Iš Airijos grįžusi vilnietė – pirmojo airiško viešbučio Lietuvoje direktorė - Anglija.lt
 

Iš Airijos grįžusi vilnietė – pirmojo airiško viešbučio Lietuvoje direktorė 

Šią savaitę Vilniuje atidaromas pirmasis airiškas viešbutis Lietuvoje „Tiltas“. Netoli Katedros, ramioje gatvelėje įsikūrusiam viešbučiui vadovauja Lina Baltrimaitė-Dobromilskienė, pati trejus metus gyvenusi ir dirbusi viešbučių srityje Airijoje. Gegužės mėnesį grįžusią moterį vadovauti naujai kuriamam viešbučiui net nematęs, tik telefonu pakalbėjęs pakvietė jo savininkas Aidan Corless.

Su L.Baltrimaitė-Dobromilskienė kalbėjomės tiek apie Airijoje įgytą patirtį, tiek apie priežastis, išvedusias į svečią šalį, tiek apie tas, kurios paskatino grįžti, tiek apie norą, airiškus personalo valdymo metodus įdiegti naujajame viešbutyje.

Kaip išvykai į Airiją?

Praleidau ten trejus metus. Išvykau 2005-aisiais, kaip tik man turėjo sukakti 25 metai. Prieš išvykdama dirbau viešbučiuose Lietuvoje, pirmiausia „Naujajame Vilniuje“, prieš pat išvykimą – „Conti“. Pirmajame viešbutyje tuomet įsidarbinau neturėdama jokios patirties, buvau studentė. Dirbau recepcijoje, toks darbas man labai patiko. Gavau puikų pradžiamokslį, daug sužinojau apie turizmą.

Bet norėjosi daugiau. Tada įsidarbinau viešbutyje „Conti“, kur gavau vadybininkės darbą. Po pusantrų metų šiame viešbutyje, sekdama savo mylimojo pėdomis, iškeliavau į Airiją.

Man buvo lengva susirasti ten darbą. Lietuva jau priklausė Europos Sąjungai, o aš turėjau patirties viešbučiuose. Yra daug įdarbinimo agentūrų, be to galima kreiptis ir į pačius viešbučius, darbų galima žvalgytis ir Airijos darbo biržos darbų bazėje. Tad dar prieš išvažiuodama jau buvau ten susiradusi darbą. Turėjau du konkrečius pasiūlymus ir kelis darbo interviu. Galiausiai išsirinkau vieną, Dublino centre esančiame gražiame, sename, keturių žvaigždučių viešbutyje „The Gresham“.

Airiai labai tolerantiški, niekada nepabrėžia to, kad tu esi imigrantas. Jiems svarbu, ką tu moki, ką žinai. Dėl įdarbinimo apsisprendžia per pirmą pokalbį. Jei žinai reikalingus dalykus, moki kalbą, to pakanka. O aš esu baigusi anglų kalbos filologiją, tad man kalba nebuvo jokia problema.

Ar skiriasi darbas ten ir Lietuvoje? Ar viešbutis yra viešbutis, nesvarbu kokioje pasaulio šalyje?

Šiek tiek skiriasi. Airijoje yra daugiau darbuotojų. O Lietuvoje vienas žmogus būna atsakingas už kelis darbus. Ten kiekvienas turi tik savo funkcijas ir kitų darbų nedaro, niekas jam negali liepti jų atlikti. Jei esi atsakingas tik už rezervaciją, tai recepcijoje rezervacijų tau daryti nereikia.

Žinoma, tai priklauso ir nuo viešbučio dydžio. Mažesniuose viešbučiuose darbuotojų būna mažiau, jie turi būti lankstesni. Airijoje, kaip minėjau, jei kas pareikalautų atlikti tau nepriklausantį darbą, net gali prieštarauti ir skųstis, nes ten labai stiprios profesinės sąjungos, ginančios darbuotojų teises. Jei pasiskundi profsąjungai, jie skelbia tokį mini teismuką ir gina tavo teises prieš darbdavį.

Kaip įsijungiama į profesines sąjungas?

Moki jiems tam tikrą mokestį, jei neklystu, gal vieną eurą per savaitę nuskaičiuoja nuo algos, ir būni jų nariu. Profesinės sąjungos jungia ne tik viešbučių, bet ir daugelio kitų kompanijų, ypač didesnių, darbuotojus.

Net jei darbdavys moka per mažą atlyginimą, gali kreiptis į profsąjungą, kuri paskaičiuos ir, jei reikės, pareikalaus darbdavio elgtis sąžiningai.

Kas dar buvo netikėto, naujo?

Airijoje viešbučių rinka daug didesnė, daug didesni klientų srautai. Patys airiai daug keliauja ir gyvena viešbučiuose. Jiems visai įprasta savaitgalį apsigyventi to paties miesto centre esančiame viešbutyje.

Nors šiaip daugelis dalykų tie patys, tos pačios agentūros, tos pačios pasaulinės rezervacijos sistemos.

Ką tau pačiai atnešė tie treji metai Airijoje?

Patirties. Airiai šiek tiek kitaip mąsto, nei lietuviai. Prasiplėtė mano akiratis. Lietuvoje dažnai iš mažos problemos daroma labai didelė. O airiai mažiau stresuoja, mažiau dramatizuoja, sureikšmina. Lietuvoje darbe labai daug streso.

