Gėdinga statistika: kas dešimto dirbančiojo Lietuvoje pajamos – žemiau skurdo rizikos ribos 

Pavyzdžiui, 2015 metais skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 259 eurai per mėnesį, o iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų sudarytam namų ūkiui – 544 eurai (duomenys apie 2016 metus bus skelbiami 2017-ųjų rugpjūtį).

Tai reiškia, kad darbo vieta žmogui negarantuoja, jog jam užteks pinigų būtiniausiems poreikiams, pavyzdžiui, maistui ar būstui.

Labiausiai skursta kaimas

2015 metų duomenimis, bendras skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 22,2 proc., tad su nepritekliumi bent kartais susidūrė kas penktas šalies gyventojas.

Tačiau kaimo vietovėse šis rodiklis buvo netgi prastesnis – 30,6 proc.

Tuo metu didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) skurdo rizikoje gyveno dvigubai mažiau asmenų – 13,7 proc.

Statistikos departamento duomenys taip pat rodo, kad su skurdo rizika 2015 metais susidūrė net 62,3 proc. Lietuvos bedarbių, 27,6 proc. senatvės pensininkų ir 30 proc. neaktyvių gyventojų.

Viršija ES vidurkį

9,9 proc. Lietuvos dirbančiųjų skurdo rizikos lygis yra tik šiek tiek didesnis už visų 28 Europos Sąjungos valstybių vidurkį (9,5 proc.)

Naujausi 2015 metų „Eurostat“ duomenys rodo, kad blogiausia padėtis šiuo atžvilgiu yra Rumunijoje (18,8 proc.), o geriausia – Suomijoje (3,5 proc.).

Tačiau skurdo rizikos lygių palyginimai tarp skirtingų šalių nebūtinai parodo realų vaizdą. Tai lemia metodologija, pagal kurią skurdo rizikos riba nustatoma kaip 60 proc. visų gyventojų pajamų medianos, o skirtingose šalyse pajamų pasiskirstymas gali būti skirtingas.

Palyginimui, 2015 metais Norvegijoje 60 proc. mėnesinės pajamų medianos sudarė 2 074 eurus, Lietuvoje – 259 eurus, o ES vidurkis buvo 807 eurai.

Siekia mažinti

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programos įgyvendinimo plane yra numatyta skurdo riziką ar socialinę atskirtį patiriančių asmenų dalį iki 2020 metų sumažinti nuo 29,3 proc. iki 24 proc.

Kaip pastebi SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, panašių užmojų turėjo ir ankstesnė valdžia, didinusi minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) ir kėlusi neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD).

Nuo 2016 metų liepos 1 dienos MMA padidėjo nuo 350 iki 380 eurų, o nuo 2017 metų sausio 1 dienos NPD padidintas nuo 200 iki 310 eurų.

„Procentiškai, tai yra nemažai. Aišku, nominaliai, kelios dešimtys eurų nėra daug. Tačiau žiūrint per kelerius metus, valdžia padarė nemažą postūmį, kad dirbantis ir mažiausias pajamas gaunantis žmogus „į rankas“ gautų daugiau“, – komentavo T. Povilauskas.

Ekonomistas pastebėjo, kad apie MMA ir NPD didinimą užsimena ir naujoji valdžia, tačiau šie įrankiai tampa vis ribotesnio poveikio.

„Dabar kalbama, kad gal per vaiko išmokas padėti. Jei esi vienišas ir gauni MMA, dar yra paprasčiau. Tačiau, jei gauni MMA, žmona vaiko priežiūros atostogose ir dar yra du ar trys vaikai, tai čia didžiausias klausimas“, – svarstė SEB analitikas.

Savo ruožtu vyriausioji DNB banko analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sakė, kad MMA ir NPD poveikis konkrečiam asmeniui priklauso nuo jo darbo santykių.

„Jei pajamos yra žemiau skurdo ribos, tai greičiausiai jos nėra labai švarios – šešėlinės ir mokamos „vokelyje“. Tokiu atveju MMA ar NPD jokio poveikio neturės“, – sakė ji.

