Jaunas britas papasakojo savo kovos su koronavirusu istoriją: „Galvojau, ar aš gyvas“  

Nuo laiko, kai Dave‘as Huntas gulėjo toje pačioje ligoninėje ir tame pačiame intensyvios terapijos skyriuje, kuriame dabar gydomas premjeras, prabėgo jau savaitė, tačiau jo emocijos ir prisiminimai tebėra nepaprastai gyvi.

Su „Sky News“ žurnalistais D. Huntas kalbėjosi sėdėdamas savo ant Temzės kranto esančiame bute Londone. Pokalbio metu vyriškis kelis kartus apsipylė ašaromis.

„Intensyvios terapijos skyrius nėra smagi vieta. Regi mirštančius žmones... tai tiesiog siaubinga“, – sakė D. Huntas.

„Pragyvenimui užsidirbu pardavinėdamas programinę įrangą. Nesu nei slaugytojas, nei gydytojas. Mačiau, kad žmones vis atveža ir išveža. Norėjau tik kuo greičiau dingti iš tos vietos“, – pasakojo D. Huntas.

Kai jam buvo diagnozuotas COVID-19, vyriškis dešimt dienų praleido Šv. Tomo ligoninėje. Keturias iš jų jis buvo gydomas tame pačiame intensyvios terapijos skyriuje, kuriame dabar guli Borisas Johnsonas.

38-erių D. Huntas intensyvios terapijos skyriuje buvo vienas jauniausių pacientų. Tačiau vos tik atvyko ten greitosios pagalbos automobiliu, medikų komanda jam pasakė, kad jis kvėpuoja labai sunkiai, todėl prireiks plaučių ventiliavimo aparato.

„Skaičiau, kad tais atvejais, kai prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos, tikimybė išgyventi tėra 50 proc. Jau maniau, kad būsiu tarp tų, kurie neišgyveno“, – pasakojo D. Huntas. Medikai jam sakė, kad užmigdys laikotarpiui, truksiančiam nuo penkių iki dešimties dienų, ir suteikė laiko paskambinti patiems artimiausiems žmonėms.

„Man tą akimirką atrodė, kad jau atėjo galas. Paskambinau savo broliui ir pasakiau savo kompiuterio slaptažodį – jame yra mano testamentas“, – prisiminė D. Huntas. 

Po 48 valandų jis atgavo sąmonę ir nubudo nuo „organizuoto chaoso“ garsų:

„Galvojau, ar aš gyvas. O gal numiriau? Aiškiai buvau gyvas, tačiau mano gerklėje buvo beveik 40 cm ilgio vamzdelis ir aš negalėjau kalbėti“. Jo teigimu, labiausiai bauginantis garsas buvo nuolatinis pavojaus signalas, suskambėdavęs, kai kažkurio iš pacientų sveikata pablogėdavo.

„Girdėjau, kaip slaugytoja sakė: „Žiūrėkit, yra tik devyni slaugytojai. Aš priminsiu, kad čia yra apie 20 lovų (su pacientais)“. Tai tik parodo, kokią įtampą patiria sveikatos priežiūros tarnybos. Nenoriu taip kalbėti, nes gali pasirodyti, kad esu nedėkingas ar kritikuoju, bet viskas atrodė tarsi organizuotas chaosas. Jie yra profesionalai, tačiau nė vienas jų dar nematė nieko panašaus“, – aiškino D. Huntas.

Po keturių dienų jis buvo perkeltas į kitą skyrių, į kurį iš intensyvios terapijos skyriaus patenka kiek geriau besijaučiantys pacientai, tačiau trauminiai išgyvenimai nesiliovė.

„Man iš gerklės pašalino vamzdelį – tai buvo siaubinga patirtis... tačiau kalbėti vis dar negalėjau, mano gerklė buvo sutinusi. Iš mano kaklo kyšojo dešimt vamzdelių – du ar trys skirti kraujui, taip pat seilėms, per nosį prakištas vamzdelis maitinimui ir kateteris“, – pasakojo D. Huntas.

