Gerai, išgersime kavos“, – pasigirsta žodžiai už nugaros Monaghano, miestelio Airijoje, savivaldybės koridoriuje. Pasisveikinus lietuviškai moteris tiesiog nušvinta, o į klausimą, kaip gyvena, atsako su plačia šypsena ir tiesiog ore tvyrančiu optimizmu.

Onutė į Airiją atvyko būdama penkiasdešimties. Tuo metu ji ruošėsi tik aplankyti čia gyvenančią draugę, tačiau užsibuvo. Taip prabėgo daugiau nei dešimt metų.

Prieš kelerius metus Onutė išėjo į pensiją ir, kaip teigė, geriau nei Airijoje ji savo pensijos neįsivaizduoja. „Gyvenu savivaldybės bute, kas savaitę gaunu pinigų, visos paslaugos nemokamos, važinėju autobusais po visą Airiją nemokamai, pas daktarus vaikštau taip pat nemokamai“, – vardijo Onutė vis kartodama, kad Lietuvoje su savo pajamomis vargtų.

Onutė skaičiuoja, kad Lietuvoje jos pensija siektų vos pusantro šimto eurų, o čia ji gauna kelis šimtus per savaitę, o kur dar visos nemokamos paslaugos. Tiesa, už butą reikia šiek tiek mokėti. Pati Onutė kas savaitę moka po 27 eurus. Tik tiek ir moka už visas komunalines paslaugas ir būstą. Ši suma, kaip aiškino lietuvė, priklauso nuo asmens pajamų.

Nedideliame Monaghano miestelyje Onutė gyvena viena, be šeimos. Vaikai ir anūkai – Lietuvoje. „Prieš išvažiuodama užauginau juos, nepalikau tiesiog vienų. O man čia gerai, turiu veiklos, vos spėju suktis, – nusijuokė pensininkė, teigdama, kad gyvenimo Airijoje tikrai nemainytų į pensiją Lietuvoje. – Tikrai nežadu grįžti.“

Airijoje apsimoka nedirbti

„Gyvenančių iš pašalpos čia daug“, – sako kita Monaghano lietuvė. Lietuviškoje parduotuvėje dirbanti moteris įvardijo, kad minimalus atlyginimas čia, Airijoje, siekia 9,25 Eur už valandą, tad per savaitę net minimumą gaunantys emigrantai uždirba apie 350 eurų, o bedarbio pašalpa siekia 188 eurus.

„Bet tie, kurie gauna pašalpas, gauna ir papildomų lėšų: dar pinigų maistui, jei yra vaikų – uniformas ir viską, ko reikia mokyklai, dar būstą, nemokamas gydytojų paslaugas, taip pat sąskaitą telefono skambučiams ir net pinigų už kurą“, – pasakoja moteris.

Prieš 17 metų į Airiją emigravusi moteris juokiasi, kad tai turėjo būti tik trumpas pasisvečiavimas. „Atvažiavau trims mėnesiams, kaip ir visi“, – nusijuokė moteris ir pridūrė, kad pirmasis darbas turėjo tik papildyti kišenes, tačiau ėmė ir apvertė viską aukštyn kojomis.

Ir nors ji pati dirba lietuvių apsuptyje, teigia, kad atlyginimo užtenka ir pramogoms, ir kelionėms. „Viena kolegė ką tik grįžo iš Prahos, kur vyko vos savaitgaliui, dar kita neseniai grįžo iš Amerikos“, – kolegų keliones vardijo pardavėja.

Ji teigia, kad norint Airijoje tikrai galima užsidirbti. „Taip, minimalus atlyginimas čia apie 350 eurų už savaitę, bet tiek čia uždirba nedaugelis. Tie, kurie turi gerus darbus, uždirba kur kas daugiau. Statybininko padėjėjas už valandą gali gauti ir 17 eurų, bet tai tik padėjėjas, o elektrikas net 20 ar 22“, – vardijo moteris.

Lietuviškos kainos patinka ir airiams

Moteris dirba lietuviškų maisto prekių parduotuvėje, nors prekių čia yra ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos ir net tos pačios Airijos. Šviežia mėsa – tik airiška, silkė, medus, konservuoti produktai – lietuviški, o pieno produktai – ne tik lietuviški, bet ir lenkiški, nes pastarieji – pigesni.

„Varškę lietuviai dažniausiai perka lenkišką, nes ji pigesnė, o šviežios mėsos pas mus užsuka ir airiai, nes pigiau nei vietinėse parduotuvėse, nors ji ir airiška“, – pasakoja moteris, stovėdama prie prekystalio, ant kurio – ir 4,60 Eur/ kg kainuojanti lietuviška mišrainė.

Už tiek pat parduotuvėje galima įsigyti šviežios kiaulienos, o už beveik tris eurus – lietuviškos silkės. Nedidelį stiklainiuką medaus čia galima nusipirkti už penkis eurus, o už litrą pieno reiktų sumokėti mažiau nei du eurus.

