Nepriklausomybės akto signataras ir keleto kadencijų Seimo narys Antanas Račas Kelmės rajone viešint žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui sukvietė į susitikimą emigranto dalią patyrusius žmones. Dauguma jų plušo Vokietijos fermerių laukuose. Pasak A.Račo, Lietuva tiesiog akyse tirpsta, todėl reikia skubiai ieškoti kelių, kad emigrantai grįžtų į tėvynę. „Jei nieko nedarysime, išnyksime iš žemėlapio, liksime tik istorijos vadovėliuose, kad čia kažkokių nelabai protingų žmonių gyventa. Blogiausia, kad nėra net patikimos statistikos, kiek žmonių išvyksta svetur. Tik žinoma, kad emigracija nemažėja.“

Diplomai dūlija
Į susitikimą atėję emigrantai neslėpė, kad savo šalyje įgytus diplomus retai kada pavyksta pritaikyti svečiose šalyse. Antai Mindaugas Lopetaitis Airijoje tapo statybininku, nors Lietuvoje buvo mokytojas. Nereikalingas zootechniko diplomas ir Rimui Kondrotui, triūsiančiam Ispanijoje. Lietuvoje nedirbtas statybininko darbas Nyderlanduose tapo savas Laimonui Budreckiui. Daug metų Vokietijoje triūsęs Saulius Mockus bando suskaičiuoti, kiek jo moksladraugių iš vidurinės mokyklos likę Lietuvoje: Redas Vaišvilas – Anglijoje, Rimantas Deveikis – Vokietijoje, Rūta Rukaitė – Anglijoje, Jolanta Gedvilaitė – Vokietijoje. Tikrai daugiau nei pusė klasės išsibarstė po platųjį pasaulį.

A.Račas, buvęs S.Mockaus klasės auklėtojas, dar patikslina, kad toji abiturientų laida buvo itin gausi gabių, perspektyvių žmonių, kurie šiandien Lietuvai labai praverstų. O kaip tų žodžių įrodymą pamini Rūtą Rukaitę, kuri šiandien dirba Anglijos lietuvių bendruomenės leidžiamo laikraščio redaktore, arba Jolantą Gedvilaitę, kuri tapo vertėja teismuose, kur už įvairius nusikaltimus teisiami mūsų tautiečiai. Bet šiandien, sako, Jolantai jau teko susirasti kitą darbą, nes lietuvaičių padaromi nusikaltimai tapo gana reti, kuo nuoširdžiai džiaugiasi ir pati Jolanta.

Pirmoji karta nuo žagrės
A.Račas atkreipė dėmesį, kad pirmoji rajono emigrantų karta jau sugrįžo į Lietuvą ir sėkmingai čia plėtoja savo verslą. Buvusį parlamentarą Kelmėje daug kas vadina emigracijos pradininku. Pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu, nepriklausomybės pradžioje, jis, pasinaudodamas savo itin draugiškais ryšiais su Vokietijos Bundestago deputatu baronu fon V.Štetenu, organizavo vadinamąją jaunųjų ūkininkų praktiką pas Vokietijos fermerius.

Apie 1000 jaunų žmonių iš Kelmės, Telšių, Jurbarko, Šilalės ir Raseinių rajonų gavo galimybę ne tik padirbėti, gerai užsidirbti Vokietijoje, bet ir išmokti kalbą, pažinti vakarietiško ūkininkavimo ypatumus. O, svarbiausia, pastebi S.Mockus, nors oficialiai praktika trukdavo tik pusmetį, iš tikrųjų kai kam ji tebesitęsia iki šiol. Lietuvaičiai susidraugavo su šeimininkais, atsirado naujų pažinčių, kai kurios šeimos net susigiminiavo, ir niekas nebesupaisys, kas pas ką važiuoja.

Tiems, kurie nusprendė visam laikui grįžti į Lietuvą ir toliau ūkininkauti savame krašte, buvę šeimininkai padėjo įsigyti naudotos žemės ūkio technikos, įvairių agregatų. Daug įvairios technikos vokiečiai tiesiog padovanojo. O ir šiandien prireikus vokiečiai mielai suranda mūsiškiams gerą kombainą ar traktorių. Dabar rajone visi žino klestintį ūkininką, verslininką ir Ūkininko sąjungos pirmininką Romą Docių, modernų pieno ūkį plėtojantį Vygantą Astrauską ar Antaną Lieponį ir daugelį kitų garsių rajono žmonių, ūkininko, verslininko kelią pradėjusių nuo praktikanto duonos Vokietijoje. A.Račas džiaugiasi, kad sugrįžę mūsų kaimo berneliai ir mergužėlės yra daug savarankiškesni, labiau pasitiki savimi, nebijo rizikuoti, turi idėjų. Tačiau blogai, kad daug tautiečių svečiose šalyse įstrigo ilgam.

Tėvynės ilgesys
Visi susitikimo dalyviai sakė, kad mažai sutiksi emigrantų, kurių nekankintų tėvynės ilgesys, kuris kiekvienais svetur praleistais metais darosi vis didesnis. S.Mockus neslėpė, jog be savo šalies tiesiog negalėtų ištverti, kad ir kaip gerai svetur būtų: „Rodos, turi viską ir viskas tau yra gerai, o kažko trūksta, ir tiek. Iki skausmo trūksta, ir žodžiais to paaiškinti negali.“ Saulius mano, kad emigrantai už savo materialinę gerovę sumoka pernelyg brangiai, ypač tie, kurie Lietuvoje palieka šeimą – vaikus, žmonas, vyrus.

„Pinigams galo nėra. Atrodo, dar truputį, dar metelius, kitus. Ką ten slėpti, mes norime visko ir greitai. Norime namo, automobilio, norime atostogų prie šiltų jūrų. Bet kiekvienas tokio noro išpildymas turi savo kainą. Netgi suvokimas, kad yra brangesnių dalykų nei pinigai, turi didelę kainą.“ Iširusios šeimos, tėvų nebepažįstą vaikai – emigranto dalios palydovai. Sako, nemažai mūsiškių dėl tos priežasties ir prasigeria, ir visai į dugną nusirita, nes atplėštam nuo šaknų tarsi nebelieka dėl ko gyventi.

Niekas nelaukia
Kodėl emigrantai negrįžta namo? Pasak susitikimo dalyvių, niekas čia jų nelaukia. Ką sava šalis gali pasiūlyti atgal sugrįžusiems piliečiams? Airijoje šiandien grįžtančioms šeimoms skiriamas gyvenamasis plotas, metus laiko atleidžiama nuo bet kokių mokesčių ir t. t. Ar Lietuva tokias galimybes bent svarstė?

S.Mockui nepatinka ir apgaudinėjimai, kurie įpinti į tautiečių parviliojimo programą. „Štai parašyta: statybininkas Lietuvoje uždirba 10 tūkst. litų. O ar uždirba? Jei tiek iš tikrųjų uždirbtų, patikėkite, tuoj pat visi sugrįžtų. O kai pagauni, kad meluoja, kaip paskui gali pasitikėti valstybe? Juk dažnas išeivis Lietuvoje turi artimųjų, prieš apsispręsdamas grįžti jis stengiasi viską išsiaiškinti, tad toks melas padaro tik žalos, o ne naudos. Ar žinote, kas mūsiškius labiausiai žavi svetimose šalyse? Saugumo jausmas, kurio Lietuvoje bene labiausiai trūksta.“

Dar viena priežastis, atbaidanti emigrantus grįžti į tėvynę, – biurokratizmas. Dėl menkiausios pažymos, popierėlio reikia nueiti kryžiaus kelius ir gaišti marias laiko. Valdininkai žmogų siuntinėja nuo vieno kabineto durų prie kito. Be to, sugrįžti pasišovusieji jau turėjo progos įsitikinti – įsidarbinti biudžetinėje įstaigoje nėra jokių galimybių, nebent staiga imtum išpažinti valdančiosios partijos „tikėjimą“ ar turėtum įtakingų pažįstamų valdžioje.

Lemia ne vien pinigai
Emigrantai pripažįsta, kad Lietuva kasmet gražėja. Kiekvieną kartą sugrįžę jie randa pasikeitimų, pastebi naujų statybų. Parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, tačiau kainos čia „kandžiojasi“ labiau nei svetur, kur atlyginimai visai kitokie. Be to, jauniems žmonėms trūksta pramogų. „Kur jaunai šeimai nueiti? Net kavinių pasirinkimo nėra. Štai ir šiandien su žmona važiuojame į Šiaulių teatrą, bet kelionė atsieis brangiau nei patys bilietai, tad dažnai neprivažinėsi“, – apgailestavo S.Mockus. Emigrantų verdiktas liūdnokas: jeigu jie ir apsispręstų grįžti į Lietuvą, grįžtų ne į Kelmę. Bet blogiausia, kad kol kas nėra jokios emigrantų sugrąžinimo politikos, todėl nemažai lietuvių, net ir springstančių tėvynės ilgesio ašaromis, renkasi svetimą dangų. „Patikėkite, dažnai ne pinigai yra svarbiausias rodiklis. Ten visai kitokia tvarka, visai kitoks požiūris į žmogų“, – sakė S.Mockus.

Nijolė Petrošiūtė