Nuo laiko, kai Dave‘as Huntas gulėjo toje pačioje ligoninėje ir tame pačiame intensyvios terapijos skyriuje, kuriame dabar gydomas premjeras, prabėgo jau savaitė, tačiau jo emocijos ir prisiminimai tebėra nepaprastai gyvi.

Su „Sky News“ žurnalistais D. Huntas kalbėjosi sėdėdamas savo ant Temzės kranto esančiame bute Londone. Pokalbio metu vyriškis kelis kartus apsipylė ašaromis.

„Intensyvios terapijos skyrius nėra smagi vieta. Regi mirštančius žmones... tai tiesiog siaubinga“, – sakė D. Huntas.

„Pragyvenimui užsidirbu pardavinėdamas programinę įrangą. Nesu nei slaugytojas, nei gydytojas. Mačiau, kad žmones vis atveža ir išveža. Norėjau tik kuo greičiau dingti iš tos vietos“, – pasakojo D. Huntas.

Kai jam buvo diagnozuotas COVID-19, vyriškis dešimt dienų praleido Šv. Tomo ligoninėje. Keturias iš jų jis buvo gydomas tame pačiame intensyvios terapijos skyriuje, kuriame dabar guli Borisas Johnsonas.

38-erių D. Huntas intensyvios terapijos skyriuje buvo vienas jauniausių pacientų. Tačiau vos tik atvyko ten greitosios pagalbos automobiliu, medikų komanda jam pasakė, kad jis kvėpuoja labai sunkiai, todėl prireiks plaučių ventiliavimo aparato.

„Skaičiau, kad tais atvejais, kai prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos, tikimybė išgyventi tėra 50 proc. Jau maniau, kad būsiu tarp tų, kurie neišgyveno“, – pasakojo D. Huntas. Medikai jam sakė, kad užmigdys laikotarpiui, truksiančiam nuo penkių iki dešimties dienų, ir suteikė laiko paskambinti patiems artimiausiems žmonėms.

„Man tą akimirką atrodė, kad jau atėjo galas. Paskambinau savo broliui ir pasakiau savo kompiuterio slaptažodį – jame yra mano testamentas“, – prisiminė D. Huntas. 

Po 48 valandų jis atgavo sąmonę ir nubudo nuo „organizuoto chaoso“ garsų:

„Galvojau, ar aš gyvas. O gal numiriau? Aiškiai buvau gyvas, tačiau mano gerklėje buvo beveik 40 cm ilgio vamzdelis ir aš negalėjau kalbėti“. Jo teigimu, labiausiai bauginantis garsas buvo nuolatinis pavojaus signalas, suskambėdavęs, kai kažkurio iš pacientų sveikata pablogėdavo.

„Girdėjau, kaip slaugytoja sakė: „Žiūrėkit, yra tik devyni slaugytojai. Aš priminsiu, kad čia yra apie 20 lovų (su pacientais)“. Tai tik parodo, kokią įtampą patiria sveikatos priežiūros tarnybos. Nenoriu taip kalbėti, nes gali pasirodyti, kad esu nedėkingas ar kritikuoju, bet viskas atrodė tarsi organizuotas chaosas. Jie yra profesionalai, tačiau nė vienas jų dar nematė nieko panašaus“, – aiškino D. Huntas.

Po keturių dienų jis buvo perkeltas į kitą skyrių, į kurį iš intensyvios terapijos skyriaus patenka kiek geriau besijaučiantys pacientai, tačiau trauminiai išgyvenimai nesiliovė.

„Man iš gerklės pašalino vamzdelį – tai buvo siaubinga patirtis... tačiau kalbėti vis dar negalėjau, mano gerklė buvo sutinusi. Iš mano kaklo kyšojo dešimt vamzdelių – du ar trys skirti kraujui, taip pat seilėms, per nosį prakištas vamzdelis maitinimui ir kateteris“, – pasakojo D. Huntas.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: