Vita Malinauskienė – „dviguba“ emigrantė. Pabandžiusi gyventi JAV, ji grįžo Lietuvon, o po pustrečių metų vėl išvyko atgal. Nors dėl savo dviejų vaikučių moteris norėtų pagaliau imti gyventi sėsliai, tačiau sako, kad dar nežinia kaip bus. Amžina emigracijos paliestųjų dilema – likti ar išvykti, grįžus – pasilikti ar bandyti svetur įsikurti dar kartą.

Gal pradėkime nuo pradžių pradžios. Kaip išvažiavai į Ameriką pirmą kartą?
Išvykau, kaip ir daugelis, išlošusi žalią kortą. Tiksliau, išlošiau ne aš, o mano vyras. Keletą metų siuntinėjome užpildytas anketas, realiai nežinodami, kas laukia atvykus į JAV. Tiesiog norėjome išbandyti naujas galimybes. 2001 metais netikėtai išlošus tą galimybę ir praėjus visus su kelione susijusius formalumus Varšuvoje, jau 2002 metų spalį atvykome į Čikagą. Mūsų šeimai pradžia nebuvo tokia beviltiška, kaip kitiems, kurie atvykę į aerouostą Čikagoje ar Niujorke toliau nežino, į kurią pusę eiti ir nuo ko pradėti. Mūsų čia laukė draugai, pas kuriuos apsistojome. Po savaitės aš su 3 metukų sūnumi parskridau į Vilnių, nes buvome suplanavę, jog pirmiausiai tegu įsikuria šeimos galva, o vėliau ir mes prisijungsime, kad būtų mažiau streso.

Metus gyvenome atskirai. Vyras patyrė didžiulį šoką nuo gyvenimo permainų ir nuo lūkesčių neišsipildymo – visiškai kitaip įsivaizdavo emigraciją. Ankščiau Vilniuje dirbęs restoranų tinklo direktoriumi, staiga turėjo pradėti mokytis sunkaus tolimųjų reisų vairuotojo amato. Daug kartų norėjo viską mesti ir grįžti, tačiau visada atrodė, jog į kelionę sudėta per daug pastangų ir finansų.

Prabėgus metams aš su sūnumi vėl atskridome į Čikagą – šį kartą jau „visam laikui“. Iš prigimties esu optimistė, todėl į viską žiūrėjau smalsiai ir greitai integravausi į išeivijos gyvenimą, susiradau daug draugų.

Kodėl visgi grįžai atgal į Lietuvą? Buvo blogai JAV ar galvojai, kad Lietuvoje bus baisiai gerai?
Niekada neplanavau grįžti. Nuo pat atvažiavimo pradžios ėmiau darbuotis „Amerikos lietuvio“ savaitraštyje, kur turėjau galimybę susipažinti su begale įdomių išeivijos lietuvių, su kuriais kas savaitę tekdavo daryti interviu, vykti į įvairius renginius ir panašiai. Šis darbas man buvo lengvas ir mėgiamas: Lietuvoje buvau baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, tad rašymas man visada patiko, nors ankščiau savęs nebuvau išbandžiusi žurnalistės vaidmenyje. Tiesa ta, jog jei būtų tekę vienai gyventi iš savo algos – sunkiai būčiau tai padarius, nes visi gyvenę užsienyje lietuviai gerai supranta, kokia visuomeniška ir daugiau idėjinė yra veikla lietuvybės srityje. Kaip dar vienas tokios veiklos pavyzdys – mano darbas šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje, kur mokytojai aukoja savo savaitgalius tikrai ne dėl pinigų, o labiau dėl savo vaikų.

