Jauna emigrantė gyvenanti Anglijoje dalinasi savo istorija ir užduoda diskusinį klausimą – ar svajonės, kurių ji siekia Lietuvoje, yra vertos tokių kančių svetur?

Norėčiau pasidalinti savo istorija... Tikriausiai niekam tai neįdomu, bet ji paliečia mūsų šaliai aktualia tema – emigracija. Gal dar iš pradžių reikėtų prisistatyti, kad susidarytų visas mano padėties vaizdas.

Man yra 19 metų ir šiuo metu esu studentė Londono universitete. Emigruoti į Angliją, tiesą sakant, susiruošiau gan anksti, kai man buvo apie 13 metų. O emigruoti nusprendžiau dėl mokslo ir jo teikiamų galimybių.

Taigi, kaip pasakiau, taip ir padariau... Pabaigusi gimnaziją, įstojau į prestižinį universitetą ir susikrovusi daiktus išvykau į Londoną. Viskas klojosi kaip svajonėse: nepaprastas universitetas, įdomios paskaitos, vakarėliai, draugai, gerai apmokamas darbas ir nepakartojamas miestas aplink mane. Ir nepagalvokit, kad tai baigėsi! Prasidėjo vasaros atostogos, kurios žada dar daugiau linksmybių, bet šie metai mane taip pakeitė, kad man viskas tapo nebesvarbu.

O viskas prasidėjo nuo fakto, kad aš šioje milžiniškoje šalyje esu viena, vienut vienutėlė, nes mano visa šeima taip ir liko Vilniuje. Nors aš ir esu žmogus, mėgstantis ramybę, tylą ir knygų skaitymą, ši „ramybė“ mane pradėjo varyti iš proto, atsirado depresija. Koks man visada buvo juokingas šis žodis DEPRESIJA... Net ne pats žodis, o pats faktas kad tai laikoma liga, bet manęs niekad nejaudino dalykai, kurie manęs nepaliesdavo.

O vat čia staiga ir užvirto ta taip vadinama liga...

Buvimas vadinama emigrante, nuolatinis vienišumas mane davesdavo (kaip pasakytų mano lietuvių mokytoja „čia ne žodis, o parazitas“) iki minčių, kad aš nuolatos darau kažką blogai, kad kiekvienas mano sprendimas yra klaida, kad niekas manęs nemyli, niekam aš nereikalinga, galiausiai aš prieidavau prie minties, kad mano gyvenimas iš viso nieko vertas ir aš be reikalo vietą pasaulyje užimu.

Šia padrika istorija aš tik noriu pastebėti iki ko priveda žmogų emigracija ir vienatvė. Ne visi žmonės emigruoja tam, kad keiktų savo šalį kažkur dirbdami fabrike, ir leisdami visus pinigus be reikalo. Aš išvažiavau tam, kad susikurčiau geresnį gyvenimą, įgaučiau gerą išsilavinimą ir galiausiai vėl grįžčiau į Lietuvą, jog kažką pasiekčiau, bet ar tikrai mano svajonės ir viltys yra vertos tų kančių?