„Man nereikia jokių naujų automobilių, jokių prabangių papuošalų, garsių prekių ženklų drabužių – aš paprasčiausia noriu jaustis žmogumi ir gyventi“, – tvirtai pareiškia į Norvegiją kartu su vyru ir dviem vaikais nusprendusi emigruoti Irma (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – DELFI).

„Man sako: tu ten jausiesi antrarūšiu žmogumi, bet, atsiprašau, aš čia daugiau antrarūše jaučiuosi. Žinau, kad būsiu atvykėlė, bet aš adaptuosiuos, mokausi norvegų kalbą“, – atskleidžia ji. Vis dėlto nors šiandien apie savo sprendimą kalba tvirtai, priimti jį buvo nelengva.

„Dvejus metus svarstėme šį klausimą ir domėjomės kitų valstybių socialine politika, sveikatos apsaugos, švietimo sistemomis, galvojom, kuri šalis būtų tinkamesnė, nes Lietuvoje nematome perspektyvų. Neįsivaizduojame, kaip galima būtų čia gyventi be įtampos, streso, nes pas mus visi labai įsitempę,žmogus tuščia vieta, specialybės neaišku pagal ką išrūšiuotos, paprastą darbą dirbantis – išvis ne žmogus, atlygis juokingas ir žeminantis“, – teigia Irma.

Būtent atlygis tapo svariausiu argumentu, privertusiu apsispręsti. Tai, jog aukštąjį mokslą baigusi ir prestižinį teisininko darbą dirbusi moteris gavo kiek aukštesnį nei vidutinį atlyginimą, jai atrodo sunkiai suvokiama.

„Pati 16 metų esu dirbusi valstybės tarnyboje, prestižinį darbą teisme, bet jaučiuosi neįvertinta valstybės, nes ne paslaptis, bet kas gali sužinoti, aš, kadangi turėjau 2 klasę (kvalifikacinė valstybės tarnautojų klasė – DELFI), gaudavau 693 eurus „į rankas“, dirbdama teisėjo padėjėjos darbą. Tai nemanau, kad tai yra tinkamas atlyginimas tokio sudėtingumo darbe, kur didelė atsakomybė, įtampa.

Netgi tie, kuriuos priskirsčiau prie viduriniosios klasės, kažkiek virš 1000 eurų gaunantys, – pati girdžiu, kaip jie gyvena, jei jie važinėja į Lenkiją apsipirkti – tai daug ką parodo apie valstybę.

Čia 1000 eurų atlyginimas laikomas jau labai geras, bet tu kaip ir gyveni, tik taip plius minus susitvarkai. Jei turi du vaikus, paskolą būstui, realiai gyveni iliuzijoje, nes turi nuolat galvoti, ką perki sau, kitiems“, – paaiškina savo sprendimą.

Kūrė savo verslą

Kadangi toks gyvenimas moters netenkino, kartu su vyru ji vis tiek audė mintį gyventi gimtinėje, taigi nusprendė nesėdėti vietoje ir nebumbėti, o kurti savo verslą. 2013 metais įsteigę vaikiškų aksesuarų gamybos įmonę ir į ją investavę apie 120 tūkst. litų, ką tik iškepti verslininkai labai greit susidūrė su niūria realybe.

„Aukojome sveikatą ir laisvalaikį, kurį galėtume leisti su vaikais, pomėgius, bet Lietuva per daug maža, žmonės neturi pinigų. Gamyba ir pardavimais užsiėmus, labiausia mus nuvylė požiūris, kad kai kreipiesi į partnerį, kuris milijonines apyvartas daro, tu turi jo kelių šimtų eurų kaulyti, prašyti, kad sumokėtų, sumokėtų laiku ir pan. Ne taip verslas turi būti daromas.

Skandinavai mums labiau priimtini teisingumu, savo žodžio laikymusi, nebandymu kiekvieną sekundę apgauti. Tarkime, mes visada mokesčius sąžiningai mokėjome ir mokame, nesuprantame kitaip, nenorime „juodai“, nenorime apgaudinėti žmonių, valstybės. Bandėm ragais, nagais kabintis. Ir dar savo laiką, sveikatą aukoji, o su pensija neaišku, kai bus, aišku tik tai, kad nešviečia nieko gero“, – nenustoja stebėtis.

Ji pateikė konkretų pavyzdį, kai rankos tiesiog nusviro. Viename iš didžiųjų prekybos centrų verslininkai norėjo įrengti savo gaminamų papuošalų stendą, kurių kaina litais tuo metu siekė nuo 1,5 iki 10 Lt, tačiau prekybos centro pasiūlyta 500 Lt kaina per mėnesį paliko juos be amo: „Papildomai kainuotų dar daugiau, jei norėtume, kad ant jo būtų mūsų logotipas, nes reklama. Tai jau nebeklausėme, kiek ta reklama kainuotų, nes suabejojome, ar išvis parduotume už tiek smulkias prekes. Aišku atsisakėme“, – prisimena.

Jaučiasi nereikalingi

Jaunam verslui, anot pašnekovės, labai trūksta patarimų, pagalbos, lengvatų, kadangi verslininkai negali nė darbuotojo pasamdyti, galinčio atlikti darbus, kurių Irma kartu su vyru nespėja padaryti.

„Norint jį pasamdyti, reikia pilnai už jį mokėti visus mokesčius, nors jis gautų minimalų darbo užmokestį, o mums tai per didelė našta, mes negalime sau to leisti. Įsteigti įmonę – 5 minučių darbas – viskas internetu, viskas paprasta, bet konsultacijų, pagalbos – labai trūksta, trūksta žinių, tu viską pats turi eit aiškintis, jokio rūpesčio“, – negaili kritikos.

Padėtį itin sunkino tai, kad įsteigta įmonė buvo ne pagrindinis, o antras darbas šalia teisėjo padėjėjos darbo. Tuo tarpu vyras taip pat nusprendė ieškotis papildomo darbo, tačiau netgi dvejus bene kiekvienoje darbovietėje teko girdėti neigiamą atsakymą:

„Jis irgi turi aukštąjį išsilavinimą, 10 metų dirbo vadovaujamąjį darbą bankuose, lizingo bendrovėse, turi didelę patirtį sukaupęs, jam 45 metai. Dvejus metus darbo ieškojo, vaikščiojo į pokalbius su idėjomis, pasiūlymais, bet sako: aš nesuprantu, manęs niekam nereikia. Arba nueina į pokalbį ir direktorius jam sako: o, tu daugiau už mane žinai, tai ko čia eini tada. Mes nesupratome logikos. Vienintelis pretekstas gal amžius galėtų būti, todėl paskui ir nusižemino dėl atlyginimo iki 1000 eurų, bet vis tiek nieko. Tai jei matom, kad niekam nereikia, na tai valio – einame, kur esame reikalingi.“

Moteris atskleidžia, kad dėl tokios situacijos vyras krito į gilią depresiją, negalėdamas savęs realizuoti, jausdamasis nevertinamas.

Dirbtų ir valytoja

Šeimos planai emigruoti – ne iš piršto laužti, kadangi Irmos vyras jau nuo vasaros dirba Norvegijoje. Staliaus darbą gavęs vyriškis kol kas džiaugiasi savo sprendimu ir 2200 eurų „į rankas“ siekiančia alga ir laukia, kada prisijungti galės Irma su vaikais.

Moteris taip pat jau nebesitiki, kad verslo investicijos gali atsipirkti, pačios įmonės atsiperkamumas – itin mažas, todėl dabar ji ruošia planą viską išparduoti ir kuo greičiau kraustytis į Norvegiją.

Ji džiaugiasi turinti jau 2 darbo pasiūlymus, ir nors vienas iš jų – valymo darbai, pašnekovė jokiu būdu nesibodi tokio darbo.

„Negąsdina visiškai. Tai paprastas darbas, į kurį aš nespjaunu. Esminis dalykas yra kalba, kurios aš mokausi, jei moki kalbą – rankos tau atrištos, tik eik, domėkis, siūlykis, jei esi darbštus – visi pastebės. Beje, iš pačios Norvegijos socialinės apsaugos sistemos – vienas niuansas. Jeigu pusę metų dirbi su nuolatinio darbo kontraktu ir išeini iš darbo, kad ir savo noru, valstybė anksčiau mokėdavo, jei nepameluosiu, 85 proc., o dabar moka 60 proc. tavo buvusio darbo užmokesčio bedarbio pašalpą 2 metus. Vadinasi, kad tu 2 metus esi pakankamai saugus“, – įvardijo privalumą.

Skirtumas tarp teisininko ir staliaus – itin mažas

Dar vienas ją labai žavintis dalykas – tai, kad Norvegijoje nėra didelės socialinės atskirties, kurią lemia visai kitokia mokesčių sistema.

„Gal prieš 3 savaites Norvegijos statistikos departamentas pateikė 2016 metų vid. darbo užmokesčio lentelę pagal specialybes. Joje yra 314 specialybių, kur pirmoje vietoje yra naftos sektoriuje – daugiausia uždirbantys darbuotojai. Bet, kas mane labiausia nustebino, kad, tarkime, 300 ir 200 vietoje esančios specialybės nedaug skiriasi užmokesčiu. Pavyzdžiui, jei 314 vietoje uždirbama mažiausiai, tai galvojame, kad 200 vietoje jau turėtų uždirbti daug daugiau, bet ne. Jų atlyginimai skiriasi 100, 50, 20 eurų ribose – va toks atlyginimų skirtumas. Ne toks, kaip Lietuvoje, kur ar 380, ar jau 1000 eurų, vos ne trigubai“, – sako ji.