Apskritai darbdavio ir darbuotojo santykis ten kitoks nei Lietuvoje. Airijoje darbdavys skatina kalbėtis, nelaikyti nepasitenkinimo, problemų, nuoskaudų savyje, nori, kad jas išsakytum. Vyksta susirinkimai, kurių metu irgi skatinama išsikalbėti, be to, visad laukiamos iniciatyvos, idėjos, kaip pagerinti darbą bei klientų aptarnavimą. Net yra tokia speciali dėžutė, į kurią galima mesti savo pasiūlymus, jei jie bus priimti, gausi paskatinimą.

Airiai yra atviresni, daugiau šypsosi, jie nuolat kartoja: „Viskas bus gerai.“ Jie į viską žiūri labai pozityviai. O pas mus mėgstama sureikšminti kiekvieną smulkmeną.

Ar pati užsikrėtei tuo pozityvumu?

Taip, aš dabar irgi visad kartoju: „Viskas bus gerai.“

Bet sako, kad mes su airiais ir panašumų turime, nepaisant to, kad vieni gyvename Europos Rytuose, o kiti - visai priešingoje pusėje. Gal dėl to, kad išgerti mėgstame (juokiasi – aut. past.). Airiai po darbo skuba tiesiai į pub‘ą. Visą darbo dieną jie kalba apie tai, kaip po darbo eis išgerti pintos alaus.

O jeigu artėja kokia nors šventė, kompanijos vakarėlis, tai tada jau visi nuolat tik ir kalba, kiek kas išgers. Tad gal lietuviai ir airiais tuo ir panašūs. Tačiau airiai negeria degtinės, jie geria alų. Geria net mūsų „Švyturį“. Jie čia atvykę paragauja „Švyturio“, patinka, tada sakau, kad pas juos prekybos centruose „Tesco“ galima jo įsigyti.

Airiai labai paprasti, nesipuošia. Gali atrodyti beveik kaip skurdžius, bet pasirodys, kad yra labai turtingas verslininkas. O pas mus žmonės mėgsta pompastiką, pasirodymą. Airijoje kuo paprastesnis, tuo dažniausiai užima geresnę padėtį visuomenėje.

Airiai labai nuoširdūs, pasiruošę padėti. Jei gatvėje pamatys, kad koks turistas kažko neranda, patys prieis, paklaus, paaiškins, o jei matys, kad nesupranti, tai paims už rankos ir nuves. Jie tokie geriečiai.

Tiesa, dabar Airija keičiasi, nes atvyko daug imigrantų, tokių, kurie išsiskiria iš vietinių: pakistaniečių, kinų, rumunų... O dar kur lenkai, lietuviai, daug ir ispanų, prancūzų. Žodžiu, dabar Airijoje galima sutikti vos ne visų pasaulio tautų atstovus.
Bet airiai tolerantiški ir net dažnai mieliau priima imigrantą į darbą nei saviškį. Nes airiai darbuotojai mėgstą tinginiauti, o imigrantas suinteresuotas dirbti ir užsidirbti.

Žinoma, nereikia to suabsoliutinti, juk patys žiniose, laikraščiuose matome kokių lietuvių Airijoje būna, kurie ir žudo, ir vagia. Man net atrodo, kad išvažiavę visi banditai. O pasilikę visi geriečiai. Visokių išgirsti gali naujienų apie lietuvius. Ateini į darbą, o vadovas jau rodo laikraštį, sako: „Va, tavo draugelis, lietuvis, jau nužudė kažką.“ Žinoma, jie tik juokauja, nepriekaištauja.

Beje, airiai, labai mėgsta tokį juodą humorą. Kartais net sunku suprasri, ar jie juokauja, ar kažką rimtai sako. Bet jie visad juokauja, visad šypsosi, net gali pamanyti, kad jie nuolat girti (juokiasi – aut. past.).

O koks yra lietuvis airių akimis? Ką jie žino apie mus, mūsų šalį?

Žino, tikrai nemažai. Jiems įdomi mūsų šalis, nori čia atvažiuoti. Jiems lietuviai priimtinesni nei lenkai, nes lenkai yra pasižymėję kaip nelabai kokie. Apie lietuvius atsiliepiama teigiamai. Gal tiesiog man taip pasisekė, gal tie žmonės, kurie mane supo buvo geros nuomonės apie lietuvius. Apie lenkus kalba su keiksmažodžiais, apie lietuvius to neteko išgirsti. Beje, airiai labai daug keikiasi.

Ko Lietuva gali pasimokyti turizmo, viešbučių srityje iš Airijos?

Pagal aptarnavimą, švarą, mes tikrai neatsiliekame ir net esame tikrai aukštame lygyje. Gal mes ir lėtai aptarnaujame, bet aptarnaujame labai kokybiškai. Ten nueik į restoraną – stalas purvinas, padavėja laksto laksto, nors ir mandagi, draugiška, bet trūksta tvarkos. Jie šilti, draugiški, greiti, bet netvarkingi.

Ir maistas jų nelabai koks. Tik labai prabangiuose restoranuose gausi kokybišką maistą, o paprastose kavinukėse nieko gero nerasi. Lietuvoje net ir mažose kavinėse gali gauti gero, šilto maisto. O ten visur „fish&chips“, greitas maistas. Kavinėse pasiūlys sumuštinių ir burgerių, ne taip, kaip Lietuvoje, kur visad gausi sriubos. Ten labai populiarūs greito maisto restoranai, nes žmonės žino ko iš jų tikėtis, be to, viskas greitai.

