Vieniems emigracijoje gyvenimas lyg rožėm klotas, kitiems – norisi kuo greičiau namo. Vis dėlto, net ir namų duonos skonis po gyvenimo svetur apkarsta. Emigrantas, iš Švedijos grįžęs į Lietuvą, taip pat paragavo šios karčios lietuviškos duonos. Apie jo pastebėjimus skaitykite laiške apačioje.

DELFI prieš kurį laiką klausė, kas emigrantus stabdo grįžti į Lietuvą. Nusprendžiau pasidalyti savo patirtimi – aš pats grįžau ir gyvenu čia jau porą metų. Gyvenimo keliai buvo nubloškę į Švediją geram dešimtmečiui. Aišku, įsitikinau, kad niekur nėra duonos be druskos. Skirtumas tik tas, kad užsienyje ji su sviestu, o čia jau kaip kam pasiseka.

Be to, kad gyvenimą čia reikia kurti ir dažnam tai primena vargą, man į akis krenta dar kiti bendros, pavadinkime, kultūros dalykai – nuolatinis skundimasis, bumbėjimas, „bėdavojimasis“. Juokaujam su draugais, kad klausimą „Kaip sekasi?“ seniai laikas keisti klausimu „Kaip labai tau nesiseka?“. Ir pasakos žmogus nesustodamas, nes mums gi visada nesiseka. Kartais daugiau, kartais mažiau, bet gi vis tiek turėtų, ką papasakoti ir paaiškinti, ko nelaimingi, niūrūs ir surūgę.

Nuolatinė kritika vienas kito atžvilgiu taip pat priklauso tai nemaloniai kultūrai. Nedaug kas gerą žodį pasako ar darbą pagiria. Daugiau kabinėjasi ir ieško, kaip sukritikuoti.

O Švedijoj nors iš pradžių įtariai žiūrėjau į teigiamus pasakymus (vis galvodavau, kad įsiteikti nori arba kad tuoj kokios paslaugos prašys), paskui labai pripratau prie tos kultūros, kad reikia pirmiausia akcentuoti tai, kas gerai padaryta, kas pavyko.

Ir šito Lietuvoj vis dar labai pasigendu. Kad ir viešose įstaigose – visada pats lieki kaltas, nors tik paklausti, pasiteirauti atėjai. Yra tekę patirti ir kai necenzūriniais žodžiais išvadina.

Kitas esminis dalykas – valdžios požiūris į žmones. Grįžau iš Švedijos oro įkvėpęs, supratęs, kad ir moku, ir galiu savo verslą kurti, bet dabar pagyvenęs matau, kad valdžia visiškai žmonėmis nepasitiki, neleidžia rinktis, nes turbūt laiko asilų banda, kurie ne savo galva galvoja, todėl mus reikia visiškai kontroliuoti. O tai, ko kontroliuoti neišeina (nes tiesiog nemoka), nori paprasčiausiai uždrausti.

Paprasti maži dalykai krenta į akis (...) ir jų, atrodo, pakankamai daug, kad galvotum, kad grįžęs į Lietuvą papulsi į draudimų ir apsunkinimų pilną gyvenimą. O dalį žmonių (ypač protingų ir gerą darbinę patirtį turinčių) tai tikrai atstumia nuo grįžimo. Todėl reikia galvoti ne tik apie ekonominę padėtį ir Europos fondų pinigus – aš kaip sugrįžęs gerai žinau, kad kartais nuo parvažiavimo (ypač su vaikais) sulaiko žmonių požiūris ir bendra atmosfera šalyje.

Gal tai yra net svarbiau, nes dirbant užsidirbsi ir gyvensi visur, o va jaustis tikrai gerai šalyje, kur atmosfera negatyvi ir pilna draudimų, yra labai sunku.

Skaitytojo laiškas