1990 m. kovo 11 dieną skelbdama atkurianti nepriklausomybę, Lietuvos Aukščiausioji taryba buvo preciziškai apgalvojusi visas smulkmenas – dokumentai buvo derinti beveik mėnesį, diskutuota iki paryčių, laikas skelbimui pasirinktas neatsitiktinai. Apie nepriklausomybės atkūrimo užkulisius Alfa.lt pasakojo Kovo Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Nepriklausomybės atkūrimo procese nemažą įtaką turėjo „arbatos klubu“ vadinti susirinkimai? Kas tiksliai buvo tas „arbatos klubas“, ką jis veikė, kas jį sudarė?

„Arbatos klubas“ tokį pavadinimą įgavo tik po Kovo 11-osios, tačiau jo ištakos buvo tada, kai Sąjūdžio rinkti Aukščiausiosios tarybos deputatai iškart po rinkimų ėmė rengti pasitarimus. Šita tradicija susitikti buvo nerašyta ir vyko prieš kiekvieną rimtesnį klausimą. Kiekvieną vakarą po posėdžių mes rinkdavomės į dabartinę Konstitucijos salę parlamente pasitarti dėl rytojaus klausimų ir problemų. Šie pasitarimai ir gavo „arbatos klubo“ pavadinimą.

Žinoma, pats svarbiausias ir įsimintiniausias „arbatos klubo“ susitikimas vyko kovo 10 d. vėlyvą vakarą, kai buvo svarstoma skelbti ar neskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Galiu atsakingai pasakyti, kad kovo 10 d. vakare Konstitucijos salėje buvo visi Sąjūdžio vardu išrinkti deputatai. Tą dieną Aukščiausiosios tarybos posėdis pasibaigė maždaug 20:30 val., o iškart po jo mes visi susirinkome į „arbatos klubą“ ir jame tarėmės iki 00:30 val. ar net 1:30 val. nakties.

Apie vidurnaktį susisiekėme telefonu su Stasiu Lozoraičiu ir galutinai nusprendėme, kad nepriklausomybę reikia skelbti dabar arba niekada, kad atidėti šio įvykio jokiu būdu negalima.

Po skambučio sprendimas buvo aiškus – teliko techniniai dalykai. Buvo paskirtos grupės žmonių kiekvienam dokumentui per naktį galutinai atšlifuoti, kad neliktų jokių kabliukų. Nuspręsta, kad dokumentai turi būti tokie aiškūs ir suderinti, jog posėdžių salėje nebekiltų jokios diskusijos, o būtų tik balsuojama. Taip iš tiesų ir atsitiko. Salėje aktas buvo perskaitytas, išdalintos balsavimo kortelės ir nebuvo jokių diskusijų.

Ką telefonu pasakė S. Lozoraitis, kad tai turėjo tokią didelę reikšmę?

Su Stasiu Lozoraičiu telefonu kalbėjosi profesorius Vytautas Landsbergis. Kiek man žinoma, S. Lozoraitis palaikė kontaktą su Amerikos prezidentu ir pastarasis pasakė, kad jie mus palaiko ir mums netrukdys. Atkreipkite dėmesį, kad Amerika pritaria mūsų tikslui, nepasakė. Diplomatiškai S. Lozoraičio pasakymas, kad Amerika mums nekenks, reiškia, jog viskas priklauso nuo mūsų ryžto ir užsispyrimo. Mums to pakako.

Tuo metu buvo didelė įtampa ir nenoras pakenkti Michailui Gorbačiovui buvo stiprus. Dabar, kai žinome visas istorines peripetijas, mes galime drąsiai sakyti, kad su Kovo 11-ąja, žiūrint iš didžiųjų valstybių pusės, Lietuva buvo palikta viena, mes tebuvome šašas ne vietoje, kuris trukdė politiniams žaidimams.

