Emigranto laiškas: Palanga tampa neatpažįstama 

Dauguma užsieniuose dirbančių lietuvaičių vasarą savo trumpas atostogas praleidžia tėvynėje. Sava aplinka, kalba, maistas ir išsiilgę namiškiai dažniausiai nugali tolimų kraštų egzotiką.

Prie tokių, išsiilgusių saviškių, šį kartą priskyriau ir save, birželio pabaigoje viešėdamas tėvų ir protėvių žemėje. Turbūt kokius septynerius metus nemačiau Vilniaus, todėl pirmoji mano maršruto stotelė, jeigu taip būtų galima ją pavadinti, išlipus iš lėktuvo, buvo mūsų sostinė. Kiek teko skraidyti lėktuvais, jie visada tiek pirmyn, tiek atgal būdavo pilni. Ne išimtis ir šį kartą. Tačiau nustebau, kad bene pusė lėktuvo keleivių buvo... anglai. Jie skrido šeimomis ir su draugais, net lėktuve susitiko senus savo pažįstamus. To prieš septynerius metus negalėjau net susapnuoti. Supratau, kad anglai mus jau atrado. Prieš keturiolika metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, jie nežinojo kas ir kur ta Lietuva…

Na, o Vilnius šį kartą paliko dvejopą įspūdį. Pradedant pilnomis įvairių šalių užsienio turistų gatvėmis ir baigiant nakvyne pirmą kartą gyvenime girdėtame ir, mano nelaimei, išbandytame ekonominės klasės vienviečiame kambaryje (taip buvo pavadinta viešbučio užsakymo lape). Kad Vilnius atviras visiems, jau įsitikinau per pirmąsias dešimt minučių, vos tik išėjęs iš oro uosto. Per tą trumpą laiką pamačiau ne vieną „juoduką“, kuris sėdo į lietuviškais valstybiniais numeriais pažymėtą automobilį ir nuvažiavo savais keliais. Pamačiau ir ne vieną azijietiškos išvaizdos turistą, o gal studentą, išgirdau įvairiomis kalbomis, net ir žemaitiškai kalbančius žmones. Atrodė, kad čia suvažiavo pusė pasaulio.

Tačiau gerokai nustebino jau minėtas ekonominės klasės viešbučio kambarys. Toks kambario pavadinimas man užsakant jį internetu ir sumokant vos 14 eurų už nakvynę nesukėlė jokio įtarimo. Tačiau atvykus į Vilnių ir paskambinus nurodytu viešbučio numeriu paaiškėjo, kad tai bus visai ne kambarys, o... kapsulė. Nesupratau, ką tai reiškia, kol nepamačiau savo akimis. Gavęs ilgą instrukciją žinute, kaip patekti į viešbutį ir kur bus paslėpti raktai nuo kapsulės (viešbutyje nėra registratūros), vargais negalais nusigavau iki reikiamos vietos. Bet tai dar nebuvo mano klaidžiojimų pabaiga. Naiviai vis dairiausi kokio nors mažo kambariuko (o ir tokių ten buvo), bet savo numerio, pažymėto ant raktų, ilgai neradau. Galų gale netyčia pamačiau tą numerį, bet nesuvokiau, kaip ten patekti, nes tai nebuvo kambario durys. Tai buvo labiau panašu į dideles urnas, kuriose galėtų tilpti mirusieji. Tos urnos sustatytos viena ant kitos, ir šalia viena kitos dviem aukštais. Atsargiai atsirakinau duris, gal tiksliau, dureles, o ten – vos telpantis čiužinys ir paklota patalynė. Supratau, kad tai vadinama kapsule, matyt, nusižiūrėta iš kosmonautikos. Tik ji medinė, gal „fanerinė“, nes grindys, lubos ir sienos grubiai sukaltos iš tos pačios plonos medžiagos. Pro nedidelę apvalią grotuotą angą, turbūt orui patekti, mačiau, kad apačioje dega šviesa, vadinasi, kaimynystėje kažkas ilsisi.  Skaityti toliau...