Airiškuose viešbučiuose irgi tas pats: aptarnavimas greitas, bet stokojama švaros, tvarkos. Pas mus trijų žvaigždučių viešbutis gali pasiūlyti tą patį, ką Airijoje keturių ar net penkių žvaigždučių viešbučiai.

Kaip atėjo sprendimas grįžti į Lietuvą?

Išvažiavau metams, grįžau po trijų. Vis tiek jau nebe dvidešimt metų, artėju prie trisdešimties. Tiesiog atėjo toks momentas, kai reikėjo spręsti ar likti ten gyventi, ar grįžti. Ten įprasta lietuviams nuomotis namą ir gyventi keliems pasidalinus kambarius. Pradžioje ir mes taip gyvenome. Paprastai būna vienas pagrindinis, kuris išsinuomoja visą namą, o tada priima kitus į kambarius. Po metų toks bendrabutis atsibodo, norisi visgi to komforto, pinigų tikrai netrūko, bet gyveni su mintimi, kad nori susitaupyti kažkam Lietuvoje – butui, mašinai ar investicijoms į verslą.

Po metų išsinuomojome butą atskirai, bet, aišku, ir išlaidos padidėjo. Tačiau vis tiek likdavo pinigų ir pasitaupymui, ir apsipirkimui. Juk ten tiek visokių parduotuvių ir kainos palyginus nedidelės. Tikrai pasiilgsiu tų parduotuvių, tų didelių prekybos centrų. Pernelyg netaupėme, nes viešbutyje darbas tikrai buvo apmokamas neblogai.

Aš dirbau tame pačiame lygmenyje kaip airiai. Prieš išvažiuojant buvau „front desk manager“. Tai net teko vadovauti patiems airiams ir tikrai nebuvo jokių problemų ar pasipiktinimo, kad jiems vadovauja kažkokia imigrantė. Nors yra tekę girdėti, kad kitose kompanijose, kituose sektoriuose tokių dalykų pasitaikydavo. Tačiau darbdaviai gi nėra akli, mato, kad airiai pritingi, todėl į aukštesnes pozicijas skiria tuos, kurie dirba daugiau, nors jie ir yra svetimšaliai. Jie gi mato, kad tos studentės airės dirba tik tam, kad užsidirbti pinigų pasilinksminimui vakare, o paskui pramiegotų darbą. Taip prarandamas vadovų pasitikėjimas. Pačiai būdavo taip, kad lauki pamainos ryte, o skambina ir sako, kad pagiriojasi ir negali ateiti. Ir jiems vienodai, nes jei ne tas, bus kitas darbas. Ypač taip mąsto jaunimas.

Kalbant apie grįžimą, tikrai ten viskas buvo gerai, turėjau galimybių pasiekti dar daugiau, bet norėjau grįžti į Lietuvą. Visą laiką norėjau grįžti, bet laikė kilimas karjeros laipteliais. Bet galiausiai apsisprendžiau vykti namo. Grįžau prieš prasidedant sezonui, kad lengviau rasčiau darbą. Kokį mėnesį visgi neradau. Ėjau interviu į du didžiulius viešbučius, abiejuose juose po tris turus. Kol jie galų gale apsisprendė, vienas priėmė, kitas - ne. Bet kaip tik tuo metu atsirado šito viešbučio savininkas Aidan Corless, kuris vos pakalbėjęs su manim telefonu pasiūlė darbą. Nereikėjo jokių trijų turų.

Kaip jis tave surado?

Dar prieš išvykdama iš Airijos prieš pora mėnesių pradėjau ieškotis darbo Lietuvoje. Siuntinėjau savo CV, registravausi agentūrose. Ir net pati nežinau, kur jis rado mano gyvenimo aprašymą, o gal aš pati buvau pagal skelbimą jam nusiuntusi savo CV.

Pamenu, grįžusi į Lietuvą atėjau apžiūrėti viešbučio, o čia dar tebevyko statybos. Bet tai manęs neišgąsdino, kaip tik buvo įdomu, tikras iššūkis. Tada telefonu pakalbėjau su viešbučio savininku. Jis dar pasikalbėjo su mano paskutiniu vadovu Airijoje Declan Meagher, kuris, žinoma, labai gerai apie mane atsiliepė ir rekomendavo priimti į darbą. Tad net nematęs manęs Aidan parašė elektroninį laišką, kad priima į darbą. Paskui jis atskrido, susitikome, aptarėme darbo reiklaus, pasirašėme sutartį.

Manai, kad čia sėkmės dalykas ar nusipelnei tokios pozicijos savo darbu, sukaupta patirtimi?

Manau, kad yra tame ir sėkmės. Tačiau ir nemažas nuopelnas. Juk tai, kad mane rekomendavo mano buvęs vadovas nėra nereikšmingas dalykas. Kaip man sakė Aidan Corless, jis penkiolika minučių nesustodamas kalbėjo apie mane, gyrė mano sugebėjimus. Juk tai rodo, kad tikrai gerai dirbau. Airiai laikosi vienas kito, jiems svarbios vieni kitų nuomonės, manau, kad ta rekomendacija man tikrai padėjo gauti šį darbą. Kažin ar būtų aklai samdęs vien pažvelgęs į mano CV.

Atsidūrei reikiamu metu reikiamoje vietoje?

Taip. Nes kaip tik tuo pačiu metu mane priėmė dirbti į kitą viešbutį, kuriame visad svajojau dirbti. Net Airijoje būdama galvodavau, kad grįžusi dirbsiu jame, bet kai jie pranešė mane priimą, nusprendžiau pasirinkti Aidan pasiūlymą.