Todėl mūsų akto svarba dar labiau išryškėja ir sustiprėja, nes yra visiškai aišku, kad jei mes nebūtume buvę ryžtingi tada, situacija galėjo pakrypti visai kita linkme. Mūsų Kovo 11-osios aktas yra labai konkretus ir aiškus, jame nėra jokių dviprasmybių ir užuolankų. Tik todėl pasauliui tapo aišku, kad tas „žirnis“ išlindo, atsistojo ir jis niekur nesitrauks.

Jei ne mūsų užsispyrimas, tai aš esu visiškai tikra, kad situacija pasaulio žemėlapyje ir dabar būtų visai kita. Kovo 11-oji pramušė geležinę sieną ir atvėrė kelią tiek Latvijai, tiek Estijai, tiek kitoms valstybėms. Ir ta siena buvo pramušta ne pagal Maskvos norus, o pagal mūsų pačių supratimą. Todėl viso pasaulio demokratijoms Kovo 11-osios aktas yra ypač svarbus dokumentas.

Kokios diskusijos vyko „arbatos klube“ Kovo 11-osios išvakarėse? Ar buvo dvejojančių?

Turiu pasakyti, kad kovo 10 d. man asmeniškai, o manau, ir kitiems buvo tokia įtempta, kad apie diskusijas nebuvo kada galvoti. Viskas vyko labai greitai. Vilniuje viskas buvo labai organizuota ir visi žinojo, kas už ką atsako.

Ir svarstėme ne apie tai, ar apskritai skelbti nepriklausomybę, bet kada tai daryti. Ar ko nors laukti, ar veikti nedelsiant. Man asmeniškai, net toks klausimas nekilo. Aš - maksimalistė ir nesvarsčiau, kas bus po to.

Kiti galbūt skaičiavo „kas bus, jeigu bus“, tačiau jei čia būtume per daug užsisvarstę, galiu pasakyti, kad nieko nebūtų buvę, nes būtume užstrigę ties tuo svarstymu.

Ką išvakarėse veikė kiti Aukščiausios tarybos deputatai?

Kitos pusės – tai reiškia komunistų – tarp mūsų nebuvo. Tačiau galiu spėti, kad ir jie turėjo pasitarimą, nes Vladimiras Beriozovas buvo atėjęs ir pas mus į Konstitucijos salę. Kaip dabar atsimenu, jam atidarius duris visi buvę viduje suūžė esą „iš kur jis čia?“, o V. Beriozovas pasakė tenorėjęs perduoti informaciją.

Jis pasakė, kad devynis balsus galime priskaičiuoti. Tai reiškia, kad jei mes nusprendžiame skelbti nepriklausomybę, jie taip pat balsuos „už“.

Tuo tarpu lenkų klausimas čia yra visai kitas. Jų tarp mūsų nebuvo ir jokių žinių iš jų negavome. Mūsų būryje buvo tik du lenkai, kurie buvo išrinkti Sąjūdžio vardu, tai Medardas Čiobotas ir Česlovas Okinčisas. O kiti šeši lenkai, kurie į Aukščiausiąją tarybą buvo išrinkti ne su Sąjūdžio programa, Kovo 11 d., kaip žinome, balsuodami susilaikė.

Dabar tenka vis išgirsti esą jie taip pasielgė nesupratę situacijos ir klausimo svarbos. Tačiau, jei žmogus nesupranta už ką balsuoja, tai čia yra kitokia situacija... Žinoma, kad jie labai gerai viską suprato ir darė savo politiką. Dabar, po 18 metų, lengva tą situaciją apibūdinti, kadangi visiškai akivaizdu, jog autonomija Vilniaus krašte neturėjo jokių perspektyvų, o jie tebuvo užkibę ant Maskvos paduoto kabliuko.

O kalbant apie patį Nepriklausomybės atkūrimo akto tekstą. Kiek laiko ir kas jį ruošė?

