Su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai vis dažniau susiduria su atvejais, kaip dėl emigracijos griūva idealios šeimos ir moterys su trim ar keturiais vaikais pametamos ir paliekamos be jokio pragyvenimo šaltinio.

Anglijoje susirado kitą moterį - paliko žmoną su trim vaikais

Viešosios organizacijos SOTAS socialinė darbuotoja Nijolė Giknienė, daug metų dirbusi su paaugliais ir socialinės rizikos šeimomis, jau neskirsto šeimų į socialinės rizikos ir normalias.

„Turime ne vieną pavyzdį, kaip bet kuri šeima labai greitai ir netikėtai gali tapti socialinės rizikos šeima. Žmonės to neįvertina. Štai pavyzdys. Du vaikus auginanti šeima susilaukė trečio ir nusprendė iš buto, kuriame jau nelabai tilpo, kraustytis į namą. Vyras buvo verslininkas, verslas jam sekėsi, todėl žmona galėjo nedirbti – jau 10 metų ji augino vaikus. Šeima pasiėmė paskolą ir įsigijo svajonių namą. Rinkosi jį labai kruopščiai, tikrino, kad aplink būtų gera infrastruktūra – šalia ir darželis, ir mokykla. Tačiau prasidėjo krizė ir verslas ėmė sektis ne taip gerai. Vyras pradėjo skaičiuoti, kad pinigų paskolai susimokėti reikia daugiau nei gaunama pelno, o dar namui reikėjo keisti stogą, todėl jis išvyko į Angliją užsidirbti visoms šioms reikmėms. Mat, žmogus buvo aktyvus, verslus.

Žmona taip pat pradėjo tvarkytis dokumentus sau ir vaikams, kad taip pat galėtų išvykti paskui vyrą, kadangi šeimoje jie buvo apsisprendę, kad gyvens visi kartu. Vyras neketino palikti šeimos Lietuvoje. Tačiau kol moteris viską tvarkėsi, vyras paskambino ir liepė nebevažiuoti. Jis prisipažino susiradęs kitą moterį. Ji bandė klausti, ką jai dabar daryti vienai su trimis vaikais ir namu, už kurį reikia paskolą mokėti, šis atrėžė – o kaip jis vienas dirbo? Esą dabar ir jai reikėtų ieškoti darbo“, - pasakojo pašnekovė.

Kol moteris uždarbiavo užsienyje, vyras pabėgo pas kitą

SOTAS atstovė tikino žinanti ne vieną istoriją, susijusią su skaudžiomis emigracijos pasekmėmis. Jos manymu, Lietuvoje yra tokie nedideli atlyginimai, kad neįmanoma, kad šeimoje dirbtų tik vienas žmogus. Tokiais atvejais vyrai tiesiog pervargsta ir galiausiai pabėga iš šeimos pas kitą partnerį.

„Taip yra todėl, kad Lietuvos žmonių lūkesčiai nerealūs: turėti namą, gerą mašiną, ir dar kad žmona nedirbtų. Tai nerealu. Tik kai kurie žmonės sugeba įsigyti savo namą ir, bet kokiai krizei atsitikus, jo neprarasti. Tiesiog nėra tiek galimybių visiems. Ši svajonė išardo labai daug šeimų. Minėta moteris iš verslininko žmonos, kuri gerai gyveno, labai greitai tapo vieniša moterimi, kuriai reikia valstybės pagalbos. Su ja pradėjo dirbti socialiniai darbuotojai, psichologas, ji gavo valstybės rėmimą – socialinę pašalpą, vaikams buvo skirtas nemokamas maitinimas mokykloje ir darželyje. Taigi dabar kiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama šiai moteriai paremti. Vyras ją paliko praktiškai be lėšų ir ši situacija moterį užgriuvo visiškai nepasiruošusią, ji niekada net panašios minties neturėjo, kad taip galėtų nutikti“, - svarstė pašnekovė.

Jos manymu, kai vienas iš sutuoktinių išvyksta į užsienį, jis pradeda tolti nuo šeimos. Mat, partneriai nebeturi, apie ką kalbėti, nes sprendžia skirtingus klausimus. Tas, kuris liko su vaikais Lietuvoje, įpranta būti visų galų meistras. Todėl kai vyras grįžta, jis jaučia nebeturintis namuose vietos, nes moteris, turėjusi išmokti viskuo pasirūpinti pati, nebemoka savęs taip sutraukti, kad liktų vietos ir vyrui. Taip pat jei išvyksta moteris, ji užsienyje turi įsikomponuoti į visai kitą visuomenę, su kitomis tradicijomis ir vertybėmis, o grįžusi šeimoje jaučiasi kaip svečias.

„Būna variantų, kai išvažiuoja moterys prižiūrėti senukų Anglijoje, o vyrai lieka Lietuvoje su vaikais. Turime gražios šeimos, auginusios keturis vaikus, pavyzdį. Moteris sulaukė įvairiausių pasiūlymų dirbti užsienyje ir visur važinėjo, o vyras per tą laiką susirado kitą moterį. Draugai negalėjo patikėti, kad jie išsiskyrė – visiems jie atrodė ideali šeima. Dabar ji liko viena su tais vaikais, nes jis nuėjo pas moterį, kuriai tų vaikų nereikia, nes pati tris turi. Iširusios šeimos vaikams, kuriems nuo šešerių iki septyniolikos metų, dabar – didžiulė trauma, reikia psichologo pagalbos“, - aiškino N. Giknienė.