Nesigaili?

Ne. Tikrai buvo sunkių akimirkų, net naktim nemiegojau. Juk esu atsakinga už viską, už tai, kad verslas sektųsi, nes savininkas manimi visapusiškai pasitiki. Jis manęs netikrina, neprašo jokių ataskaitų, o aš nenoriu jo nuvilti.

Pirmiausia buvo svarbu viską tinkamai įrengti, teko nemažai pavargti su statybininkais, paskui su tiekėjais, kurie Lietuvoje tarsi nesuinteresuoti, kad juos rekomenduotum kitiems ar pats po kurio laiko sugrįžtum. Dabar turiu atsakomybę dirbti taip, kad uždirbtume pinigų, kad viešbutis būtų pelningas.

Kaip sekėsi rasti darbuotojus?

Pastebėjau, kad rusakalbiai labai ieško darbo ir yra pasiryžę dirbti už bet kokį atlyginimą. Nežinau kodėl taip yra. O rasti net kambarinę lietuvę sunku. Dažniausiai būna taip, kad tos, kurios sutinka dirbti, man nekelia pasitikėjimo, atrodo kaip ilgapirštės, alkoholikės ir panašiai. O tie darbuotojai, kurie atrodo man tinkami, prašo labai didelio atlyginimo. Aš būčiau nieko prieš mokėti tiek, kiek jie nori, bet tiesiog negaliu, viešbutis tiek neuždirba. Pati gi suprantu, kad kainos parduotuvėse aukštos, butai brangūs, degalai irgi, bet kai atsiduri darbdavio pozicijoje, susiduri su kitomis problemomis, tiesiog negali mokėti daugiau, nors ir norėtum. Atsidūriau kitoje barikadų pusėje, tenka laviruoti, kad nenuskriaustum žmogaus, bet riboja ir biudžetas.

Jau turime visą personalą, bet nebuvo lengva. Net pasitelkiau pažįstamų tinklą. Tik, kaip sakiau, ateina studentai, neturi patirties, bet prašo labai didelių atlyginimų.

Kuo tavo vadovaujamas viešbutis išsiskiria?

Jis airiškas. Aš siekiu, kad mūsų personalas būtų patenkintas. Lietuvoje paprastai būna taip, kad personalas yra spaudžiamas, kad tik klientai būtų patenkinti. O aš noriu, kad pirmiausia būtų patenkinti čia dirbantys žmonės, o tada jau bus patenkinti ir klientai.

Nereikia gėdytis pasakyti darbuotojui „ačiū“ už jo atliktą darbą. Mane tai labai stebindavo Airijoje, nes ten kasdien baigiant darbą man už jį padėkodavo. Pamenu, dirbau recepcijoje, o mūsų vadovas būdavo kitame aukšte. Bet jis visad baigiantis mūsų pamainai nusileisdavo į pirmą aukštą ir padėkodavo už tą dieną, paklausdavo kaip sekėsi. Tas dėmesys labai daug reiškia. Tiesa, tokią praktiką taikyti Lietuvoje nėra lengva, nes čia visi tokie susiraukę, nepatenkinti, net pati kartais pagaunu save, kad tokia darausi.

Ką patartum kitiems tautiečiams, kurie galvoja apie grįžimą į Lietuvą?

Kol buvome Airijoje, viskas čia atrodė labai gražu. Žiniasklaida, atvažiuojantys valdžios atstovai situaciją Lietuvoje piešė labai puikiai. Bet nėra viskas taip gražu kaip jie sakydavo. Kai kas čia dabar net blogiau, nei man išvažiuojant. Visuomenėje požiūris visai nepasikeitęs. O algos pakilo, bet kainos dar labiau. Airijoje pienas pigesnis, nei čia. Bet juk ten algos visai kitokios. Kiek čia žmonės uždirba per mėnesį, tiek ten gauna per savaitę. O kainos panašios. Ir ne tik maisto produktai, rūbai, benzinas irgi.

Aš jau žinojau ko noriu, kokioje srityje dirbsiu. Bet juk daug žmonių nežino, neturi išsilavinimo, jiems grįžti nepatarčiau. Labai daug žmonių išvykę iš mažų miestelių, manau, jiems grįžus į Lietuvą būtų sunku. Ypač tiems, kurie išvykę su šeimomis, nes ten jiems lengviau su vaikais, gauna valstybės paramą, čia taip nebūtų. Atostogų atvykę emigrantai gali jaustis normaliai, tikrais žmonėmis, bet gyventi nuolat nėra lengva.

Nekalbu apie save, nes aš tikrai gyvenu normaliai. Visgi turiu prisipažinti, kad adaptuotis nebuvo lengva, vis lyginau kaip buvo ten, kaip viskas čia yra. Bet Lietuva yra Lietuva, čia pažįstamos gatvės, sava kalba, artimieji. Ten būdama nuolat airiams pasakodavau kokia graži mūsų šalis, pati nuolat sekdavau lietuviškas aktualijas internete. Nors grįžusi šiek tiek nusivyliau.

Pas mus viskas gražu, švaru, yra ką parodyti, bet tas lietuvių požiūris, susiformavęs per kokius paskutinius dešimt metų, tas zirzimas, nuolatinis nepasitenkinimas, piktumas nedžiugina. Man trūksta airiško komunikabilumo, bendravimo, kalbėjimosi, sveikinimosi. Čia net kaimynai gyvenantys vienoje laiptinėje nesisveikina.

