Prieš gerus 20 metų, pabudę šį rytą, greičiausiai ruoštumės į gegužės 1-osios demonstraciją. Mieste skambėtų maršai ir lozungai apie darbo žmonių vienybę, šviesų rytojų bei taiką pasaulyje. Nepriklausomoje Lietuvoje ši šventė prieš keletą metų atgavo oficialų statusą, tačiau, sovietmečiu įgijusi kartų prievartos prieskonį, ji dabar rūpi nebent kai kurioms partijoms ir profsąjungoms.

Gegužės 1-ąją šalyje tradiciškai aktyviausiai mini socialdemokratai, tą pačią dieną švenčiantys ir partijos įkūrimo metines.

Tarptautinės darbo dienos minėjimas prasidės nuo ryto, kai socdemai kartu su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija surengs eitynes sostinės Gedimino prospektu nuo Seimo iki Vyriausybės. Demonstrantai, kaip teigiama Socialdemokratų partijos pranešime, pasisakys už orų darbą ir teisingą atlygį, kvies stabdyti emigraciją. Rengiama Socialdemokratų partijos konferencija, kurioje žadama patvirtinti Seimo rinkimų programą ir kandidatų sąrašus.

Vidurdienį protesto eiseną Gedimino prospektu rengia ir eksparlamentaro Algirdo Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas.

Judėjimas „Užimk Vilnių“ antradienio popietę prie Petro Cvirkos paminklo organizuoja generalinę asamblėją. Anot šio judėjimo atstovų, viso pasaulio dirbančiųjų solidarumo diena Lietuvoje dažniausiai „baigiasi spalvingais paradais, kuriuos rengia politinės partijos ir parsidavusios profsąjungos“. Todėl jie kviečia paversti gegužės 1-ąją „solidarumo, bendrų strategijų kūrimo ir bendros kovos pradžios diena“.

Renginyje ketinama kalbėti apie „kapitalizmo paskatintą masinę emigraciją ir nedarbą, dirbančiųjų beteisiškumą, nepakeliamas skolas, kaip ant mielių kylančias būtiniausių prekių kainas ir mokesčius, pačios dirbančiųjų klasės pasyvumą“. Dirbančiaisiais organizatoriai vadina ne tik tuos, kurie turi darbą, bet ir bedarbius, namų šeimininkes, studentus, kitus, „kuriuos išnaudoja kapitalas“.

Prasidėjo nuo kruvinų demonstracijų

Tarptautinės darbo dienos ištakos siekia 1886 metus, kai gegužės 1-ąją šimtai tūkstančių žmonių išėjo į Čikagos gatves paremti vienos gamyklos darbininkų, kuriems buvo uždrausta profsąjungos veikla. Viešai imta reikalauti sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Praėjus porai dienų policija demonstraciją numalšino, neapsieita be aukų. Kitą dieną surengto protesto metu į pareigūnus buvo mesta bomba, šie į minią nukreipė ugnį. Aštuoni demonstrantai buvo suimti ir nuteisti mirti, malonė suteikta trims.

Šie įvykiai sulaukė tarptautinių protestų. Po trejų metų Paryžiuje susirinkę 2-ojo internacionalo – tarptautinio socialistų kongreso dalyviai paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Žmonės visame pasaulyje buvo pakviesti kasmet gegužės 1-ąją rengti vienos dienos streikus, kuriais ne tiek būtų reikalaujama reformų, kiek pademonstruoti darbo klasės jėgą. Jau kitąmet tokie renginiai įvyko keliolikoje šalių.

Lietuvoje pirmaisiais tarpukario metais šventė buvo įteisinta, bet 1930 metais ne darbo diena panaikinta. Vėliau ją švęsdavo tik komunistai. Šventė įsitvirtino kartu su sovietų valdžia, todėl, atgavus nepriklausomybę, ji buvo vertinama skeptiškai, o daugumos atmintyje iki šiol turi „raudoną“ atspalvį.

Dabar Tarptautinė darbo diena Lietuvoje yra valstybės šventė, simbolizuojanti dirbančių žmonių kovą už savo teises. Jos metu siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų padėtį, pasirūpinti sauga ir sveikata, padėti bedarbiams įveikti skurdą.

Raudoną atspalvį gavo Rusijoje

Rusijos imperijoje darbininkų solidarumo diena taip pat pradėta minėti 1890 m. Netrukus ji įgijo politinį atspalvį, būdavo lydima masinių demonstracijų. Po Spalio revoliucijos šventė tapo oficialia, imta rengti eisenas ir karinius paradus. Ilgainiui ji ėmė reikšti sovietų paramą kapitalistinių šalių darbininkų revoliucinei kovai, nacionaliniams išsilaisvinimo judėjimams, kovą už taiką. „YouTube“ esančiame filmuke apie 1960 m. demonstraciją matyti, kaip žmonės nešasi didžiulius plakatus su įvairiomis kalbomis užrašytais žodžiais „taika“.

Dalyvavimas demonstracijose buvo prievolė, nors žmonės ir stengdavosi išsisukti. Dalis eidavo nuoširdžiai tikėdami skelbiamais lozungais, kiti – nenorėdami nemalonumų.

Skambant maršams ir politizuotoms dainoms, organizuotos kolonos žygiuodavo centrinėmis miestų ir gyvenviečių gatvėmis. Žmonės nešdavosi transparantus ir Lenino portretus, mojuodavo vėliavomis ir gėlėmis. Iš garsiakalbių skambėdavo sveikinimai ir politiniai lozungai, o iš tribūnų, įrengtų prie svarbiausių administracinių pastatų, demonstrantus sveikindavo partijos veikėjai, valdžios atstovai, darbo pirmūnai, veteranai, nusipelnę asmenys.

Svarbiausia demonstracija vykdavo Raudonojoje aikštėje Maskvoje (iki 1968 metų ją lydėdavo karinis paradas), ji būdavo tiesiogiai transliuojama per televiziją. Paskutinė tokia demonstracija bebyrančios SSRS sostinėje įvyko 1990 metais.

Sovietmečiu gegužės 1-osios šventę žmonės mėgo ne tiek iš solidarumo su viso pasaulio dirbančiaisiais, kiek gavę laiko bulviasodžiui – kaip ir gegužės 9-ąją, kuomet SSRS trankiai minėdavo Pergalės dieną. Kartu vykdavo majovkės (pagal rusišką gegužės pavadinimą) – piknikai su šeima ir artimaisiais.

Daug kas mini pavasario šventę

Darbo diena gegužės 1-ąją arba pirmą gegužės pirmadienį švenčiama beveik 150 šalių ir teritorijų. Kai kurios valstybės ją mini kitu metu.

Didžiojoje Britanijoje gegužės 1-oji nuo 1977 metų, kai valdžioje buvo leiboristai, yra poilsio diena. Izraelyje būtent tais metais, Darbo partijai pralaimėjus rinkimus, ji prarado oficialios šventės statusą, tiesa, kai kuriuose miestuose teberengiamos demonstracijos. Pietų Afrikoje organizuojamos liaudies meno parodos, prabangių prekių išpardavimai.

Pirma gegužės diena sutampa su kitomis progomis. Pavyzdžiui, Havajuose vyksta vietos šokių šventė, Suomijoje – studentų karnavalas, Ispanijoje minima spalvų šventė, Sicilijoje žmonės pievose renka ramunes, kurios esą atneša laumę.

Įvairios gegužės pradžios šventės mena gerokai senesnius laikus nei darbininkų solidarumo diena. Jau prieš 3 tūkst. metų romėnai meldėsi žemės ir derlingumo globėjai deivei Majai. Būtent jos vardu buvo pavadintas paskutinis pavasario mėnuo (angl. May, panašiai skamba ir kai kuriomis kitomis kalbomis). Pagonybės laikais Vakarų Europoje buvo švenčiama pavasario sėjos pradžia, garbinami Saulės ir derliaus dievai. Germanų kraštuose gegužei keičiant balandį minėta Valpurgijos naktis – kasmetis visų raganų suvažiavimas.

Parengta pagal www.15min.lt informaciją