Finansų krizė jau išties tapo globali. Ne tik Vakarų, bet ir didžiosios Kinijos bei Rusijos ekonomikos stringa. Krizė paveikia ne tik bankus, bet ir paprastų žmonių gyvenimus. Tai šiuo metu pradeda jausti ir lietuvių emigrantai, kurių didžioji dauguma Lietuvą paliko dėl ekonominių sumetimų.

Būtent ekonominiai emigrantai prisideda prie juos priimančios valstybės ekonomikos augimo, o Lietuvai pridaro nemaža nuostolių. Neveltui imtasi priemonių sugrąžinti „prarastuosius“. Tad kaip pasaulinė finansų krizė paveiks didžiąją daugumą lietuvių emigrantų? Ar tai nėra Lietuvai pati realiausia galimybė juos susigrąžinti?

Palankiausias metas grįžti

„Emigrantai nuolat kalba apie grįžimą namo, todėl ši krizė yra pats tinkamiausias momentas žmones paskatinti grįžti į Lietuvą“, – neabejoja Airijos lietuvių verslininkų asociacijos prezidentas Mindaugas Maciulevičius.

Airijoje pasaulinė finansų krizė sutapo su prieš porą metų prognozuotu šalies statybų tempo lėtėjimu. Per metus naujų statybų skaičius sumažėjo įspūdingai – nuo 90 iki 25 tūkst. naujų būstų. Statybų tempo mažėjimui buvo ruoštasi iš anksto, tad nors finansų krizė ir prisidėjo prie statybų sektoriaus sustojimo, tai Airijoje buvo numatyta ir imtasi atitinkamų priemonių.

Dalis lietuvių, Airijoje netekę statybininko darbo, persikvalifikuoja: dirba smulkius remonto ar apdailos darbus, įsidarbina paslaugų sektoriuose ar gamybos sektoriuose. Tačiau pastarasis sektorius nėra saugus.

Airijoje pagaminta produkcija daugiausia (apie 50 proc.) eksportuojama į Jungtinę Karalystę. Todėl buvo įprasta už prekes atsiskaityti svarais sterlingais, o dabar šios valiutos kursas krinta. Valstybė to nenumatė, todėl darbdaviai priversti mažinti darbuotojų skaičių. Antra didžiausia rinka, į kurią eksportuojama, yra JAV – šalis, dėl kurios nekilnojamojo turto krizės prasidėjo dabartinė pasaulinė finansų krizė.

„Svarstančių galimybę grįžti tikrai yra nemažai. Klausimas tik – kada jie grįš. Ypač jauni žmonės, tik sukaupę tam tikrą pirmąjį kapitalą, galvoja apie galimybę Lietuvoje pradėti savo verslą. Jiems labai svarbios savirealizacijos galimybės. Lietuva turėtų išsklaidyti tam tikrus mitus, pavyzdžiui, jog pradedantys verslininkai bus apkrauti didžiuliais mokesčiais, nepakeliamomis įmokomis „Sodrai“ ir panašiai.

Žmonės, pradirbę keletą metų ir per šią finansinę krizę praradę savo darbo vietą, tikrai svarsto galimybę grįžti. Bet dauguma dar neturi aiškios vizijos, todėl šį grįžimą atidėlioja ir analizuoja situaciją. Be to, tokiu atveju Airijoje yra ir tam tikros socialinės išmokos“, – Airijos lietuvių dilemas aiškino M. Maciulevičius.

Jurga Kievišaitė, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė, taip pat mano, jog šis metas būtų sėkmingiausias bandymas sugrąžinti lietuvių emigrantus.

„Dabar dauguma emigravusių lietuvių svarsto, ar dirbti bet kokį pasitaikiusį darbą, ar grįžti į Lietuvą. Finansinė krizė tikrai paveikė lietuvius, nes dauguma jų dirba žemos kvalifikacijos darbą statybų, žemės ūkio, aptarnavimo sektoriuose ir yra daug labiau pažeidžiami“, – teigė pašnekovė.

Ar tikrai Lietuvoje geresnė padėtis?

Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius Žilvinas Bieliauskas abejoja, ar per kelerius metus padėtis Lietuvoje pasikeitė taip, kad pritrauktų daug emigrantų. Grįžtančiuosius labiau traukia bent jau minimalus užnugaris, suteikiantis tam tikrą ramybę ir garantijas: tėvai, butas, giminės ir panašiai.