Šią savaitę Vilniuje atidaromas pirmasis airiškas viešbutis Lietuvoje „Tiltas“. Netoli Katedros, ramioje gatvelėje įsikūrusiam viešbučiui vadovauja Lina Baltrimaitė-Dobromilskienė, pati trejus metus gyvenusi ir dirbusi viešbučių srityje Airijoje. Gegužės mėnesį grįžusią moterį vadovauti naujai kuriamam viešbučiui net nematęs, tik telefonu pakalbėjęs pakvietė jo savininkas Aidan Corless.

Su L.Baltrimaitė-Dobromilskienė kalbėjomės tiek apie Airijoje įgytą patirtį, tiek apie priežastis, išvedusias į svečią šalį, tiek apie tas, kurios paskatino grįžti, tiek apie norą, airiškus personalo valdymo metodus įdiegti naujajame viešbutyje.

Kaip išvykai į Airiją?

Praleidau ten trejus metus. Išvykau 2005-aisiais, kaip tik man turėjo sukakti 25 metai. Prieš išvykdama dirbau viešbučiuose Lietuvoje, pirmiausia „Naujajame Vilniuje“, prieš pat išvykimą – „Conti“. Pirmajame viešbutyje tuomet įsidarbinau neturėdama jokios patirties, buvau studentė. Dirbau recepcijoje, toks darbas man labai patiko. Gavau puikų pradžiamokslį, daug sužinojau apie turizmą.

Bet norėjosi daugiau. Tada įsidarbinau viešbutyje „Conti“, kur gavau vadybininkės darbą. Po pusantrų metų šiame viešbutyje, sekdama savo mylimojo pėdomis, iškeliavau į Airiją.

Man buvo lengva susirasti ten darbą. Lietuva jau priklausė Europos Sąjungai, o aš turėjau patirties viešbučiuose. Yra daug įdarbinimo agentūrų, be to galima kreiptis ir į pačius viešbučius, darbų galima žvalgytis ir Airijos darbo biržos darbų bazėje. Tad dar prieš išvažiuodama jau buvau ten susiradusi darbą. Turėjau du konkrečius pasiūlymus ir kelis darbo interviu. Galiausiai išsirinkau vieną, Dublino centre esančiame gražiame, sename, keturių žvaigždučių viešbutyje „The Gresham“.

Airiai labai tolerantiški, niekada nepabrėžia to, kad tu esi imigrantas. Jiems svarbu, ką tu moki, ką žinai. Dėl įdarbinimo apsisprendžia per pirmą pokalbį. Jei žinai reikalingus dalykus, moki kalbą, to pakanka. O aš esu baigusi anglų kalbos filologiją, tad man kalba nebuvo jokia problema.

Ar skiriasi darbas ten ir Lietuvoje? Ar viešbutis yra viešbutis, nesvarbu kokioje pasaulio šalyje?

Šiek tiek skiriasi. Airijoje yra daugiau darbuotojų. O Lietuvoje vienas žmogus būna atsakingas už kelis darbus. Ten kiekvienas turi tik savo funkcijas ir kitų darbų nedaro, niekas jam negali liepti jų atlikti. Jei esi atsakingas tik už rezervaciją, tai recepcijoje rezervacijų tau daryti nereikia.

Žinoma, tai priklauso ir nuo viešbučio dydžio. Mažesniuose viešbučiuose darbuotojų būna mažiau, jie turi būti lankstesni. Airijoje, kaip minėjau, jei kas pareikalautų atlikti tau nepriklausantį darbą, net gali prieštarauti ir skųstis, nes ten labai stiprios profesinės sąjungos, ginančios darbuotojų teises. Jei pasiskundi profsąjungai, jie skelbia tokį mini teismuką ir gina tavo teises prieš darbdavį.

Kaip įsijungiama į profesines sąjungas?

Moki jiems tam tikrą mokestį, jei neklystu, gal vieną eurą per savaitę nuskaičiuoja nuo algos, ir būni jų nariu. Profesinės sąjungos jungia ne tik viešbučių, bet ir daugelio kitų kompanijų, ypač didesnių, darbuotojus.

Net jei darbdavys moka per mažą atlyginimą, gali kreiptis į profsąjungą, kuri paskaičiuos ir, jei reikės, pareikalaus darbdavio elgtis sąžiningai.

Kas dar buvo netikėto, naujo?

Airijoje viešbučių rinka daug didesnė, daug didesni klientų srautai. Patys airiai daug keliauja ir gyvena viešbučiuose. Jiems visai įprasta savaitgalį apsigyventi to paties miesto centre esančiame viešbutyje.

Nors šiaip daugelis dalykų tie patys, tos pačios agentūros, tos pačios pasaulinės rezervacijos sistemos.

Ką tau pačiai atnešė tie treji metai Airijoje?

Patirties. Airiai šiek tiek kitaip mąsto, nei lietuviai. Prasiplėtė mano akiratis. Lietuvoje dažnai iš mažos problemos daroma labai didelė. O airiai mažiau stresuoja, mažiau dramatizuoja, sureikšmina. Lietuvoje darbe labai daug streso.