Taigi, po poros metų tokio savo naujo emigrantiško gyvenimo parskridau į Lietuvą, kur 2005 metų balandžio mėnesį vyko išeivijos žurnalistų suvažiavimas, remiamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID). Buvo ne tik smagu susitikti su viso pasaulio lietuvių žurnalistų kolegomis, bet ir aplankyti savo mylimą Vilnių bei artimuosius. Tuomet ir prasidėjo artimųjų įkalbinėjimai grįžti – 2005-aisiais Lietuvoje prasidėjo staigus ekonomikos kilimas, visi pažįstami ėmė drąsiai paskolas, kaip kad mes JAV, pirko naujus butus ir džiaugėsi gerėjančiu gyvenimu tėvynėje. Mano buvusieji bendradarbiai taip pat ėmė kviesti grįžti, sakydami, jog darbo visada man atsiras (ankščiau dirbau administratore vienos žinomos prancūzų kosmetikos atstovybėje – salone). Taigi, grįžau į Čikagą pilna gražių įspūdžių apie Lietuvą ir kirbančia širdimi apie galimybę grįžti. Neprabėgus ir mėnesiui sulaukiau skambučio iš savo darbovietės, jog atsilaisvino komercijos direktorės vieta ir jei grįšiu iki liepos – manęs labai lauks. Laiko galvojimams nebuvo, o ir vyras visiškai palaikė mano idėją, sakydamas, jog važiuok, kol kviečia, nes antrą kartą šansų nebebus. Taigi, po 2,5 metų antrą kartą „emigravau“, ieškodama naujų galimybių.

Jau lyg pradėjai vėl įleidinėt šaknis čia, tik vyras dar buvo likęs už Atlanto ir apsisukai ant vieno kulno ir vėl išskridai. Kiek čia spėjai pagyventi? Kas vėl paskatino lėkti laimės ieškoti ten, kur jau bandei?
Grįžus į Lietuvą visą mėnesį praverkiau – man trūko draugų, kuriuos spėjau įgyti Amerikoje, aplinka atrodė pilka, o mano 2 kambarių butukas Žirmūnuose – ankštas. Tačiau tai tik emocijos, perpildžiusios permainų taurę. Vėliau viskas stojo į savo vietas ir nauja mano veikla greitai leido užsimiršti: turėjau daug ko išmokti naujose pareigose, turėjau daug keliauti po Lietuvą, kur vėl ėmiau atrasti naujus veidus, naujus įdomius žmones. Jaučiausi laiminga ir laukiau, kol prie manęs ir sūnaus prisijungs ir vyras, kuris man išvykstant sakė, jog pusmečio bėgyje sugrįš. Tačiau per tą laikotarpį jis ėmė leisti giliau šaknis JAV: įgavęs patirties pervežimų srityje, pats sukūrė logistikos kompaniją. Jį visuomet labai traukė Lietuva, tačiau ypač dabar, kai turėjo tvirtesnį pamatą JAV, jautė baimę grįžti į nežinią Lietuvoje. Laikas greitai bėgo: aš vis labiau pasinėriau į gyvenimą Lietuvoje, o jis – į gyvenimą JAV. Po dviejų metų išsiskyrimo, su trumpais susitikimais kas pusmetį tai viename tai kitame Atlanto krante, susėdome apsvarstyti, kaip gyventi toliau, nes taip gyventi nebegalime: švaistome pinigus brangioms kelionėms, o svarbiausia, švaistome savo brangiausią laiką, kurį galėtume būti kartu, atskirai. Žinant, jog moterys gyvenime visada yra stipresnės ir gebančios lengviau prisitaikyti, nei vyrai, sutikau aš grįžti į JAV, kad vėl būtume kartu.

Kas yra tokio traukiančio ten? Kuo vilioja toji Amerika?
Turbūt čia ir yra didžiausia emigracijos padaroma žaizda: tu visuomet jauti nostalgiją - gyvendamas Lietuvoje ilgiesi patirto gyvenimo JAV, o grįžęs į JAV – ilgiesi gimtinės. Ir mums, emigrantams, taip bus iki mirties. Ir nesvarbu, ar tai Amerika, ar kita valstybė – tiesiog gyvenimas mums pametėjo tokį variantą. Manau, jausčiau tokią pačią trauką Australijai ar Airijai, jei ten būčiau praleidus kelis savo gyvenimo metus.