„Amerikoje gali atsitikti taip, jog tapsi vienas lyg lapas ir turėsi gyventi kartoninėje dėžėje gatvėje. Todėl gali būti, jog grįžtančių padaugės. Antra vertus, nors Amerikoje ir siaučia finansinė krizė, joje tiek maistas, tiek degalai yra pigesni nei Lietuvoje“, – svarstė Ž. Bieliauskas.

Pasak J. Kievišaitės, lyginant šiuos ir 2005 ar 2006 metus, galima teigti, jog susirasti darbą Lietuvoje yra sunkiau. Tačiau padėtis Airijoje gerokai sunkesnė nei Lietuvoje.

„Lietuvos didelėse kompanijose žmonių trūksta nuolat, skiriasi tik darbdavių pasiūlytos sąlygos: anksčiau atlyginimai ir visas motyvacinis paketas būtų buvęs didesnis. Tikimės, jog tikresni ir stabilesni darbai (į tokius dabar emigrantai žiūri gana palankiai) Lietuvoje pritrauks išvažiavusiuosius“, – teigė J. Kievišaitė.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, Lietuvoje šį rugsėjį įregistruota 20,4 tūkst. laisvų darbo vietų (rugpjūtį – 16,1 tūkst.; 2007 m. rugsėjį – 26,2 tūkst.). Palyginti su rugpjūčiu, įregistruota po 200 darbo vietų daugiau pardavėjams, virėjams, po 100 vietų daugiau elektrikams, siuvėjams, kepėjams, konditeriams.

Darbo kai kuriuose sektoriuose sumažėjo: 60 vietų mažiau dažytojams, 50 vietų mažiau – betonuotojams, 40 vietų mažiau – dailidėms ir staliams, 30 vietų mažiau – variklinių transporto priemonių mechanikams ir derintojams.

Paklausiausios specialybės, Darbo biržos duomenimis, yra pardavėjai, virėjai, siuvėjai, įvairių transporto priemonių vairuotojai, dažytojai, kepėjai, konditeriai.

Trūksta koordinuotų sprendimų

Emigrantams pritraukti, padidinti reemigracijos srautus į Lietuvą trukdo tai, jog procesas nėra centralizuotas, trūksta vienos migracijos procesus koordinuojančios institucijos.

Emigrantams, norintiems grįžti, iškyla daug klausimų, pradedant vaikų mokymo ir baigiant naujo darbo paieška. Skambučiai dėl susidariusios painios situacijos nukreipiami iš vienos institucijos į kitą. Tai didelis trūkumas, teigė Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė J. Kievišaitė.

Todėl šios organizacijos Vilniaus biuro iniciatyva Airijoje kitą mėnesį bus rengiama informacinė darbo mugė „Balnokim, broliai, žirgus!“ Jos tikslas – galvojantiems apie grįžimą į tėvynę lietuviams suteikti daugiau kompleksinės informacijos apie darbo ir gyvenimo sąlygas Lietuvoje. Mugės metu atėjusiems lietuviams bus teikiamos individualios konsultacijos visais su grįžimu susijusiais klausimais.

Bendruomenėse – slogi atmosfera

„Bendruomenėje nuotaikos liūdnos: mažėja darbo vietų skaičius, ypač statybų sektoriuje. Šiuo metu užsibaiginėja ir turizmo sezonas, tad daug kas praranda darbą. Tačiau prasideda žemės ūkio sezonas: atsiranda darbo Ispanijos šiltnamiuose, apelsinų ir mandarinų plantacijose. Bent jau dabar stipriausiai laikosi Ispanijos žemės ūkis“,– pasakojo Regina Gelūnienė, Lietuvių kultūros ir vietinio bendruomenės centro Almerijoje direktorė.

Jo teigimu, Ispanijoje maždaug nuo 2006 metų vasaros jautėsi tam tikras grįžimo į Lietuvą vajus. „Žmonės žinojo, jog Lietuvos ekonomika auga, jog yra darbo pasiūla – labiau apsimoka dirbti savam krašte. Tada tikrai grįžo nemažai žmonių. Sunku pasakyti, kaip bus dabar, nes situacija tiek čia, tiek Lietuvoje pasikeitė“, – sakė R. Gelūnienė.

JK - augantis nedarbas ir nepakeliamos būsto paskolos

„Dabartinis Jungtinės Karalystės nedarbo lygis yra didžiausias per 17 metų, finansų krizė prasismelkė iki kasdienio gyvenimo. Finansų, bankų sektoriuose dirbantys imigrantai tam tikrus krizės požymius jau pajautė prieš metus ar pusmetį, o dabar ekonominė krizė pradėjo veikti visus imigrantų sluoksnius.