Dar Sąjūdžio Seimo taryboje buvo sudaryta darbo grupė paruošti visą šių dokumentų paketą ir jie buvo rengiami. Ruošimas prasidėjo iškart po pirmojo rinkimų į Aukščiausiąją tarybą turo, po vasario 24 d., kai tapo aišku, kad Sąjūdis gavo ryškią daugumą. Taigi tekstas buvo rengiamas, derinamas iki pat kovo 10 d.

Kodėl buvo nuspręsta penkioms minutėms grąžinti galioti 1938 m. Lietuvos Konstituciją?

Toks kelias buvo apsirinktas tam, kad išlaikytume tarpukario Lietuvos tęstinumą bei labai nuoseklią visų juridinių veiksmų seką. Jei mes atsirėmėme į Vasario 16-osios aktą, tai 1938 m. Konstitucija buvo paskutinė Konstitucija galiojusi toje valstybėje. Taigi prie jos ir buvo grįžta. Labai trumpai ji tegaliojo dėl to, kad joje pilna autokratinių bruožų. Taigi mes grįžome prie 1922 m. Konstitucijos, kuri yra labai gerai vertinama specialistų.

Kodėl nepriklausomybei skelbti pasirinkta būtent kovo 11 d.? Juk tam jau gan ilgai buvo ruošiamasi.

Čia esminis klausimas. Juk nepasirinkome kovo 11 dienos todėl, kad 11 gražus skaičius, nors jis ir labai gražus ir oras tądien buvo geras. Pagrindinis argumentas buvo tas, kad kovo 12 dieną Maskvoje prasidėjo Sovietų sąjungos respublikų deputatų suvažiavimas, kuris turėjo svarstyti išstojimo iš Sovietų sąjungos mechanizmą.

Galimybė laisvai išstoti iš Sovietų sąjungos buvo numatyta tiek Sovietų sąjungos Konstitucijoje, tiek sutartyse, pagal kurias esą savanoriškai į sąjungą įstojo visos 15 respublikų. Sutartyse buvo numatyta esą šalis savanoriškai įstojo į Sovietų sąjungą ir esą taip pat savanoriškai iš jos gali ir pasitraukti.

Žinoma, tai tebuvo žodžiai, kurie neturėjo jokio precedento, tačiau kovo 12 d. Maskvoje turėjo būti nuspręsta, koks bus tas išstojimo mechanizmas. Jei mes būtume uždelsę ir sulaukę suvažiavimo nutarto „abra kadabra“ mechanizmo, kuris realiai įvykdyti neįmanomas, tai mes būtume praradę juridinę galimybę išspręsti klausimą teisiškai.

Juk niekada nebūtume gavę Viduriniosios Azijos ar dar kažkokios valstybės pritarimo savo „išstojimui“. Tai buvo utopija. Šių pinklių išvengta ir joms užbėgta už akių – kovo 11 d. buvo paskutinė galimybė atkurti nepriklausomybę juridiniu keliu.

Prisiminkime ir tai, kad tada rinkimai visuose rajonuose vyko skirtingu metu ir kovo 10 dieną dar nebuvo išrinkti visi deputatai, tačiau kvorumas jau buvo – buvo išrinkti du trečdaliai deputatų ir tuo vadovaujantis buvo sušaukta sesija, kuri jau buvo teisinė.

Kaip žinome tie aštuoni žmonės, kurie Kovo 11-ąją dar nebuvo išrinkti į Aukščiausiąją tarybą neteko galimybės ne tik vadintis signatarais, bet ir gauti „signatarines“ socialines garantijas – valstybinę rentą?

Signataras yra tas, kuris pasirašė Nepriklausomybės aktą, o tie aštuoni žmonės tokios galimybės neturėjo. Jie yra Aukščiausiosios tarybos deputatai ir reikia pasakyti, kad Seimas iki šiol nesugeba šito klausimo išspręsti.

