvo ganėtinai sunku. Tuo metu pavyko tapti pagalbine darbuotoja virtuvėje, nors tai irgi nebuvo lengva – įsidarbinau tik per pažįstamus. Greitai supratau, kad čia išgyventi bus įmanoma tik dirbant du darbus“, – prisimena Rūta.

Taigi, tuo metu, kai nedirbdavo virtuvėje, Rūta dirbo lažybų punkte. Jos darbo diena užtrukdavo iki 16 valandų, dar 4 valandas surydavo kelionė iš namų į darbą ir atgal, mat Rūta gyveno Štutgarte, o dirbo Frankfurte. Atstumas tarp miestų – apie 200 kilometrų. Per mėnesį jai tekdavo vos 2 laisvadieniai.

„Dažniausiai gaudavau pamiegoti 4 valandas. Kelionė automobiliu į vieną pusę užtrukdavo 2 valandas, tačiau čia tik tuo atveju, kai pasiseka. Jei pakeliui namo patenki į kamštį, kelionė gali ir 3-4 valandas užtrukti. Būdavo dienų, kai namie pamiegodavau valandą, o tuomet vėl važiuodavau į darbą. 10 metų taip išgyvenau“, – karčia patirtimi dalinasi Rūta.

Didelį atlyginimą „suvalgydavo“ didelės išlaidos

Anot jos, Vokietijoje lengviau tiems emigrantams, kurie turi antrą pusę, tačiau Rūta buvo vieniša mama, auginanti dukrą.

„Gyvenau bute šalia lietuviškos Vasarios 16-osios gimnazijos, kurią lankė dukra. Už nuomą mokėdavau 1000 eurų – tai Vokietijoje yra normali kaina. Iš vieno atlyginimo tikrai nebūčiau išgyvenusi. Viename darbe vidutiniškai gaudavau 1400 eurų. Kai šitiek gauni, susimoki už nuomą 1000 eurų, metinis mašinos draudimas atsieidavo 1200 eurų, privatus vokiečių kalbos mokytojas vaikui – dar 120 eurų kas mėnesį“, – skaičiuoja pašnekovė.

Vokietijoje Rūtai niekada nepatiko – gyvenimą čia ji vadina kančia. Moters tikslas buvo išvykti iškart, kai tik dukra baigs mokyklą, mat ji jau buvo įpratusi. „Nenorėjau daugiau jos „mėtyti“ po skirtingas mokyklas“, – paaiškina Rūta.

„Kai prieš porą metų dukra baigė gimnaziją, iškart planavau savo sugrįžimą į Lietuvą, ieškojausi darbo. Skambučių buvo labai daug, nors į CV buvau įtraukusi vokišką numerį. Didžiausia problema buvo ta, kad visiems manęs reikėjo greitai, o tu negali staiga ir popierius susitvarkyt, ir persikraustyt“, – teigia Rūta.

Šiandien ji dirba logistikos įmonėje „Hegelmann Transporte“. Į darbo pokalbį ji atvyko jau kitą dieną po grįžimo į Lietuvą. Dar kitą dieną moteris jau pradėjo dirbti.

„Esu laiminga ir laisva, nes dirbu viename darbe. Nereikia dirbti po 15-16 valandų per parą, turiu visas šventes, savaitgalius, laisvus vakarus. Vokietijoje daug pinigų atitekdavo nuomai, automobiliui, draudimams ir kitiems mokesčiams. Išlaidos didesnės, o jas reikia atimti iš to, ką uždirbi. Galėčiau sakyti, kad čia man lieka tiek pat, kiek likdavo Vokietijoje“, – apie darbą „Hegelmann“ pasakoja ji.

Rūta prisipažįsta – geriausiai ji jaučiasi namuose ir niekur kitur gyventi nebenori. „Šiandien sėdžiu prie laiškų, bendrauju su klientais. Žinoma, kad būna ir stresinių situacijų, bet tai yra normalu. Juokiuosi, kad mūsų, emigrantų, jau niekas neišgąsdins“, – sako Rūta.

Namo sugrąžina ilgesys ir atlyginimo bei išlaidų santykis

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. iš Lietuvos emigravo 47,9 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Visgi, lyginant su 2016 m., emigrantų skaičius pernai sumažėjo 2,4 tūkst., arba 4,8 proc.