Lietuvių migrantams jau dabar sunku konkuruoti rinkoje, ateityje bus dar sunkiau. Į paprastesnius dirbus dabar pretenduoja aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės, todėl lietuviams, dažnai turintiems net kalbos barjerą, tampa daug sunkiau. Kita vertus, žinant lietuvius, jų gebėjimą prisitaikyti ir kovoti už save, juos „nurašyti“ konkurencinėje kovoje dar anksti“, – kalbėjo Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė Laura Dzelzytė.

Jos teigimu, kadangi Lietuva yra ES narė, lietuviai tam tikra atžvilgiu yra apsaugoti, kad ir, pavyzdžiui, nuo Jungtinėje Karalystėje planuojamo imigracijos įstatymų sugriežtinimo.

„Antra, ši finansinė krizė mūsų tautiečius veikia kaip ir visus Jungtinės Karalystės piliečius, todėl gyvenimo kokybė tikrai suprastėja. Be to, lietuviai, kaip ir visi darbo emigrantai, susiduria su tam tikromis kalbos, darbo, adaptavimosi problemomis“, – teigė Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė.

„Gana ryškus lietuvių, kaip ir kitų rytų europiečių bruožas, yra prisirišimas prie nekilnojamojo turto. Mūsų žmonės, ne taip kaip, pavyzdžiui, Azijos emigrantai, yra linkę įsigyti nekilnojamojo turto. Prieš kokius tris ar penkis metus žmonės įsigijo turto, kurį tikėjosi pernuomoti naujiesiems lietuvių imigrantams.

Tačiau, pasirodo, šių srautai mažėja, o paskolos dabar tampa vos bepakeliamos. Dažnam tai labai problematiška situacija. Dėl šios priežasties krizė nekilnojamojo turto sektoriuje labiau paveiks Rytų Europos imigrantus, taigi, ir lietuvius“, – mano L. Dzelzytė.

Apsisprendimo grįžti tušti pažadais nenulems

Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktoriaus teigimu, į centrą daugiausiai kreipiasi žmones, kurie renka informaciją, ją analizuoja. Šie emigrantai domisi mokesčiais, pilietybės įstatymu, licencijų išdavimu, užsienio diplomo pritaikymo Lietuvoje ir kitokiais klausimais.

Tokių užklausų, Ž. Bieliausko teigimu, būna 3–5 per dieną, o svetainę internete aplanko apie 80 žmonių. Šie skaičiai yra daugiau mažiau pastovūs.

Tačiau tokiais klausimais kreipiasi ne visi: „paprasčiausi“ ekonominiai migrantai, Ž. Bieliausko teigimu, tik pajutę grėsmingesnę situaciją, „aklai“ keičia darbą, savo kapitalą gelbėja perbėgdami į ekonomiškai saugesnes terpes.

„Žmonės elgiasi įvairiai, pagal galimybes. Dažnas įsidarbina žemės ūkyje. Kiekvienas dabar sprendžia savarankiškai: jeigu žmogus žino, kad šiuo metu Lietuvoje gali gauti darbą, vystyti kažkokią veiklą – žmogus grįžta į Lietuvą. Jeigu jo niekas nesieja su Lietuva – jis pradeda dirbti Ispanijos žemės ūkio sektoriuje“, – sako Regina Gelūnienė, Lietuvių kultūros ir vietinio bendruomenės centro Almerijoje direktorė.

Emigravusius žmones, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkės Lauros Dzelzytės teigimu, prisivilioti atgal ne taip lengva. Šie žmonės manifestais ir skambiais, tačiau tuščiais žodžiais jau nepasitiki. Emigravę lietuviai žino, ko ieško (aišku, yra išimčių), todėl, ypač rinkimų kalbomis, pašnekovų teigimu, nieko neįtikinsi.

Drąsūs ir logiškai mąstantys žmonės analizuoja savo galimybes palikti vis didesnių ekonominių bėdų krečiamą Jungtinę Karalystę ir važiuoti į Lietuvą. „Šiaip ar taip, ši ekonominė krizė yra proga visiems pažvelgti atgal į Lietuvą. Šiuo metu galimybės grįžti yra daug realesnės nei buvo prieš kokius penkerius metus“, – taip pokalbį užbaigė Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė L. Dzelzytė.