Jie šiandien tikrai yra nuskriausti, nes visos Aukščiausiosios tarybos darbo sąlygos, palyginti su kitais Seimais buvo išskirtinės ir ypač sunkios. Ir mes visi, išskyrus tuos šešis lenkus, kuriems Nepriklausomybės akto pasirašymas sukėlė problemų, kurie susilaikė, turėtume turėti vienodas socialines garantijas. Tačiau kol kas Seimas šio klausimo neišsprendė. Tam pritrūko politinės valios.

Lygiai taip pat, kaip, gėda pasakyti, bet tai faktas, kad politinės valios pritrūko ir išspręsti Aukščiausiosios tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio socialinių garantijų klausimą. Jis dabar gali gauti tik eilinio signataro rentą, nors realiai buvo valstybės vadovas. Aš nemanau, kad jam turi būti skirtos prezidentinės regalijos, tačiau jis buvo valstybės vadovas ir tuo jo užimtas pareigas reikia prilyginti prezidento pareigoms.

Kaip vertinti tai, kad signatarais tapo ir trys žmonės, kurie akto realiai nepasirašė ir balsavime nedalyvavo?

Tai delikatus klausimas. Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas bei Mindaugas Stakvilevičius buvo Sovietų sąjungos liaudies deputatai, o kovo 12 d., kaip minėjau, vyko Sovietų sąjungos respublikų deputatų suvažiavimas Maskvoje. Mūsų Aukščiausioji taryba svarstė klausimą, ką jiems daryti – vykti į Maskvą ar ne.

Buvo priimtas sprendimas, kad vykti nereikia. Buvo pasakyta, kad šis sprendimas yra laisva tų deputatų valia. Taigi jie trys sumanė, kad į Maskvą vykti reikia – esą ir ten galima padaryti daug ką naudingo. Ir jie išvyko. Jų lėktuvas į Maskvą išskrido 21:30 val. vakare, mes balsavome 22:48 val. Taigi jie nedalyvavo balsavime.

Daug klausimų gali sukelti archyve atsiradusi S. Kašausko vardinė balsavimo dėl nepriklausomybės kortelė, kurioje nurodyta, kad jis balsuoja „už“. Tą kortelę pamačiusi paklausiau, kur yra kitų dviejų į Maskvą išvykusių deputatų – M. Stakvilevičiaus ir N. Medvedevo kortelės? Tačiau jie pasakė, jog jiems balsuoti niekada nebuvo pasiūlyta.

Taigi yra paini istorinė situacija. Tačiau faktas tas, kad S. Kašausko kortelė nėra įrašyta į protokolą, nes jo tuo metu nebuvo salėje. Juk norėdami preciziškai atlikti veiksmą, kad neliktų jokių kabliukų Maskvai, balsavome vardinėmis kortelėmis dar ir atsistojimu patvirtindami savo buvimą.

Tokiu būdu trys deputatai, kurie išvyko į Maskvą, liko už borto. S. Kašausko kortelė taip pat yra negaliojanti, nes jo nebuvo salėje. Jie visi trys nėra signatarai. Tačiau jie gauna rentą, nes yra Aukščiausios tarybos deputatai. Lygiai taip pat ją turėtų gauti ir jau po akto paskelbimo išrinkti deputatai. Tikiuosi, kad Seimas šį klausimą išspręs.

O ar buvo tokių asmenų, kurie sugadino biuletenius arba nesuprasdami už ką balsuoja juos pribraukė?

Galiu atsakingai pasakyti, kad tokių asmenų nebuvo. Visos vardinės kortelės yra užpildytos labai gražiai, tvarkingai. Galbūt buvo tik tokių, kurie perrašė kelis kartus už ką balsuoja, nes tai buvo kelis kartus pakartota stengiantis išvengti bet kokių klaidų, kad Maskva jokiu būdu negalėtų juridiškai prikibti. Taigi kai kas tą vardinę savo kortelę tiesiog perrašė. Tačiau dabar archyve apie tai, jog buvo kažko nesupratusių, nėra. Tik vienas kitas kortelėje pridarė rašybos klaidų.

Liepa Pečeliūnaitė, Alfa.lt
Nationalgeographic.com nuotrauka