Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Paskutinis trijų Seimo valdančiosios koalicijos narių tikslas perpus sumažinti neigiamos informacijos kiekį žiniasklaidoje visai pribaigė mano kantrybę. Pats daugybę metų dirbau žiniasklaidoje, ir ačiū Dievui, niekas niekada man nediktavo ką ir kaip rašyti. O dabar kažkokių nevisžalių atstovų smegenyse gimė labai originali, bet ne, tiksliau, stalinistinė idėja – įstatymiškai užčiaupti žurnalistams burnas. Žinot, kelis kartus savo kompiuteryje pasitikslinau datą – gal šiandien balandžio 1-oji? Gal sakau, netyčia man amnezija, o aš taip jautriai reaguoju į vaikiškus pokštus. Laimei, mano smegenims kol kas viskas tvarkoje, bet dėl šių trijų narių iš Seimo abejoju.

Teisybę sakant, man čia visai nereikėtų burnoti dėl tų nesusipratėlių akibrokšto. Matau, kad jiems ko gero, nepritaria visų Seime esančių partijų atstovai. Tik vienintelis klausimas neduoda ramiai užmigti: kodėl tos trijulės galvose gimė tokios ateiviškos mintys? Gal jie patekę į Seimą pasijuto didžiuliais valdovais? Kaip ir tie ponai, pasiūlę naujovių dėl alkoholio. Kokios dar banko kortelės, kokios specializuotos parduotuvės? Negana to, kiti Seimo protinguoliai (du iš jų jau žinomi politikos ir šiaip klounai ano akimis) nusprendė žiniasklaidą „apdovanoti“ baudomis už mažiausią informacijos iškraipymą ar panašią klaidą. Tai pagalvokit ponuliai, argi čia kvepia laisve? Argi nuo šitos pusės reikia keisti gyvenimą? Kas norėjo nusibaigti degtinės butelyje, tas anksčiau ar vėliau nusibaigs. Suaugę žmonės nėra maži vaikai. Jau istorija sako, kad ir amžiną atilsį Jurijus Andropovas nieko nepešė įvedęs „sausą“ įstatymą dar mano jaunystės sovietmečiu. Viena aišku, kad draudimais ir baudomis niekas pasaulyje dar nesukūrė tikros demokratijos. O mes rodos ją dar tik kuriame, nors esame priimti į demokratiškų valstybių šeimą.

Tai kaip čia yra, kad visi pakliuvę į išsvajotą namelį spindinčiais langais, tampa nebeatpažįstamais? Ne išvaizda, bet smegenimis. Niekas nesiteikia jų pakrutinti, kaip išauklėti dorą Lietuvos pilietį, kad jis šiandien neplėšikautų, nesmurtautų ir kad niekada nebepasikartotų tragiškas Ievos likimas. Aukšti policijos pareigūnai suvokia, kad kaltas auklėjimas, bet mes jau pavėlavome. Gaila, bet Lietuvos vardas minimas ir užsienio nusikaltimų suvestinėse. Čia mūsų gėda, ir atsakomybę privalo prisiimti tik mūsų renkama valdžia, kada ir kokia tik bebuvo. Nes ir čia buvo viskas daroma ne nuo to galo. Užaugo karta, kuri labai įtakingoje auklėjimo priemonėje – televizijoje – kasdien matė (ir visi dabar tebemato) filmus ir filmukus su kertamomis galvomis, smaugiamais ir šaudomais žmonėmis ir ne visai žmogiško pavidalo būtybėmis. Tai štai, išmanioji seimo trijule, argi nepamąstėte, kur tada ir dabar reikėjo nukreipti dėmesį? Tai vadinasi auklėjimu, ir mūsų valdžios protingi sprendimai būtų pakeitę viską iš esmės. Bet tai nebūtų vadinama žiniasklaidos cenzūra. Tik dar kartą sakau – protingi sprendimai, nesvarbu, ar kokie nors teisės aktai, ar dar kažkas galėjo užkirsti kelią tokiam auklėjimui, kurio liūdnas pasekmes matome šiandien...

Ramybės neduoda ir tai, kad kasmet mūsų geroji išrinktoji valdžia primąsto tokių dalykų, nuo kurių šalies gyventojus pradeda pykinti, susisuka galva ir jie skuba kuo greičiau išvažiuoti kur nors toliau. Ne pailsėti, bet dirbti, užsidirbti ir gyventi. Ir tikrai daugelis jau nebegrįš, nebent tik aplankyti savo artimuosius bei kapines. O viešoje erdvėje visi tie valdžios ponuliai šaukia, kad reikia sugrąžinti pabėgusius, kad gimtinėje būtų malonu gyventi, kad kiekvienas Lietuvos pilietis čia būtų laukiamas, aprūpintas ir saugus. Deja, dar ant lagaminų tebesėdintys tautiečiai, ir jau palikę šį širdžiai mielą kampelį, mato, kad ne dienomis, o valandomis gyvenimas Lietuvoje eina šuniui ant uodegos.

Iš tikrųjų emigrantai čia jau nebereikalingi, nebent jų pinigai (žinom istoriją apie PSD skolas „Sodrai“). Tas nelaimingas PSD, ko gero, nėra renkamas iš nekaltų bedarbių nė vienoje pasaulio šalyje. Net dėdulė Aleksandras Lukašenka po žmonių pasispardymo atšaukė „veltėdžių“ mokestį. Nes Baltarusijoje dar yra pakankamai baltarusių, ir ten dar yra iš ko surinkti biudžetą. Bijau net pagalvoti, kas bus toliau, jei kaip dabar, šimtai lietuvaičių kasdien numos ranka į savo gimtinę. Ne be reikalo girdžiu vyresnius žmones sakant, kad ne už tokią Lietuvą kovojom, ne tokios norėjom.

Ką jūs manote, kaip oriai gyventi žmogui, gaunančiam tą varganą minimumą? Kai parduotuvėse kainos kyla ne dienom, o valandom? Kai Lenkijoje tas pats lietuviškas sūris kainuoja tiek, kad jį apsimoka ten nusipirkti, o paskui parduoti turguje su antkainiu, ir tai tas sūris kainuos mažiau nei lietuviškoje parduotuvėje? Sakysite, kas čia kaltas, jei ne patys prekybininkai? Bet juk tam yra renkama valdžia, ji privalo padaryti taip, kad kainos neaugtų. Kad prekybininkams neužeitų noras imti tai, kas nepriklauso. Kodėl kaimyninėse šalyse ta problema seniai išaugusi iš vaikiškų marškinėlių? Kaip ir naujasis, bet vis dar tebetobulinamas darbo kodeksas. Kam išradinėti dviratį? Kuo Lietuva kitokia nei, pavyzdžiui, Latvija ar Estija? Negi čia gyvena ateiviai, kuriems reikia ypatingų įstatymų ir kodeksų?

O gal tikrai esame kažkokia keistų sutvėrimų tauta, jei nesugebame tvarkytis savo kieme taip, kad visiems būtų gera, saugu ir tvarkinga. Kad niekas nenorėtų strimgalviais bėgti kur akys veda, ir kad galėtume visam pasauliui išdidžiai pasakyti: mes lietuviai...

Romualdas Rima