Emigrantai dažniausiai renkasi Jungtinę Karalystę – 2017 m. į ją emigravo daugiau nei 21 tūkst. kraštiečių. Į Norvegiją pernai išvyko virš 5 tūkst., tuo metu į Vokietiją – virš 4 tūkst. kraštiečių. Šios šalys yra populiariausi emigrantų iš Lietuvos traukos centrai.

O kokios priežastys išvykusius kraštiečius sugrąžina atgal ir kokios pagalbos jie gali tikėtis mūsų šalyje? Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ projekto koordinatorius Justinas Uba teigia, kad per pastaruosius metus pastebi tam tikras tendencijas, kokios priežastys dažniausiai sugrąžina emigravusius lietuvius namo.

Dažniausiai jos susijusios su šeimos ir namų ilgesiu, noru auginti vaikus lietuviškoje aplinkoje. Anot jo, didžiausi grįžtančių namo kraštiečių srautai stebimi kaip tik artėjant naujiems mokslo metams.

Dažnas emigrantas persikelia svetur tikėdamas, kad užsienyje jo laukia didesnės pajamos, garantuosiančios ir geresnę gyvenimo kokybę. Visgi, ne visuomet įvertinama, kad išlaidos užsienyje taip pat gali būti didesnės.

„Pastaruoju metu ne kartą tiesiogiai išgirdome apie tai, kad žmonės, pasiskaičiavę, kiek jie gauna Anglijoje ar Airijoje ir kiek ten išleidžia įvairioms paslaugoms, susimąsto, kad gyventi Lietuvoje apsimoka labiau. Iš tiesų, geresnę gyvenimo kokybę Lietuvoje tikrai galime turėti“, – sako J. Uba.

Dažniausiai išvyksta garsiai, o sugrįžta tyliai

Visgi, „Renkuosi Lietuvą“ projekto koordinatorius patvirtina, kad emigrantų baimė sugrįžti atgal į Lietuvą egzistuoja, o baimė kyla dėl daugiau ar mažiau realių priežasčių. Kokių?

„Yra baimės dėl atlyginimų, dėl kainų dydžių, šios temos garsiai skamba viešoje erdvėje, žiniasklaidoje. Tie patys politiniai skandalai veikia žmonių apsisprendimą. Pagrindinis ryšio palaikymo būdas – per artimuosius, per žiniasklaidą. Čia dažnai susidaro netikras įspūdis, iš kurio išpučiamos baimės per atstumą. Daugeliu atvejų, tos baimės būna nepagrįstos“, – aiškina J. Uba.

Skaičiuojama, kad 2017 metais į Lietuvą imigravo virš 20 tūkst. asmenų, iš kurių 50 proc. sudarė lietuviai.

„Matome, kad grįžtančių skaičius didėja, tačiau matome ir tai, kad Lietuva darosi patraukli užsieniečiams. Visgi, viešumoje ilgą laiką niekas nekalbėjo apie grįžtančius žmones, tik pastaruoju metu pasirodo viena kita pozityvi istorija. Anksčiau visi labai garsiai išvykdavo ir labai tyliai sugrįždavo, tarsi tai būtų kažkoks pralaimėjimas. Tačiau tai nėra pralaimėjimas. Juk tai praplečia akiratį, suteikia naujų žinių“, – teigia J. Uba.

Dar viena pastebima baimė – ar pavyks adaptuotis grįžus į Lietuvą? Dėl to labai svarbu, į kokią aplinką sugrįžtama. J. Uba pabrėžia, kad visada lengviau grįžti į tą aplinką, kurioje žmogus nėra vienintelis grįžęs iš emigracijos. Lengviau būna ir tuomet, kai žmogus žino, jog kažkas jo laukia.

„Svarbu turėti bendraminčių, kurie supranta, ką tenka išgyventi grįžusiam žmogui. O dėl darbo mes visuomet rekomenduojame viską planuotis iš anksto. Niekada nepatartume grįžti nieko nesusiplanavus ir nežinant, ką veiksi Lietuvoje. Galų gale, reikia išsiaiškinti, ar žmogaus profesija paklausi ir reikalinga Lietuvoje. Kartais reikia pagalvoti apie persikvalifikavimą ir nebijoti grįžus žengti į visai kitą sritį“, – teigia J. Uba.

 (Komentarų: 2)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: