Taip, aš esu emigrantė... Man dėl to gėda. Gėda, kad išskridau, kad nebekovojau... Tikrai norėjau likti Lietuvoje ir viena būčiau tikrai puikiai išgyvenusi, be pramogų, bet vis dėlto būčiau Lietuvoje. Nesvarbu, kad dirbau 16 valandų per parą...

Tačiau mano mama, kuri yra be galo gera kitiems, labai sunkiai verčiasi, nes turi užauginti dar keturis brolius (tris biologinius ir vieną „širdies brolį“ kaip sako mano mama). Tai mane paskatino emigruoti...

Nesu šventa, emigravau nepabaigusi mokslų. Svajojau tapti daug kuo: antropologe, policininke, galiausiai aktore. Nebaigiau mokslų dėl dviejų priežasčių. Pirma – mano mamytė negalėjo sumokėti už mokslą ar pragyvenimą (todėl pasirinkau darbą). Antra – visada svajojau, kad mano mama gyventų taip, kaip nusipelnė. Ji niekada nesakydavo „ne“, kai reikėdavo mus leisti į ekskursijas, ji skolindavosi pinigus iš draugių ar pažįstamų, kad tik nesijaustume prastesni...

Norėdama suteikti jai ir broliams geresnį gyvenimą emigravau. Nesigailiu, kad emigravau, išmokau naują kalbą, pažinau naują šalį, padedu mamytei, gailiuosi tik to, kad negalėjau to padaryti Lietuvoje. Aš tikrai grįšiu, pažadu... Kai tik suteiksiu savo mamai geresnį gyvenimą grįšiu, nes labai myliu Lietuvą ir kovosiu už ją!

Dabar, kai pamatau visus tuos straipsnius, kad Lietuva yra greičiausiai nykstanti šalis Europoje, man skauda... Labai noriu grįžti, bet tai reikš, kad teks aukoti svajones... Kodėl taip yra? Kodėl negalime gyventi savo šalyje, nebijodami, kad teks palaidoti savo svajones? Juk ne visi lietuviai yra gabūs sukurti savo verslą, kuris užtikrintų patogų gyvenimą. Juk Lietuva turėtų būti visiems lietuviams! Todėl labai prašau, suteikit priežastį mums, emigrantams, sugrįžti!

Skaitytoja Ernesta