Moteris nemokėjo nei skalbti, nei tvarkytis

Pasak socialinės darbuotojos, taip pat tenka susidurti su normaliomis, išsilavinusiomis šeimomis, kurios tiesiog nemoka bendrauti su savo vaiku.

„Užsienyje yra specialūs centrai, į kuriuos tokios šeimos gali ateiti ir gauti konsultaciją. O pas mus medikai susiduria su kūdikiais su „atmuštomis“ tinklainėmis, kuriuos sumušė visiškai normalūs, mylintys tėvai. Tiesiog kai kūdikis verkia, jauni tėvai nežino, ką su juo daryti, ir, praradę kantrybę, trenkia jį į lovytę. Ir tai ne socialinės rizikos šeimos, ne kokie nors girtuokliai, nes girtuokliai tiesiog nekreipia dėmesio į verkiantį vaiką – išeina ir pamiršta jį. O šiems normaliems žmonėms vaikas rūpi, tik nežinodami, kaip su juo elgtis, iš savo pačių bejėgiškumo jį sužaloja. Būtent todėl reikalingi pagalbos centrai, kurie padėtų mums gyventi. Jei aš nežinau, kaip bendrauti su savo vaiku, su savo vyru ar žmona, man reikia pagalbos iš karto, o ne tada, kai problema pagilėja ir šeimoje kas nors sumušamas, nužudomas, reikia paimti vaikus, nes mes, žmonės, esame riboti, trapūs, ir tik laiko klausimas, kada paaiškės, kad nebeturime kantrybės, meilės, noro stengtis“, - svarstė pašnekovė.

Kita vertus, ji susidurianti ir su gražiais pavyzdžiais. Štai viena šeima ėmėsi globoti kaimynystėje gyvenančią jauną moterį su dviem vaikučiais, kuri nemokėjo nei skalbti, nei tvarkytis, nes užaugo globos namuose. Vyras tuo metu uždarbiavo užsienyje. Kaimynė ateidavo jai padėti – jos kartu skalbdavo, plaudavo grindis, indus, vaikus maitindavo, ir taip ji visko išmoko.

Vaikai apie paėmimo aktą iš šeimos kalba kaip apie juodžiausią akimirką

Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros dėstytoja ir organizacijos SOTAS bendradarbė Lijana Gvaldaitė taip pat įsitikinusi, kad socialinės rizikos šeimos turėtų būti ne tik specialistų, kuriems užkraunama labai didelė atsakomybė, bet visos visuomenės reikalas.

Paklausta, ar visada pasiteisina vaiko atėmimas iš šeimos, užuot bandžius jai padėti, pašnekovė sutiko, kad ši šeima, kokia ji bebūtų, yra vaiko psichologinės tapatybės dalis, jo pirminiai ryšiai, todėl atplėšimas nuo jos – didžiulė trauma vaikui. Taigi toks sprendimas turi būti priimamas labai apgalvotai, įvertinus visas įmanomas galimybes.

„Žinoma, negalima vienareikšmiškai teigti, kad vaikui visada yra gerai šeimoje. Jeigu mes padarėme viską, kas įmanoma, bet šeima nesikeičia ir vaikui ten augti nesaugu, kitos išeities tikrai nėra. Tačiau toks sprendimas labai rimtas ir turi būti labai gerai įvertintas. Esu susidūrusi su vaikais, kurie patyrę tokį paėmimą. Jie pasakoja apie tai kaip apie vieną tamsiausių gyvenimo momentų. Reikia visgi suprasti, ką išgyvena vaikas tokioje situacijoje ir šis aktas turi būti labai paruoštas, vaikui turi būti aiškinama, kas vyksta, kur jis vežamas, kas su juo bus. Juk iš jo atimama artimiausia aplinka. Negalima į vaiką žiūrėti kaip į daiktą, kurį galima paimti ir įdėti į kitą vietą.

Dažnai manoma, kad vaiko atėmimas buvo teisingas veiksmas, nes tėvai esą ima gerti dar labiau nei iki tol. Mes iš tiesų susiduriame su tokiais atvejais, bet kitas klausimas – kodėl jie geria daugiau. Neretai taip skandinamas skausmas, nes jie supranta praradę vaiką. Tos mamos, kai man tenka su jomis kalbėtis, išgyvena didžiulę dramą, nors gal savo veiksmais ir žodžiais to nepasakys, nes suveikia gynybinė reakcija. Tačiau giliai viduje jos jaučia šį praradimą. Juk ir jos turi giluminį poreikį būti mama, tik gal nemoka jo realizuoti ar daro tai neteisingai. Bet jos tikrai myli savo vaikus taip, kaip sugeba“, - tikino pašnekovė.