Į paskutinę kelionę maestro Vytautas Kernagis palydėtas plojimais - Anglija.lt
 

Į paskutinę kelionę maestro Vytautas Kernagis palydėtas plojimais 

Minios žmonių, susikaupusių ir tylių, rankose laikančių baltas gėles, susirinko šv. Jonų bažnyčioje, jos kieme. Neįprasta tyla gaubė susirinkusių galvas, o veiduose – tramdomas liūdesys. Visi susirinko atsisveikinti su maestro Vytautu Kernagiu. Daugeliui netikėta, o daugeliui tylomis nujausta maestro mirtis šeštadienio naktį tapo tarsi jo epochos pabaiga. O kunigo balsas ragino neliūdėti ir gyventi toliau...

Tyliais gitaros garsais ir giesme urna su garsaus dainininko, aktoriaus, laidų vedėjo palaikais buvo išnešta iki laidojimo namų automobilio. Virpančiomis rankomis maža mergaitė nešė priekyje maestro nuotrauką, o už jos nugaros glaudėsi jūra baltų gėlių...

Maestro palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ten pat, kur prieš metus buvo palaidota rašytoja Jurga Ivanauskaitė, daugelis žymių ir šviesių Lietuvos žmonių.

Lydėjusieji maestro į paskutinę kelionę buvo prašomi rikiuotis tvarkingai. Daugybė jaunų ir vyresnių žmonių – su gėlėmis, gniaužantys rankas, akimis sekantys kryžių. Vieni pasilypėję aukščiau, dar kiti besistengiantys prieiti kiek įmanoma arčiau.

Šalia kapo laukė Vytauto Kernagio bendražygiai ir bendraminčiai. Andrius Kulikauskas nesiskirdamas su akordeonu, pasitiko visiems gerai pažįstamomis melodijomis, šiandien skambėjusiomis šiek tiek kitokia – minorine – gaida. Šalia – Kostas Smoriginas. Jam išsakyti mintis paprastais žodžiais buvo per sunku. Jis bičiulį į amžiną kelionę palydėjo daina: „Šią naktį sapnavau bernioką, žaidžiantį palaukėse, ir atsibudęs pravirkau“.

Melodijos, muzika, kur ne kur virptelintys maestro bendražygių balsai skambėjo visiškoje tyloje. Susirinkusieji gaudė kiekvieną žodį, kiekvieną gyvą prisiminimą iš sunkiai kalbančių artimųjų, tyliai dengėsi rankomis veidus, glaudė nosines prie akių.

Į Antakalnio kapines susirinko visi maestro kolegos, tie, su kuriais jam teko dirbti, tie, kuriuos jis apdainavo. Drąsindami vienas kitą žvilgsniais, laikydami rankas draugams ant pečių, apkabindami vieni kitus susirinkę meldėsi kartu su kunigu. Ir tyliai kiekvieno lūpos tarė „Amžiną atilsį“...

Alfa.lt

Minios žmonių, susikaupusių ir tylių, rankose laikančių baltas gėles, susirinko šv. Jonų bažnyčioje, jos kieme. Neįprasta tyla gaubė susirinkusių galvas, o veiduose – tramdomas liūdesys. Visi susirinko atsisveikinti su maestro Vytautu Kernagiu. Daugeliui netikėta, o daugeliui tylomis nujausta maestro mirtis šeštadienio naktį tapo tarsi jo epochos pabaiga. O kunigo balsas ragino neliūdėti ir gyventi toliau...

Tyliais gitaros garsais ir giesme urna su garsaus dainininko, aktoriaus, laidų vedėjo palaikais buvo išnešta iki laidojimo namų automobilio. Virpančiomis rankomis maža mergaitė nešė priekyje maestro nuotrauką, o už jos nugaros glaudėsi jūra baltų gėlių...

Maestro palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ten pat, kur prieš metus buvo palaidota rašytoja Jurga Ivanauskaitė, daugelis žymių ir šviesių Lietuvos žmonių.

Lydėjusieji maestro į paskutinę kelionę buvo prašomi rikiuotis tvarkingai. Daugybė jaunų ir vyresnių žmonių – su gėlėmis, gniaužantys rankas, akimis sekantys kryžių. Vieni pasilypėję aukščiau, dar kiti besistengiantys prieiti kiek įmanoma arčiau.

Šalia kapo laukė Vytauto Kernagio bendražygiai ir bendraminčiai. Andrius Kulikauskas nesiskirdamas su akordeonu, pasitiko visiems gerai pažįstamomis melodijomis, šiandien skambėjusiomis šiek tiek kitokia – minorine – gaida. Šalia – Kostas Smoriginas. Jam išsakyti mintis paprastais žodžiais buvo per sunku. Jis bičiulį į amžiną kelionę palydėjo daina: „Šią naktį sapnavau bernioką, žaidžiantį palaukėse, ir atsibudęs pravirkau“.

Melodijos, muzika, kur ne kur virptelintys maestro bendražygių balsai skambėjo visiškoje tyloje. Susirinkusieji gaudė kiekvieną žodį, kiekvieną gyvą prisiminimą iš sunkiai kalbančių artimųjų, tyliai dengėsi rankomis veidus, glaudė nosines prie akių.

Į Antakalnio kapines susirinko visi maestro kolegos, tie, su kuriais jam teko dirbti, tie, kuriuos jis apdainavo. Drąsindami vienas kitą žvilgsniais, laikydami rankas draugams ant pečių, apkabindami vieni kitus susirinkę meldėsi kartu su kunigu. Ir tyliai kiekvieno lūpos tarė „Amžiną atilsį“...

Alfa.lt

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: