JK lietuviai projekte galėjo dalyvauti dvi savaites, kurių metu buvo kviečiami siųsti savo gyvenimo ir šypsenų netekimo istorijas, bei papasakoti, ką jų gyvenime pakeistų atgauta galimybė šypsotis. Video kvietimas susilaukė daugiau nei 10,000 peržiūrų ir buvo gauta apie 400 norinčiųjų dalyvauti šiame projekte dalyvių laiškų!

„Vėliau mūsų laukė ne tokia jau ir lengva užduotis, – atskleidė gyd. Vitalijus. - Kaip atrinkti tą vieną vienintelį laimėtoją, pagal kokius kriterijus lyginti, kai visų istorijos yra savaip svarbios ir unikalios? Tai nebuvo labai paprasta, tačiau norėčiau atskirai padėkoti visiems išdrįsusiems ir parašiusiems - pirmas žingsnis pokyčių link visada pats sunkiausias, o galimybės ateina kai visai jų nesitikime.“

Visų kandidatų sąrašas buvo sutrumpintas iki trijų potencialių dalyvių, kurių istorijos labausiai palietė abiejų klinikų komandas, todėl juos buvo nuspręsta pakviesti pirminei apžiūrai bei konsultacijai. Deja, vienas iš kandidatų paskutinę akimirką atvykti nebegalėjo, todėl konsultacijos dieną buvo apžiūrėti du pakviesti dalyviai. 

Pirmasis atvykęs, Valdimaras Majoravičius, susilaukė didelio klinikų komandos narių palaikymo dėl iš jo žmonos gauto laiško, kuriame pasakojimą apie jo didelį atsidavimą šeimai ir laimingai auginamus net penkis vaikus. Nei vienoje šeimos nuotraukoje Valdimaras nesišypsojo, o, pasak žmonos, galimybė išvysti jį vėl besišypsantį būtų didelė dovana ir padėka visai šeimai.

Deja, iš karto po konsultacijos paaiškėjo, kad Valdimaro situacija neleidžia gydymo implantais dėl pernelyg seniai netektų dantų ir sunykusio žandikaulio. "Tačiau padėti Valdimarui vistiek norėjome, todėl jam buvo pagaminti ir pritaikyti išimami dantų protezai, kurie, nors ir dalinai, tačiau atstatė paciento galimybę patogiau kramtyti bei šypsotis," - pasakojo gyd. Vitalijus.

Antroji nominantė tapo ir viso projekto nugalėtoja, 34 metų dviejų vaikų mama Kristina Zygmantaitė. 

„Kristinai įžengus pro duris, mums visiems iš karto tapo aišku, jog padėti norime kaip tik jai, – pasakojo gyd. Vitalijus. – Kristina buvo labai pozityvi ir draugiška, su ja norėjosi bendrauti. Jos itin prasta dantų būklė visiškai nesiderino prie jos plačios šypsenos bei skleidžiamos nuotaikos. Be to, jos istorija buvo itin sudėtinga – nuo vaikystės traumų odontologų kėdėje iki reanimacijos lovos dėl susidariusio dantų pūlyno, kuris galėjo baigtis ir Kristinos mirtimi; nuo susilpnėjusių dantų gimus vaikams iki visiško dantų būklės pablogėjimo dėl streso slaugant vėžiu sergančią mamą. Tačiau Kristina niekada neprarado jėgų stengtis eiti pirmyn. Dėl jos optimizmo ir ryžto niekada nepasiduoti nusprendėme, kad ji tikrai verta tapti šio projekto laimėtoja!“

„Kai po konsultacijos man paskambino ir pasakė, jog laimėjau, negalėjau tuo patikėti!” – pasakojo Kristina. „Tuo metu buvau darbe ir gavusi skambutį net pradėjau rėkti iš džiaugsmo, o atbėgę kolegos klausė, ar man viskas gerai? Pamačiusi šį konkursą ilgai nedrįsau parašyti, kol galiausiai pačią paskutinę konkurso dieną išsiunčiau laišką ir buvau atrinkta! Tai mano svajonės išsipildymas!“ – džiaugsmo neslėpė Kristina. 

Operacijos dieną Kristinai buvo pašalinti visi nebetinkami protezuoti viršutinio žandikaulio dantys, įsreigti keturi implantai bei pritaikyti ir uždėti dantys.

„Operacijos metu Kristinai buvo taikyta intraveninė sedacija, kurios metu pacientė galėjo atsipalaiduoti, nejausti baimės, bei atsikėlusi neprisiminti procedūros. Šis medikamentinis sąmonės slopinimas ypač tinkamas pacientams, kurie bijo gydymo arba yra atliekamos ilgos ar sudėtingos procedūros," – pasakojo sedaciją atlikusi gyd. odontologė Rūta Trapanauskė. 

Atsikėlusi po procedūros Kristina pirmą kartą po daugelio metų galėjo vėl save išvysti su naujais dantimis.

„Pamačiusi save veidrodyje pagalvojau: „Vau! Aš ir vėl galiu šypsotis! Ir mano šypsena tokia graži man!” – įspūdžiais dalinosi Kristina. „Grįžusi namo pirmą kartą galėjau nusišypsoti savo vaikams, ir jie man sakė „mamyte, kokia tu graži!” ir buvo taip gera tą girdėti. Gijimas buvo visiškai ne toks kaip tikėjausi, šiek tiek pamaudė tik pirmą dieną, bet išgėrusi paskirtų vaistų visą kitą laiką jaučiausi puikiai. Sutikus savo draugus ir pažįstamus šie griebėsi sau už galvos ir negalėjo patikėti, klausė, ar tai tikrai aš! O aš jaučiuosi nuostabiai, pagaliau vėl galiu nesigėdindama šypsotis ir tikrai žinau, kad tai pakeis mano gyvenimą. Noriu labai padėkoti visiems daktarams, visai klinikai, visam kolektyvui – ačiū jums labai už galimybę šypsotis ir šią nuostabią sugrąžintą šypseną!”