Neretai svetur gyvendami lietuviai ar kitų tautybių imigrantai visgi nebūna patenkinti ta šalimi, keiksnoja ją, piktinasi vietiniais įstatymais, kalba, papročiais. Kita vertus, vis tiek nevyksta atgal namo. Kaip yra tavo atveju?
Lietuviai jau tokia tauta, jog nuolat kažkuo piktinasi (šypsosi – aut. past.). Natūralu piktintis tuo, kas tau trukdo adaptuotis, o negali pakeisti. Labiausiai žmogus pyksta ant savęs, jog negali adaptuotis, tačiau pyktis nukreipiamas į kliūtį, o ne į save. Aš niekuo nesipiktinu JAV – visur gerai, kur mūsų nėra. Idealaus gyvenimo sąlygų sulauksime gal tik rojuje. Žinoma, pasvarstai, kokie netobuli yra kai kurie įstatymai čia, lyginant su Europos šalimis, tačiau ar verta piktintis, jei nieko negali pakeisti?

Palygink du savo amerikietiškus etapus. Koks buvo tas pirmas kartas, kaip viskas atrodė, kaip sekėsi prisitaikyti, dirbti. Ir kaip yra dabar?
Antras mano gyvenimo etapas JAV daugiau praktiškesnis: jau žinojau, kur vykstu, jau žinojau, ko tikėtis iš tos šalies, jau mąsčiau, ką galėčiau veikti čia tokio, jog užtikrinčiau savo pilnavertį gyvenimą. Žinoma, smagu suktis lietuviškoje terpėje ir rašyti lietuviškai spaudai, tačiau jaučiau, jog užsilikdama čia ilgiau, taip ir liksiu izoliuota lietuviškame rate, neišmokdama laisvai kalbėti angliškai ir su ribota ateities vizija.

Pirmą kartą bendradarbiavai su vietine lietuviška žiniasklaida. Dabar pasukai į visai kitus veiklos barus. Papasakok apie tuos pokyčius šiek tiek.
Pokyčiai vėlgi atėjo savaime, kaip ir viskas mano gyvenime. Daugiau nei 15 metų Lietuvoje pradirbusi grožio srityje, iš kurių du paskutiniuosius metus itin intensyviai pristatinėjant produktus Lietuvos kosmetologėms, natūraliai ėmiau mąstyti, jog šią sritį tikriausiai pažystu geriau, nei bet kurią kitą. Todėl ir kitoje šalyje norint imtis kažkokio amato, lengviausiai rinktis tai, ką geriausi išmanai. Taip įstojau į kosmetologijos mokyklą, kurią štai sausio pabaigoje baigiau ir jau šiandien dirbu kosmetologe. Tiesa, ne geriausius laikus Amerikoje išgyvena paslaugų sektorius, tačiau žinau, jog eidamas link užsibrėžto tikslo visada pasieksi tai, ko nori.

Kaip Amerikoje jaučiais tavo vaikai?
Mano sūnus, kuriam šiandien 10 metų, per visus savo tėvų galimybių ieškojimus nukentėjo labiausiai. Amerikoje užbaigęs paruošiamąją klasę (kindergarden), Lietuvoje jam teko vėl pradėti nuo paruošiamosios dėl prastos lietuvių kalbos. Per tuos dvejus su puse metų jis sunkiai kabinosi į lietuvių kalbą ir vos tik jam tapo lengviau – mes vėl išvykome į JAV. Čia jo rūpesčiai nesibaigė: pabaigęs Lietuvoje pirmą klasę, JAV jam teko eiti iš karto į trečią, nes čia žiūrima į vaiko amžių, o ne jo žinias. Taigi, užmirštos anglų kalbos žinios ir šuolis praleidžiant antrą klasę, vėl buvo didžiulis stresas. Dabar, praėjus jau dviem metams po antrojo atvykimo į JAV, sūnus baigia adaptuotis mokykloje, nes jam čia skiriama daug dėmesio ir daug individualių pamokų (už ką labai gerbiu amerikietišką švietimo sistemą). Deja, lietuviškai skaityti ir rašyti jam jau sunku. Laukiu kitų metų – jei anglų kalboje pasivys savo klasiokus, tuomet galėsiu apkrauti ir papildomais lietuvių knygų skaitymais bei rašinėliais.