Irma neatmeta galimybės Norvegijoje tęsti teisininkės karjeros, tereikia gerai išmokti kalbą. Teisėjai pagal darbo užmokestį lentelėje atsiranda 13 vietoje ir gauna daugiau nei 8000 eurų „ant popieriaus“.

„Pas juos yra numatyta, kad jei gauni daugiau – tai tau nuskaičiuoja didesnę dalį mokesčiams, bet tu didesnę dalį sukaupi pensijai. Tai, pavyzdžiui, jei dirbi labai prestižinę teisėjo specialybę, ir nuo tų 8500 eurų tau atskaičiuoja 45-50 proc., tai „į rankas“ gauni apie 3500-4000 eurų. Bet paprastas darbuotojas stalius gauna 2200 eurų, taigi tas skirtumas tarp specialybių nėra be proto didelis, tik tiek, kad teisėjai kaupia pensijai daugiau, taigi gaus didesnę pensiją. Nesijaučia tos atskirties, jie visi yra beveik lygūs“, – pasakoja Irma.

Moteris taip pat svarsto, kad išmokusi kalbą, perpratusi vietinius gyventojus ir jų poreikius, galėtų vėl grįžti prie verslo kūrimo. Nors apie lengvatas naujam verslui sako daug nesidomėjusi, net neabejojanti, kad ten sąlygos bus geresnės.

„Blogiau negu čia nebus“

Dar vienas dalykas, kuris itin rūpi Irmai, jos vaikų gerovė. Moteriai priimtina Norvegijos švietimo sistema, tai, kad užsieniečių vaikams mokykloje keliems mėnesiams skiriami asmeniniai vertėjai, kol vaikas adaptuojasi naujoje aplinkoje. Taip pat ją žavi požiūris į auklėjimą, kad net menkiausias dalykas nepraslysta pro akis.

„Jei į mokyklą vaikas neatsineša maisto ar jis netinkamas valgyti – iškart tėvams duodamos pastabos. Į viską pasižiūrima, kad viskas būtų vaiko naudai, negali būti, kad tėvai nespėjo ar pan., jie turi pasirūpinti vaiku. Pas mus visai kitoks požiūris. Jei mokykloje, pavyzdžiui, išlįstų į viešumą, kad klasėje iš vaiko buvo tyčiojamasi, tai ne tik, kad mokytojas sankcijų susilauktų, bet ir tos mokyklos direktorius gali būti atleistas iš darbo“, – pasakoja ji.

Paklausta, tai kodėl ji vis dar čia ir ko ji laukia, moteris nusijuokia: ne viskas taip paprasta.

„Turime paskolą, mes, beje, gyvename name, reikia sutvarkyti dokumentus, pardavinėti namą, rasti kam perduoti reikalus, lygiai taip pat verslo reikalus sutvarkyti, kol viską išparduosime... Kitas dalykas – kai vienas iš šeimos narių Norvegijoje gauna nuolatinį darbą, jis gali atsivežti šeimą, bet norėdamas ją atsivežti, turi rasti, kur gyventi. Todėl reikia kažką išsinuomoti, dažniausiai imama 2-3 mėnesių užstato suma nuomai, tai ją irgi reikia susitaupyti“, – sako Irma ir atskleidžia, kad šios vasaros viduryje tikisi jau išjudėti į fiordų šalį.

Jai nebaisu palikti gyvenimą Lietuvoje ir atitrūkti nuo šaknų, artimųjų, draugų. Anot Irmos, ir dabar, jei vieni giminės gyvena kur Klaipėdoje, kai tu – Vilniuje, ir taip susitinki kokį kartą per metus, nes visi yra paskendę savo reikaluose, rutinoje.

„Aš galvoju, kad blogiau negu čia – nebus. Tai nėra tik finansiniai dalykai, materialinis šeimos aprūpinimas – tai visas psichologinis klimatas, tavo paties savijauta, vaikų savijauta. Nesakau, kad gali taip neatsitikti, kad nusivilsime, kad pragyvensime ten iki senatvės, galbūt kitaip susidėlios aplinkybės, gal dar į kokią kitą šalį išvažiuosime gyventi.

Aš nemanau, kad jei gimiau vienoje šalyje – tai esu priversta joje ir numirti. Nemanau, kad reikia taip galvoti, geriau galvoti, kaip save realizuoti. Jeigu matysime, kad ne man vienai, bet ir visai šeimai netinka, blogas psichologinis klimatas ar pan. – vėl susėsim ir žiūrėsim, ką daryti“, – šypteli Irma.

Justina Ilkevičiūtė