2018-07-11 / 08:30

Dauguma užsieniuose dirbančių lietuvaičių vasarą savo trumpas atostogas praleidžia tėvynėje. Sava aplinka, kalba, maistas ir išsiilgę namiškiai dažniausiai nugali tolimų kraštų egzotiką.

Prie tokių, išsiilgusių saviškių, šį kartą priskyriau ir save, birželio pabaigoje viešėdamas tėvų ir protėvių žemėje. Turbūt kokius septynerius metus nemačiau Vilniaus, todėl pirmoji mano maršruto stotelė, jeigu taip būtų galima ją pavadinti, išlipus iš lėktuvo, buvo mūsų sostinė. Kiek teko skraidyti lėktuvais, jie visada tiek pirmyn, tiek atgal būdavo pilni. Ne išimtis ir šį kartą. Tačiau nustebau, kad bene pusė lėktuvo keleivių buvo... anglai. Jie skrido šeimomis ir su draugais, net lėktuve susitiko senus savo pažįstamus. To prieš septynerius metus negalėjau net susapnuoti. Supratau, kad anglai mus jau atrado. Prieš keturiolika metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, jie nežinojo kas ir kur ta Lietuva…

Na, o Vilnius šį kartą paliko dvejopą įspūdį. Pradedant pilnomis įvairių šalių užsienio turistų gatvėmis ir baigiant nakvyne pirmą kartą gyvenime girdėtame ir, mano nelaimei, išbandytame ekonominės klasės vienviečiame kambaryje (taip buvo pavadinta viešbučio užsakymo lape). Kad Vilnius atviras visiems, jau įsitikinau per pirmąsias dešimt minučių, vos tik išėjęs iš oro uosto. Per tą trumpą laiką pamačiau ne vieną „juoduką“, kuris sėdo į lietuviškais valstybiniais numeriais pažymėtą automobilį ir nuvažiavo savais keliais. Pamačiau ir ne vieną azijietiškos išvaizdos turistą, o gal studentą, išgirdau įvairiomis kalbomis, net ir žemaitiškai kalbančius žmones. Atrodė, kad čia suvažiavo pusė pasaulio.

Tačiau gerokai nustebino jau minėtas ekonominės klasės viešbučio kambarys. Toks kambario pavadinimas man užsakant jį internetu ir sumokant vos 14 eurų už nakvynę nesukėlė jokio įtarimo. Tačiau atvykus į Vilnių ir paskambinus nurodytu viešbučio numeriu paaiškėjo, kad tai bus visai ne kambarys, o... kapsulė. Nesupratau, ką tai reiškia, kol nepamačiau savo akimis. Gavęs ilgą instrukciją žinute, kaip patekti į viešbutį ir kur bus paslėpti raktai nuo kapsulės (viešbutyje nėra registratūros), vargais negalais nusigavau iki reikiamos vietos. Bet tai dar nebuvo mano klaidžiojimų pabaiga. Naiviai vis dairiausi kokio nors mažo kambariuko (o ir tokių ten buvo), bet savo numerio, pažymėto ant raktų, ilgai neradau. Galų gale netyčia pamačiau tą numerį, bet nesuvokiau, kaip ten patekti, nes tai nebuvo kambario durys. Tai buvo labiau panašu į dideles urnas, kuriose galėtų tilpti mirusieji. Tos urnos sustatytos viena ant kitos, ir šalia viena kitos dviem aukštais. Atsargiai atsirakinau duris, gal tiksliau, dureles, o ten – vos telpantis čiužinys ir paklota patalynė. Supratau, kad tai vadinama kapsule, matyt, nusižiūrėta iš kosmonautikos. Tik ji medinė, gal „fanerinė“, nes grindys, lubos ir sienos grubiai sukaltos iš tos pačios plonos medžiagos. Pro nedidelę apvalią grotuotą angą, turbūt orui patekti, mačiau, kad apačioje dega šviesa, vadinasi, kaimynystėje kažkas ilsisi.  Skaityti toliau...

 (Komentarų: 1)