Mūsų dukrai Gretai – šiandien dar tik 19 mėnesių – ji gimė jau čia, Čikagoje. Per tuos galimybių ieškojimus, mėginimus adaptuotis emigracijoje ir baimę, jog, nežinia, kur būsime rytoj, prireikė net 8 metų, jog Lukas pagaliau sulauktų sesutės, kurios taip ilgai laukė. Šiandien mano sūnus laimingas – jis turi sesę, kurią labai myli ir gyvena Amerikoje, kur jam labai patinka. Nežinia kodėl, bet grįžus į Lietuvą jis labai ilgėjosi Amerikos ir be galo džiaugėsi, kuomet čia sugrįžome.

Kaip sprendimą grįžti atgal į JAV įvertino tavo artimieji Lietuvoje?
Natūralu, jog artimieji Lietuvoje norėtų mane matyti Lietuvoje. Kita vertus, jiems svarbiau jog būčiau laiminga. Atstumas ir ilgesys suartina ryšius su tėvais ir, deja, atitolina nuo draugų, apie kuriuos galvoju kasdieną, bet vis rečiau paskambinu ar parašau žinutę. Dėl to jaučiu didelę gėdą prieš juos.

Apskritai ar vienoj ir kitoj Atlanto pusėj tie važinėjimaisi pirmyn ir atgal nebuvo vertinami tarsi kažkokie pralaimėjimai?
Mmm... keistas klausimas. Apie tai niekada nesusimąsčiau... Važiuojant į Lietuvą daugelis nuoširdžiai pavydėjo, nes beveik visi norėtų grįžti, jei žinotų, jog ten turės darbą, iš kurio pramaitins savo vaikus. Kai grįžau atgalios į JAV, visi žinojo, dėl kokių priežasčių grįžau ir pagrindinis klausimas pirmą pusmetį buvo „Na, kaip ten, Lietuvoje?“

Kokios apskritai Amerikos lietuvių nuotaikos dėl grįžimo ir likimo? Ką pakeitė bevizis režimas? Ką keičia ekonominis sunkmetis Lietuvoje ir pokyčiai pačioje JAV?
Šiandien pagalvoju, o kas būtų buvę, jei būčiau likusi Lietuvoje. O jei dar būčiau paėmus ir paskolą būstui, kaip jau buvau suplanavusi? Šiandien Amerikoje tikrai sunku, bet likusiems Lietuvoje, manau, dar sunkiau. Jei prieš dvejus metus man grįžus į JAV visi viltingai žiūrėjo į Lietuvą, tai šiandien tokių beveik nesutinku. Sunkmetis palietė visą pasaulį, tačiau Amerikoje praradus darbą ir neišgalint mokėti už butą, žmogus dar turi galimybę tiesiog bankrutuoti ir nubraukti nuo savęs tą finansinę naštą. O Lietuvoje dėl nesuprantamų priežasčių, skirtingai nei visame pasaulyje, tokio įstatymo nėra...

Kokia kalba sapnuoji sapnus?
Vis dar lietuviškai (šypsosi – aut. past.)

Kaip manai, ar žmonėms apsisprendusiems visą gyvenimą likti svečioje šalyje svarbu išlaikyti lietuviškas tradicijas, mokyti lietuviškai savo vaikus?
Manau, kad tai svarbu. Bent jau svarbu tiek, kiek ir istorijos ar savo genealoginio medžio žinojimas. Tradicijų Lietuvoje mažiau laikomasi, nei senosios kartos išeivijos šeimose, kur vaikai moka ir liaudies šokius šokti, ir lietuvių liaudies dainas dainuoti. Pasaulis šiandien labai suniveliuotas ir gali tą pačią „Starbucks“ kavą gerti tiek Anglijoje, tiek JAV. Išlaikyti kalbą yra sunkiausia – vaikai kalbės lietuviškai tik su tėvais, nes kai susitinka lietuviukai šeštadieninėje mokykloje – pertraukų metu neišgirsi jų tarpusavyje lietuviškai kabant... Deja, tokia realybė.

Kaip manai, jau viskas, jau galutinis sprendimas, jau gyvenimo inkaras nuleistas paskutinį kartą?
Niekada nebesakau niekada. Negali žinoti, kas atsitiks rytoj ir kokios nenumatytos priežastys privers vėl pakelti sparnus. Tačiau vien dėl vaikų norėčiau gyventi sėsliai – netiesa, jog vaikai greitai visur adaptuojasi.

Deimantė Dokšaitė, Lietuviams.com