Beje, vos už kelių metrų įsikūrusi ir lenkiškų prekių parduotuvė. Taupesni pirkėjai į vieną užsuka vienų prekių, o į kitą – kitų.

Pensininkų banga

Nors šiuo metu lietuviškų prekių parduotuvėje dirbanti moteris į Airiją atvyko prieš septyniolika metų, ji teigia, kad draugų čia neieško. „Turiu puikų kolektyvą, su jais daug bendraujame ir to bendravimo užtenka“, – nusišypsojo moteris.

Tiesa, bendrauja ji ir su klientais, kurie čia užsuka ne tik po darbo. „Atvažiuoja ir daug mamų, kad prižiūrėtų mažus vaikus, nes vaikų priežiūra čia brangi. Kai kurie čia įsitvirtina ir atsiveža tėvus tiesiog gyventi, todėl ir klientų netrūksta net dieną, kai visi dirba. Ateina vyresni žmonės, mamos, auginančios vaikus“, – vardijo moteris.

Jos teigimu, yra daug lietuvių, kurie nė neplanuoja grįžti į Lietuvą, nes čia jau yra susikūrę namus. „Ir tik nereikia kalbėti, kad čia gyvena visi po penkiolika susigrūdę į vieną kambarį, – šyptelėjo lietuvė. – Dauguma lietuvių čia gyvena geriau nei patys airiai, nes jau gerai žino visą sistemą, žino, ką gali gauti, kur ieškoti ir prašyti.“

Anot moters, daugelis lietuvių čia gyvena nuosavuose namuose, todėl ir nebesieja savo ateities su Lietuva. Esą čia sunkiu darbu yra susikūrę puikias sąlygas.

Nereikia net anglų kalbos

Nors Monaghanas įsikūręs Airijoje, čia gyvenantys lietuviai gali puikiai gyventi nė nemokėdami vietinės kalbos.

„Kirpykloje – lietuviškai, pas daktarus – lietuviškai, automobilį suremontuoti irgi gali lietuviai“, – vardijo moteris ir pridūrė, kad ir pati po 17 metų negali pasigirti puikiomis anglų kalbos žiniomis. Jos teigimu, lietuviai nesistengia laužyti liežuvio, o prireikus pildyti dokumentus tiesiog kreipiasi į įdarbinimo centre dirbančią lietuvę ar paieško vertėjo.

Monaghanas daugelį lietuvių čia būtent tuo ir atviliojo – kalbos nereikalaujančio darbo pasiūla, nes aplink miestelį yra įsikūrę daugybė pramonės centrų ir fabrikų: grybų, paukštienos ir mėsainių.

„Bet darbas fabrike – tik pradžia, kol už kažko „užsikabina“, – pasakojo lietuvė. – Nors, žinoma, yra ir tokių, kurie dvylika metų dirba fabrike, bet yra ir tokių, kurie ten pradeda, kol susiranda kažką geresnio.“

Pramogų nėra ir nereikia

Monaghano apskrityje gyvena apie 60 tūkstančių žmonių. Jei reiktų lyginti su lietuvišku miestu, Monaghane gyvena tiek žmonių, kiek ir Alytuje.

Čia galima rasti kelis barus, kavines, kino teatrą, muziejų. „Kas nori pramogų, tas randa“, – šypteli už prekystalio stovinti moteris ir pasakoja, kad norintys ir į Dubliną nuvažiuoja, o jei nenori važiuoti, išsiruošia ir į vienintelį naktinį klubą, esantį pačiame Monaghano centre.

Tą patį patvirtino ir savo verslą Monaghane turinti lietuvė – miestelyje nėra daug pramogų, nėra įpročio darbo dienų vakarais lankytis kavinėse ar baruose. Tą patį patvirtino ir vaizdas vakariniame Monaghane: baruose – vos po kelis žmones, o gatvėse – tuščia.

Ji pridūrė, kad daugeliui lietuvių pramogų ir nereikia. „Tie, kas nori užsidirbti – dirba. Mokesčiai čia labai daug kainuoja, daug daugiau nei Lietuvoje“, – įvardijo Snieguolė. Jos teigimu, gaunant airišką minimalų atlyginimą, užtenka tik pavalgyti, todėl realybė nėra tokia saldi, kaip daugelis nori nupiešti.

„Labai daug žmonių dirbti važiuoja į Dubliną. Į priekį važiuoja apie 2,5 val., atgal kartais net 3,5, jei būna kamščiai, – pasakojo moteris. – Išvažiuoja penktą ryto, grįžta aštuntą vakare ar net vėliau, todėl ir tų pramogų tiesiog nebereikia.“

Beje, čia stinga ne tik pramogų, moterys, ieškančios stilingų drabužių, taip pat važiuoja į kitus, didesnius miestus, nes pasirinkimas čia menkas.