Juditai Grublienei užteko vos kelių dienų, kad pamiltų Piterborą. Dėl savo svajonės būti ten, kur šaukia širdis, 39-erių ji gyvenimą pradėjo iš naujo – filologė-etnologė įsidarbino mėsos fabrike ir ėmė triūsti po 12-14 valandų per parą.

Ši istorija daug ką nustebintų, tačiau 8 gyvenimo vidurio Anglijoje metus skaičiuojanti J. Grublienė tą pasakoja lengvai ir su šypsena.

„Piterbore yra sudarytos visos galimybės geresniam gyvenimui“, – užtikrintai dabar rėžia ji.

Gyvenimą pakeitė viena kelionė

Iki dienos, kai nusprendė emigruoti, J. Grublienė, gyveno Klaipėdoje. Pastaraisiais metais jos vyras užsiėmė verslu, susijusiu su automobiliais, o ji dėl sveikatos problemų kurį laiką nedirbo, tačiau darė rankdarbius, mokė vaikus.

„Pirmas išvyko mano brolis, jis pasikvietė mane su šeima į svečius Velykoms. Vaikams suorganizavo kelionę į Disneilendą, laiką prieš tai ir po to praleidome Piterbore. Man čia labai patiko. Pamačiau, kad galimybės visai kitos – bet kada gali pradėti nuo nulio ir pasiekti tai, ką nori“, – kaip atsidūrė Anglijoje, prisiminė pašnekovė.

Aistrą jos akyse pamatęs brolis pasiūlė sugrįžti ilgesniam laikui. Tuomet Piterbore jis jau turėjo nuosavą namą, todėl žadėjo leisti pagyventi viename kambarių.

Bado ir skurdo perspektyvos neviliojo: Vokietiją pakeitė Anglija

„Kai grįžau iš viešnagės, dusau Lietuvoje, norėjau greičiau į Piterborą. Mano vyras labai spyriojosi, nes prieš mums susipažįstant jis trejus metus gyveno ir dirbo Vokietijoje. Iš tiesų, dar prieš kelionę pas brolį galvojome apie emigraciją, tačiau akiratyje buvo vokiški kraštai. Mano vyrui Vokietija – žemė pažadėta. Viskas, kas geriausia, – tik vokiška, tvarka geriausia, geriausi daiktai gaminami Vokietijoje. Net savo sūnų mes iš pradžių leidome į privačią, o paskui į vokišką Hermano Zudermano mokyklą. Tačiau, kai apsilankėme Piterbore, man viskas apsivertė ir supratau, kad nenoriu jokių vokietijų, noriu čia“, – tai prisimindama šypsojosi J. Grublienė.

Paklausta, kaip pavyko vyrą perkalbėti, ji patikino, kad viskas vyko natūraliai – buvo 2009-ieji, Lietuvoje prasidėjo krizė, gyvenimo kokybė ėmė smukti žemyn.

„Bado ir skurdo perspektyvos Lietuvoje neviliojo. Visų pirma, galvojome apie sūnų. Brolis Anglijoje gyveno jau su savo vaikais, jie ėjo į mokyklą, matėme, kaip viskas vyksta ten ir Lietuvoje, todėl galiausiai nusprendėme pabandyti“, – sakė ji.

Planavo pasilikti 3 mėnesius: mėsos fabrike triūsdavo po 12-14 valandų per parą

J. Grublienės teigimu, jos įsikūrimo Anglijoje istorija – niekuo neišskirtinė, esą greičiausiai daugeliui emigrantų motyvai bus atpažįstami.

„Atvažiavome keliems mėnesiams vasarą. Iš pradžių – dviese su vyru. Pradėjome dirbti mėsos fabrike, galvojome, kad pabūsime 3 mėnesius ir tiek, bet brolis man iš karto sakė, kad per tokį laiką neužsidirbsime. Nesutikau, galvojau, kaip taip gali būti, kiti važiuoja, bet galiausiai supratau, ką jis turėjo omenyje, ir nusprendėme, kad dar pasiliekame. Nevažiavome labai stipriai pasiruošę, tiesiog norėjome pabandyti. Atrodė, viskas bus gerai, bet paskui supratau, kad man netinka toks darbas ir gyvenimo būdas – darbas-namai. Nieko daugiau ir nematai, nes nepajėgi, kai dirbi po 12-14 valandų per parą“, – tuos laikus prisiminė J. Grublienė.

Tuomet ji dirbo rytinėje pamainoje – nuo 5 arba 6 ryto iki 14 arba 15 val. dienos. Tiesa, kadangi dirbo ne visu etatu, kartais darbo diena baigdavosi kur kas anksčiau, tuomet ir atlygis būdavo atitinkamai mažesnis.

Anglai lietuvių pamėgto darbo privengia

„Fabrike yra „linijos“, o prie jų vyksta įvairūs procesai, kuriuose dalyvauji. Ateina, parodo, ką turi daryti, apmoko ir darai – viskas“, – kaip vyksta darbas fabrikuose, nedaugžodžiavo pašnekovė.

Jos teigimu, didžioji dalis kolegų tuomet buvo būtent rytų europiečiai. Patys anglai, pasakojo ji, darbų fabrikuose privengia.

„Fabrikuose anglų nėra daug, tačiau vadovaujančių lygmenyje galima sutikti. Bet, tarkime, jei ateisi į sandėlį, tai aukštesnė pakopa, ten jau ir anglai gali dirbti paprastus darbus, tai nėra nieko nuostabaus“, – aiškino J. Grublienė.

Atlyginimas už tokį darbą – minimalus. Šiuo metu šalyje jis siekia 7,20 svaro (8,33 euro) per valandą.

Kada geriausia važiuoti į Angliją: darbingiausi periodai

„Pats darbingiausias periodas yra Kalėdos, dar kažkiek – Velykos. Aktyvėjimas juntamas ir prieš vasario 14 d., kovo viduryje, kai būna švenčiama motinos diena“, – pasakojo ji.

J. Grublienės teigimu, anglai laikosi taisyklių, vengia priimti darbuotojus nelegaliai.

„Anglams įstatymas yra šventas, jie jo laikosi ir jį gerbia, skirtingai negu kartais elgiamasi Lietuvoje. Be to, jie su didele nuostaba stebi, kaip mes drįstame apeidinėti taisykles“, – pastebėjusi sakė pašnekovė.

Pasak jos, jei nori įsidarbinti Anglijoje, pravartu turėti bent anglų kalbos pagrindus. Tiesa, nemokančius angliškai, bet norinčius išvykti, ji paragino bandyti.

„Mano vyrui, kuris nemokėjo angliškai, tačiau puikiai kalbėjo vokiškai, gerai išmokti kalbą užtruko apie metus, gal pusmetį. Kalbėti jis pradėjo tik atvažiavęs, nes atvyksti, pradedi dirbti, turi bendrauti, negali nekalbėti. Kaip bebūtų, bent laužytai, netaisyklingai, privalai mokėti“, – pasakojo J. Grublienė.

Jos vyras šiuo metu dirba sandėlyje už Piterboro. Čia jam buvo suteikta galimybė įsidarbinti visu etatu, tad kol kas apie kitas karjeros perspektyvas jis negalvoja.

Savo ruožtu pati pašnekovė pasakojo pradėjusi ieškoti kitų darbo galimybių ir sėkmingai jas atradusi.

Iš fabriko – į meno galeriją: visi stebisi, stebėjausi ir aš

„Mane pasiekė informacija, kad vietinėje meno galerijoje „vyksta tokie ir tokie projektai, prašome prisijungti“. Nuėjau, papasakojau, kaip įsivaizduoju, kad viskas turėtų būti, vieni kitų išklausėme, radome bendrą kalbą ir pradėjau su jais dirbti. Ėjau bijodama, tačiau viskas pavyko taip paprastai. Iš tiesų, visi stebisi, tuomet stebėjausi ir aš“, – pripažino pašnekovė.

Vėliau ji pasakojo įsidarbinusi ir lietuviškoje mokyklėlėje. Iš pradžių ten mokėsi vos 6, dabar – jau 130 vaikų.

„Daug kas galvoja, kad joje dirbame taip pat kaip Lietuvoje, tik viskas vyksta užsienyje, tačiau švietimo sistema čia visiškai kitokia. Lietuviškoje mokykloje susitinkame tik šeštadieniais, turime 2,5 valandos, iš kurių pusvalandis dar skiriamas muzikai. Iš esmės, per 2 valandas turi sudėti vaikams į galveles geografijos, istorijos, rašymo, kalbėjimo, skaitymo žinias. Nuo 9:30 iki 12 val. vyksta pamokos, o vėliau dar dvi valandos skiriamos kūrybiniams-edukaciniams užsiėmimams, yra ir muzikos, šokių būreliai“, – kaip užsienyje puoselėjama lietuvybė, pasakojo J. Grublienė.

Galiausiai ji pradėjo leisti ir žurnalą „Švyturys“, kurio redaktore tapo. Ieškodama jam rėmėjų, ji pradėjo aktyviau bendrauti su savivaldybės atstovais, o galiausiai ten savanoriškais pagrindais ir įsidarbino.

Dirba keliuose darbuose: niekas ant lėkštutės nieko neatneš

„Aš atvykau čia 39-erių. Tuomet net nesvajojau, kad dar kažkada gyvenime kažko mokysiuosi, tačiau koledže baigiau rūpybos vaikais ir sveikatingumo trenerės specialybes, lankiau kitus įvairiausius kursus. Kai kiti mato, kad nori, gali, tau tai rūpi, uždegama žalia šviesa siekti svajonės“, – tikino emigrantė.

Šiuo metu ji dirba įdarbinimo agentūroje, vertina vienos mokyklų darbą kaip nepriklausoma ekspertė, nuo liepos mėnesio pradėjo pirmininkauti ir lietuvių bendruomenei Piterbore. Lietuviai šiame mieste – trečia pagal gausumą bendruomenė po pakistaniečių ir lenkų.

„Niekas tau ant lėkštutės nieko neatneš, nieko nepasiūlys, visą informaciją, rėmėjus turi gauti pats. Tačiau jei drąsiai sieksi savo svajonės, su tavimi bus kalbama ir bendraujama“, – tikino J. Grublienė.

Labiausiai rūpi darbai

Pašnekovė pasakojo pastebėjusi, kad vis dažniau į lietuvių bendruomenę Piterbore kreipiamasi dar prieš atvykstant į Angliją, klausiamų dažniausiai sulaukiama dėl čia esančių darbo galimybių.

„Žmonės, gyvendami Lietuvoje, neįsivaizduoja situacijos čia. Ir jie labai dažnai, na, prisikuria dalykų, kurių nelabai padarysi. Pavyzdžiui, jei žmogus nori pradėti dirbti mokykloje, įsivaizduoja, kad pateks į tokią pat mokyklą kaip Lietuvoje. Čia taip nėra. Čia kitokios mokyklos“, – patikino J. Grublienė.

Jos teigimu, Lietuvoje įgytas išsilavinimas vertinamas specialios Anglijoje esančios komisijos, ieškomi atitikmenys, tačiau sudėtingiausia tai, kad skiriasi bendrojo ugdymo sistema. Pavyzdžiui, vaikai mokomi integruotai.

„Jei galiu padėti, to žmogaus kvalifikacija atitinka mano keliamus reikalavimus: dažnai ieškome vairuotojų, būna pasiūlymų ir darbui fabrikuose, darbą lietuviams pasiūlau ir aš. Daugiausiai mūsų įmonėje – lietuvių, tačiau ateina ir lenkai, ir anglai, ir airiai“, – kad kartais tenka darbus derinti ir tarpusavyje, tikino pašnekovė.

Pralaužti ledus pavyko po pusmečio

Paklausta, kiek truko adaptacijos Anglijoje periodas, J. Grublienė pasakojo, kad lengviau pasidarė po pusmečio, kai pavyko kiek atsitiesti, išsinuomoti būstą ir atsivežti sūnų.

„Sudėtinga buvo vien todėl, kad iš karto negalėjome sūnaus su savimi pasiimti. Su vyru glaudėmės pas brolį, turintį 5 vaikus, viename kambaryje, todėl savo sūnų nusprendėme palikti pas mano mamą“, – atviravo ji.

Paaugliui sūnui pritapti svečioje šalyje nebuvo lengva, tačiau jis susikoncentravo į mokslus ir, nors Lietuvoje buvo linkęs į menus, Anglijoje pakeitė kryptį ir nuo šio rudens pradėjo studijuoti matematiką Londone. Jo tikslas – profesūra.

Už minimalią algą – orus gyvenimas be skolų

Kalbėdama apie kainas Piterbore, J. Grublienė pasakojo, kad už dviejų aukštų 3 kambarių su kiemeliu namo nuomą moka 550 svarų per mėnesį

„Už minimalią algą tu gali oriai pragyventi, be skolų, negalvodamas, kaip galą su galu sudurti. Tu gali išlaikyti automobilį, turėti internetą ir televiziją, užsiimti savo veikla – hobiu“, – kad už minimalų atlyginimą Anglijoje galima puikiai išsilaikyti, tikino ji.

Be to, papildomai galima dirbti ir viršvalandžius. Priklauso nuo sąlygų, tačiau paprastai už papildomas darbo valandas mokama nuo 1,5 iki 2 kartų daugiau nei įprastai.

Namais laiko Angliją: grįžti į Lietuvą nebegalvoju

„Aišku, būtų galima kalbėti: „Grįžk ir kurk ten“, tačiau mes, išeivijoje gyvenantys lietuviai, labai daug darome dėl to, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau. Jei žmogus jaučiasi pilietis, tėvynės jausmą savyje turi, o dažniausiai, kai išvažiuoji, jis dar ir sustiprėja, tu pradedi duoti atgal. Kaip tėvams grąžini tai, ką gauni iš jų augdamas, taip gėrį grąžini ir savo tėvynei“, – aiškino J. Grublienė.

Jos teigimu, nuo gyvenimo tėvynėje labiausiai atbaido tai, kad čia esą nėra jokio socialinio saugumo, klesti korupcija.

„Jei atvirai, į Lietuvą grįžti visam laikui nebegalvoju. Užsuku maždaug kartą per metus, tačiau derinu tai prie seminarų, kitų veiklų. Daug darbų ir veiklos Piterbore, tad grįžimas tik dėl grįžimo man neįdomus. Mano namai, mano gyvenimas yra čia“, – užtikrino J. Grublienė.

Rūta Pukenė