Apskritai darbdavio ir darbuotojo santykis ten kitoks nei Lietuvoje. Airijoje darbdavys skatina kalbėtis, nelaikyti nepasitenkinimo, problemų, nuoskaudų savyje, nori, kad jas išsakytum. Vyksta susirinkimai, kurių metu irgi skatinama išsikalbėti, be to, visad laukiamos iniciatyvos, idėjos, kaip pagerinti darbą bei klientų aptarnavimą. Net yra tokia speciali dėžutė, į kurią galima mesti savo pasiūlymus, jei jie bus priimti, gausi paskatinimą.

Airiai yra atviresni, daugiau šypsosi, jie nuolat kartoja: „Viskas bus gerai.“ Jie į viską žiūri labai pozityviai. O pas mus mėgstama sureikšminti kiekvieną smulkmeną.

Ar pati užsikrėtei tuo pozityvumu?

Taip, aš dabar irgi visad kartoju: „Viskas bus gerai.“

Bet sako, kad mes su airiais ir panašumų turime, nepaisant to, kad vieni gyvename Europos Rytuose, o kiti - visai priešingoje pusėje. Gal dėl to, kad išgerti mėgstame (juokiasi – aut. past.). Airiai po darbo skuba tiesiai į pub‘ą. Visą darbo dieną jie kalba apie tai, kaip po darbo eis išgerti pintos alaus.

O jeigu artėja kokia nors šventė, kompanijos vakarėlis, tai tada jau visi nuolat tik ir kalba, kiek kas išgers. Tad gal lietuviai ir airiais tuo ir panašūs. Tačiau airiai negeria degtinės, jie geria alų. Geria net mūsų „Švyturį“. Jie čia atvykę paragauja „Švyturio“, patinka, tada sakau, kad pas juos prekybos centruose „Tesco“ galima jo įsigyti.

Airiai labai paprasti, nesipuošia. Gali atrodyti beveik kaip skurdžius, bet pasirodys, kad yra labai turtingas verslininkas. O pas mus žmonės mėgsta pompastiką, pasirodymą. Airijoje kuo paprastesnis, tuo dažniausiai užima geresnę padėtį visuomenėje.

Airiai labai nuoširdūs, pasiruošę padėti. Jei gatvėje pamatys, kad koks turistas kažko neranda, patys prieis, paklaus, paaiškins, o jei matys, kad nesupranti, tai paims už rankos ir nuves. Jie tokie geriečiai.

Tiesa, dabar Airija keičiasi, nes atvyko daug imigrantų, tokių, kurie išsiskiria iš vietinių: pakistaniečių, kinų, rumunų... O dar kur lenkai, lietuviai, daug ir ispanų, prancūzų. Žodžiu, dabar Airijoje galima sutikti vos ne visų pasaulio tautų atstovus.
Bet airiai tolerantiški ir net dažnai mieliau priima imigrantą į darbą nei saviškį. Nes airiai darbuotojai mėgstą tinginiauti, o imigrantas suinteresuotas dirbti ir užsidirbti.

Žinoma, nereikia to suabsoliutinti, juk patys žiniose, laikraščiuose matome kokių lietuvių Airijoje būna, kurie ir žudo, ir vagia. Man net atrodo, kad išvažiavę visi banditai. O pasilikę visi geriečiai. Visokių išgirsti gali naujienų apie lietuvius. Ateini į darbą, o vadovas jau rodo laikraštį, sako: „Va, tavo draugelis, lietuvis, jau nužudė kažką.“ Žinoma, jie tik juokauja, nepriekaištauja.

Beje, airiai, labai mėgsta tokį juodą humorą. Kartais net sunku suprasri, ar jie juokauja, ar kažką rimtai sako. Bet jie visad juokauja, visad šypsosi, net gali pamanyti, kad jie nuolat girti (juokiasi – aut. past.).

O koks yra lietuvis airių akimis? Ką jie žino apie mus, mūsų šalį?

Žino, tikrai nemažai. Jiems įdomi mūsų šalis, nori čia atvažiuoti. Jiems lietuviai priimtinesni nei lenkai, nes lenkai yra pasižymėję kaip nelabai kokie. Apie lietuvius atsiliepiama teigiamai. Gal tiesiog man taip pasisekė, gal tie žmonės, kurie mane supo buvo geros nuomonės apie lietuvius. Apie lenkus kalba su keiksmažodžiais, apie lietuvius to neteko išgirsti. Beje, airiai labai daug keikiasi.

Ko Lietuva gali pasimokyti turizmo, viešbučių srityje iš Airijos?

Pagal aptarnavimą, švarą, mes tikrai neatsiliekame ir net esame tikrai aukštame lygyje. Gal mes ir lėtai aptarnaujame, bet aptarnaujame labai kokybiškai. Ten nueik į restoraną – stalas purvinas, padavėja laksto laksto, nors ir mandagi, draugiška, bet trūksta tvarkos. Jie šilti, draugiški, greiti, bet netvarkingi.

Ir maistas jų nelabai koks. Tik labai prabangiuose restoranuose gausi kokybišką maistą, o paprastose kavinukėse nieko gero nerasi. Lietuvoje net ir mažose kavinėse gali gauti gero, šilto maisto. O ten visur „fish&chips“, greitas maistas. Kavinėse pasiūlys sumuštinių ir burgerių, ne taip, kaip Lietuvoje, kur visad gausi sriubos. Ten labai populiarūs greito maisto restoranai, nes žmonės žino ko iš jų tikėtis, be to, viskas greitai.

Airiškuose viešbučiuose irgi tas pats: aptarnavimas greitas, bet stokojama švaros, tvarkos. Pas mus trijų žvaigždučių viešbutis gali pasiūlyti tą patį, ką Airijoje keturių ar net penkių žvaigždučių viešbučiai.

Kaip atėjo sprendimas grįžti į Lietuvą?

Išvažiavau metams, grįžau po trijų. Vis tiek jau nebe dvidešimt metų, artėju prie trisdešimties. Tiesiog atėjo toks momentas, kai reikėjo spręsti ar likti ten gyventi, ar grįžti. Ten įprasta lietuviams nuomotis namą ir gyventi keliems pasidalinus kambarius. Pradžioje ir mes taip gyvenome. Paprastai būna vienas pagrindinis, kuris išsinuomoja visą namą, o tada priima kitus į kambarius. Po metų toks bendrabutis atsibodo, norisi visgi to komforto, pinigų tikrai netrūko, bet gyveni su mintimi, kad nori susitaupyti kažkam Lietuvoje – butui, mašinai ar investicijoms į verslą.

Po metų išsinuomojome butą atskirai, bet, aišku, ir išlaidos padidėjo. Tačiau vis tiek likdavo pinigų ir pasitaupymui, ir apsipirkimui. Juk ten tiek visokių parduotuvių ir kainos palyginus nedidelės. Tikrai pasiilgsiu tų parduotuvių, tų didelių prekybos centrų. Pernelyg netaupėme, nes viešbutyje darbas tikrai buvo apmokamas neblogai.

Aš dirbau tame pačiame lygmenyje kaip airiai. Prieš išvažiuojant buvau „front desk manager“. Tai net teko vadovauti patiems airiams ir tikrai nebuvo jokių problemų ar pasipiktinimo, kad jiems vadovauja kažkokia imigrantė. Nors yra tekę girdėti, kad kitose kompanijose, kituose sektoriuose tokių dalykų pasitaikydavo. Tačiau darbdaviai gi nėra akli, mato, kad airiai pritingi, todėl į aukštesnes pozicijas skiria tuos, kurie dirba daugiau, nors jie ir yra svetimšaliai. Jie gi mato, kad tos studentės airės dirba tik tam, kad užsidirbti pinigų pasilinksminimui vakare, o paskui pramiegotų darbą. Taip prarandamas vadovų pasitikėjimas. Pačiai būdavo taip, kad lauki pamainos ryte, o skambina ir sako, kad pagiriojasi ir negali ateiti. Ir jiems vienodai, nes jei ne tas, bus kitas darbas. Ypač taip mąsto jaunimas.

Kalbant apie grįžimą, tikrai ten viskas buvo gerai, turėjau galimybių pasiekti dar daugiau, bet norėjau grįžti į Lietuvą. Visą laiką norėjau grįžti, bet laikė kilimas karjeros laipteliais. Bet galiausiai apsisprendžiau vykti namo. Grįžau prieš prasidedant sezonui, kad lengviau rasčiau darbą. Kokį mėnesį visgi neradau. Ėjau interviu į du didžiulius viešbučius, abiejuose juose po tris turus. Kol jie galų gale apsisprendė, vienas priėmė, kitas - ne. Bet kaip tik tuo metu atsirado šito viešbučio savininkas Aidan Corless, kuris vos pakalbėjęs su manim telefonu pasiūlė darbą. Nereikėjo jokių trijų turų.

Kaip jis tave surado?

Dar prieš išvykdama iš Airijos prieš pora mėnesių pradėjau ieškotis darbo Lietuvoje. Siuntinėjau savo CV, registravausi agentūrose. Ir net pati nežinau, kur jis rado mano gyvenimo aprašymą, o gal aš pati buvau pagal skelbimą jam nusiuntusi savo CV.

Pamenu, grįžusi į Lietuvą atėjau apžiūrėti viešbučio, o čia dar tebevyko statybos. Bet tai manęs neišgąsdino, kaip tik buvo įdomu, tikras iššūkis. Tada telefonu pakalbėjau su viešbučio savininku. Jis dar pasikalbėjo su mano paskutiniu vadovu Airijoje Declan Meagher, kuris, žinoma, labai gerai apie mane atsiliepė ir rekomendavo priimti į darbą. Tad net nematęs manęs Aidan parašė elektroninį laišką, kad priima į darbą. Paskui jis atskrido, susitikome, aptarėme darbo reiklaus, pasirašėme sutartį.

Manai, kad čia sėkmės dalykas ar nusipelnei tokios pozicijos savo darbu, sukaupta patirtimi?

Manau, kad yra tame ir sėkmės. Tačiau ir nemažas nuopelnas. Juk tai, kad mane rekomendavo mano buvęs vadovas nėra nereikšmingas dalykas. Kaip man sakė Aidan Corless, jis penkiolika minučių nesustodamas kalbėjo apie mane, gyrė mano sugebėjimus. Juk tai rodo, kad tikrai gerai dirbau. Airiai laikosi vienas kito, jiems svarbios vieni kitų nuomonės, manau, kad ta rekomendacija man tikrai padėjo gauti šį darbą. Kažin ar būtų aklai samdęs vien pažvelgęs į mano CV.

Atsidūrei reikiamu metu reikiamoje vietoje?

Taip. Nes kaip tik tuo pačiu metu mane priėmė dirbti į kitą viešbutį, kuriame visad svajojau dirbti. Net Airijoje būdama galvodavau, kad grįžusi dirbsiu jame, bet kai jie pranešė mane priimą, nusprendžiau pasirinkti Aidan pasiūlymą.