Statistika taip pat rodo, kad valstybės pagalba didelės įtakos skurdo rizikos lygiui Lietuvoje neturi. 2015 metais šis rodiklis iki socialinių išmokų buvo 28,6 proc., o po – 22,2 proc. (6,4 proc. punktų skirtumas).

Alternatyvų yra

I. Genytė-Pikčienė atkreipė dėmesį, kad didelis skirtumas, kalbant apie skurdą, pastebimas tarp vadinamųjų dviejų „Lietuvų“.

„Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje dirbantieji turi daugiau derybinės galios, daugiau alternatyvų naujo darbdavio paieškoje. Miestuose telkiasi konkurencingesni žmonės, kurie drąsiau vyksta į kitas ES valstybes išbandyti laimės.

Šioje Lietuvoje darbo rinkos santykiai yra pakankamai sveiki ir čia net ir žemiausias pajamas gaunantys darbuotojai turi galimybių išsiderėti, rasti savo vietą su konkurencingesniu atlyginimu, jei tik yra noro ir pastangų“, – komentavo ji.

Tuo metu kitoje „Lietuvoje“, pasak pašnekovės, situacija prastesnė.

„Mažesniuose miesteliuose darbdavių mažiau ir natūralu, kad jie yra darbo rinkos sąlygų diktuotojai. Ten žmonės tampriai priklausomi nuo vieno ar kito darbdavio ir jo valios bei išmokamo atlyginimo“, – sakė DNB analitikė.

Pasak I. Genytės-Pikčienės, šių teritorijų darbuotojai savo situaciją gali pakeisti, jei išdrįstų keltis gyventi kitur.

„Iš tikrųjų, tai šiuo metu skųstis tikrai nėra kuo. Jei ne Lietuvoje, tai Europos Sąjungos darbo rinka tikrai yra plati ir tie, kas netingi, yra darbštūs, randa kur save realizuoti“, – teigė ji.

Ekonomistės manymu, siekdami padėti mažiausias pajamas gaunantiems darbuotojams, valdantieji turėtų daugiau dėmesio skirti jų kvalifikacijų atnaujinimui, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius.

Edgaras Savickas

Anglija.lt

Pavyzdžiui, 2015 metais skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 259 eurai per mėnesį, o iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų sudarytam namų ūkiui – 544 eurai (duomenys apie 2016 metus bus skelbiami 2017-ųjų rugpjūtį).

Tai reiškia, kad darbo vieta žmogui negarantuoja, jog jam užteks pinigų būtiniausiems poreikiams, pavyzdžiui, maistui ar būstui.

Labiausiai skursta kaimas

2015 metų duomenimis, bendras skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 22,2 proc., tad su nepritekliumi bent kartais susidūrė kas penktas šalies gyventojas.

Tačiau kaimo vietovėse šis rodiklis buvo netgi prastesnis – 30,6 proc.

Tuo metu didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) skurdo rizikoje gyveno dvigubai mažiau asmenų – 13,7 proc.

Statistikos departamento duomenys taip pat rodo, kad su skurdo rizika 2015 metais susidūrė net 62,3 proc. Lietuvos bedarbių, 27,6 proc. senatvės pensininkų ir 30 proc. neaktyvių gyventojų.

Viršija ES vidurkį

9,9 proc. Lietuvos dirbančiųjų skurdo rizikos lygis yra tik šiek tiek didesnis už visų 28 Europos Sąjungos valstybių vidurkį (9,5 proc.)

Naujausi 2015 metų „Eurostat“ duomenys rodo, kad blogiausia padėtis šiuo atžvilgiu yra Rumunijoje (18,8 proc.), o geriausia – Suomijoje (3,5 proc.).

Tačiau skurdo rizikos lygių palyginimai tarp skirtingų šalių nebūtinai parodo realų vaizdą. Tai lemia metodologija, pagal kurią skurdo rizikos riba nustatoma kaip 60 proc. visų gyventojų pajamų medianos, o skirtingose šalyse pajamų pasiskirstymas gali būti skirtingas.

Palyginimui, 2015 metais Norvegijoje 60 proc. mėnesinės pajamų medianos sudarė 2 074 eurus, Lietuvoje – 259 eurus, o ES vidurkis buvo 807 eurai.

Siekia mažinti

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programos įgyvendinimo plane yra numatyta skurdo riziką ar socialinę atskirtį patiriančių asmenų dalį iki 2020 metų sumažinti nuo 29,3 proc. iki 24 proc.

Kaip pastebi SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, panašių užmojų turėjo ir ankstesnė valdžia, didinusi minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) ir kėlusi neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD).

Nuo 2016 metų liepos 1 dienos MMA padidėjo nuo 350 iki 380 eurų, o nuo 2017 metų sausio 1 dienos NPD padidintas nuo 200 iki 310 eurų.

„Procentiškai, tai yra nemažai. Aišku, nominaliai, kelios dešimtys eurų nėra daug. Tačiau žiūrint per kelerius metus, valdžia padarė nemažą postūmį, kad dirbantis ir mažiausias pajamas gaunantis žmogus „į rankas“ gautų daugiau“, – komentavo T. Povilauskas.

Ekonomistas pastebėjo, kad apie MMA ir NPD didinimą užsimena ir naujoji valdžia, tačiau šie įrankiai tampa vis ribotesnio poveikio.

„Dabar kalbama, kad gal per vaiko išmokas padėti. Jei esi vienišas ir gauni MMA, dar yra paprasčiau. Tačiau, jei gauni MMA, žmona vaiko priežiūros atostogose ir dar yra du ar trys vaikai, tai čia didžiausias klausimas“, – svarstė SEB analitikas.

Savo ruožtu vyriausioji DNB banko analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sakė, kad MMA ir NPD poveikis konkrečiam asmeniui priklauso nuo jo darbo santykių.

„Jei pajamos yra žemiau skurdo ribos, tai greičiausiai jos nėra labai švarios – šešėlinės ir mokamos „vokelyje“. Tokiu atveju MMA ar NPD jokio poveikio neturės“, – sakė ji.

Statistika taip pat rodo, kad valstybės pagalba didelės įtakos skurdo rizikos lygiui Lietuvoje neturi. 2015 metais šis rodiklis iki socialinių išmokų buvo 28,6 proc., o po – 22,2 proc. (6,4 proc. punktų skirtumas).

Alternatyvų yra

I. Genytė-Pikčienė atkreipė dėmesį, kad didelis skirtumas, kalbant apie skurdą, pastebimas tarp vadinamųjų dviejų „Lietuvų“.

„Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje dirbantieji turi daugiau derybinės galios, daugiau alternatyvų naujo darbdavio paieškoje. Miestuose telkiasi konkurencingesni žmonės, kurie drąsiau vyksta į kitas ES valstybes išbandyti laimės.

Šioje Lietuvoje darbo rinkos santykiai yra pakankamai sveiki ir čia net ir žemiausias pajamas gaunantys darbuotojai turi galimybių išsiderėti, rasti savo vietą su konkurencingesniu atlyginimu, jei tik yra noro ir pastangų“, – komentavo ji.

Tuo metu kitoje „Lietuvoje“, pasak pašnekovės, situacija prastesnė.

„Mažesniuose miesteliuose darbdavių mažiau ir natūralu, kad jie yra darbo rinkos sąlygų diktuotojai. Ten žmonės tampriai priklausomi nuo vieno ar kito darbdavio ir jo valios bei išmokamo atlyginimo“, – sakė DNB analitikė.

Pasak I. Genytės-Pikčienės, šių teritorijų darbuotojai savo situaciją gali pakeisti, jei išdrįstų keltis gyventi kitur.

„Iš tikrųjų, tai šiuo metu skųstis tikrai nėra kuo. Jei ne Lietuvoje, tai Europos Sąjungos darbo rinka tikrai yra plati ir tie, kas netingi, yra darbštūs, randa kur save realizuoti“, – teigė ji.

Ekonomistės manymu, siekdami padėti mažiausias pajamas gaunantiems darbuotojams, valdantieji turėtų daugiau dėmesio skirti jų kvalifikacijų atnaujinimui, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius.

Edgaras Savickas

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: