Emigranto parašė laišką mamai, kuriame vyras gailisi, jog negali aplankyti jos amžinosios poilsio vietos.

Miela mano Mamyte! Keistai sukasi tas amžinasis Laiko ratas... Tu žinai, kaip aš nemėgau rašyti laiškų... Paskutinį kartą tau rašiau tarnaudamas armijoje, prieš daugelį metų. Tada Tu nežinojai mano adreso, ir aš taip pat, nes tarnavau užsienyje, ir tie adresai buvo keistai užkoduoti. Šiandien aš nežinau Tavo adreso, nors kažkada popieriuose mačiau, kad ten, kur esi, ta vieta taip pat užkoduota keistais simboliais, bet aš jų nepamenu. Tik žinau takelį, vedantį prie tavo kapo...

Tuomet aš negalėjau Tau paskambinti ir pasakyti, kad man viskas gerai ir kaip Tave myliu. Tuomet Tu neturėjai telefono, ir aš buvau tokioje vietoje, kad jei ir būtum turėjusi, niekas nebūtų leidęs skambinti. Šiandieną aš turiu keletą telefonų, ir juos visus nešiojuosi kišenėse, kad bet kas iš bet kurios pasaulio vietos galėtų man paskambinti. Ir aš galiu paskambinti bet kur ir bet kam. Bet dabar jau nebegaliu paskambinti Tau...

O taip norėtųsi surasti kažkokį stebuklingą daiktą, kuriuo būtų galima išgirsti Tavo balsą ir paklausti, kaip sekasi Tavo naujame gyvenime anapus...

Ir dar labai gaila, kad šiandien gyvenu už kelių tūkstančių kilometrų nuo Tavo amžinosios poilsio vietos. Žinau, kad išverkei akis laukdama manęs sugrįžtančio trumpų atostogų. O aš, tikras begėdis, kaskart vis skubėdavau atgal į svetimą kraštą. Bet dabar, kaip daugelis mano likimo draugų, galiu tik mintimis pabūti prie Tavo juodo paminklo, o šį mano laišką patikėti tik pačiam greičiausiam paštininkui – šaltam rudens vėjeliui...

Miela Mamyte, jeigu kas nors galėtų Laiką atsukti atgal, aš kas dieną po tūkstantį kartų kartočiau, kaip Tave myliu. Nežinau, kodėl to nesakiau anksčiau. Gal todėl, kad išėjai per anksti ir netikėtai, kad galvojau, jog Tu niekada manęs nepaliksi. Man atrodė, kad esi nemirtinga, nes esi mano Mama...

Tu išėjai į daug didesnį, platesnį ir turbūt geresnį pasaulį, kuriame yra milijonus kartų daugiau žmonių negu gyvena šiandien ant šitos Žemės. Juk mes visi esame tik laikini Žemės gyventojai, praleisiantys čia mažytę akimirką palyginti su Amžinybe. Tikrasis gyvenimas ir tikrasis pasaulis yra ten, anapus, iš kur niekada negrįžtama. Tik žinau, kad vieną dieną aš taip pat ateisiu į Tavo pasaulį. Be kelio atgal. Ne tik aš, bet ir patys turtingiausi šio pasaulio žmonės, karaliai ir popiežiai, visi, be jokios išimties...

Todėl šią akimirką tylia malda prašau Aukščiausio, kad lengva būtų Tavo žemelė ir Tavo gyvenimas anapus mūsų pasaulio. Ir nors per vėlai, bet kaip maldą kartosiu žodžius, kaip aš Tave myliu...

Romualdas Rima