Nesigaili?

Ne. Tikrai buvo sunkių akimirkų, net naktim nemiegojau. Juk esu atsakinga už viską, už tai, kad verslas sektųsi, nes savininkas manimi visapusiškai pasitiki. Jis manęs netikrina, neprašo jokių ataskaitų, o aš nenoriu jo nuvilti.

Pirmiausia buvo svarbu viską tinkamai įrengti, teko nemažai pavargti su statybininkais, paskui su tiekėjais, kurie Lietuvoje tarsi nesuinteresuoti, kad juos rekomenduotum kitiems ar pats po kurio laiko sugrįžtum. Dabar turiu atsakomybę dirbti taip, kad uždirbtume pinigų, kad viešbutis būtų pelningas.

Kaip sekėsi rasti darbuotojus?

Pastebėjau, kad rusakalbiai labai ieško darbo ir yra pasiryžę dirbti už bet kokį atlyginimą. Nežinau kodėl taip yra. O rasti net kambarinę lietuvę sunku. Dažniausiai būna taip, kad tos, kurios sutinka dirbti, man nekelia pasitikėjimo, atrodo kaip ilgapirštės, alkoholikės ir panašiai. O tie darbuotojai, kurie atrodo man tinkami, prašo labai didelio atlyginimo. Aš būčiau nieko prieš mokėti tiek, kiek jie nori, bet tiesiog negaliu, viešbutis tiek neuždirba. Pati gi suprantu, kad kainos parduotuvėse aukštos, butai brangūs, degalai irgi, bet kai atsiduri darbdavio pozicijoje, susiduri su kitomis problemomis, tiesiog negali mokėti daugiau, nors ir norėtum. Atsidūriau kitoje barikadų pusėje, tenka laviruoti, kad nenuskriaustum žmogaus, bet riboja ir biudžetas.

Jau turime visą personalą, bet nebuvo lengva. Net pasitelkiau pažįstamų tinklą. Tik, kaip sakiau, ateina studentai, neturi patirties, bet prašo labai didelių atlyginimų.

Kuo tavo vadovaujamas viešbutis išsiskiria?

Jis airiškas. Aš siekiu, kad mūsų personalas būtų patenkintas. Lietuvoje paprastai būna taip, kad personalas yra spaudžiamas, kad tik klientai būtų patenkinti. O aš noriu, kad pirmiausia būtų patenkinti čia dirbantys žmonės, o tada jau bus patenkinti ir klientai.

Nereikia gėdytis pasakyti darbuotojui „ačiū“ už jo atliktą darbą. Mane tai labai stebindavo Airijoje, nes ten kasdien baigiant darbą man už jį padėkodavo. Pamenu, dirbau recepcijoje, o mūsų vadovas būdavo kitame aukšte. Bet jis visad baigiantis mūsų pamainai nusileisdavo į pirmą aukštą ir padėkodavo už tą dieną, paklausdavo kaip sekėsi. Tas dėmesys labai daug reiškia. Tiesa, tokią praktiką taikyti Lietuvoje nėra lengva, nes čia visi tokie susiraukę, nepatenkinti, net pati kartais pagaunu save, kad tokia darausi.

Ką patartum kitiems tautiečiams, kurie galvoja apie grįžimą į Lietuvą?

Kol buvome Airijoje, viskas čia atrodė labai gražu. Žiniasklaida, atvažiuojantys valdžios atstovai situaciją Lietuvoje piešė labai puikiai. Bet nėra viskas taip gražu kaip jie sakydavo. Kai kas čia dabar net blogiau, nei man išvažiuojant. Visuomenėje požiūris visai nepasikeitęs. O algos pakilo, bet kainos dar labiau. Airijoje pienas pigesnis, nei čia. Bet juk ten algos visai kitokios. Kiek čia žmonės uždirba per mėnesį, tiek ten gauna per savaitę. O kainos panašios. Ir ne tik maisto produktai, rūbai, benzinas irgi.

Aš jau žinojau ko noriu, kokioje srityje dirbsiu. Bet juk daug žmonių nežino, neturi išsilavinimo, jiems grįžti nepatarčiau. Labai daug žmonių išvykę iš mažų miestelių, manau, jiems grįžus į Lietuvą būtų sunku. Ypač tiems, kurie išvykę su šeimomis, nes ten jiems lengviau su vaikais, gauna valstybės paramą, čia taip nebūtų. Atostogų atvykę emigrantai gali jaustis normaliai, tikrais žmonėmis, bet gyventi nuolat nėra lengva.

Nekalbu apie save, nes aš tikrai gyvenu normaliai. Visgi turiu prisipažinti, kad adaptuotis nebuvo lengva, vis lyginau kaip buvo ten, kaip viskas čia yra. Bet Lietuva yra Lietuva, čia pažįstamos gatvės, sava kalba, artimieji. Ten būdama nuolat airiams pasakodavau kokia graži mūsų šalis, pati nuolat sekdavau lietuviškas aktualijas internete. Nors grįžusi šiek tiek nusivyliau.

Pas mus viskas gražu, švaru, yra ką parodyti, bet tas lietuvių požiūris, susiformavęs per kokius paskutinius dešimt metų, tas zirzimas, nuolatinis nepasitenkinimas, piktumas nedžiugina. Man trūksta airiško komunikabilumo, bendravimo, kalbėjimosi, sveikinimosi. Čia net kaimynai gyvenantys vienoje laiptinėje nesisveikina.

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: