Suvaldyti migraciją – vienas sudėtingiausių šios dienos tarptautinio bendradarbiavimo uždavinių, savo rašinyje, kurį skelbia „The Guardian“, teigia Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas. Pasak jo, migracija skatina ekonomikos augimą, mažina nelygybę ir padeda susiburti skirtingoms bendruomenėms. Tačiau kartu tai yra ir politinės įtampos bei žmogiškųjų tragedijų šaltinis. Dauguma migrantų gyvena ir dirba teisėtai, tačiau kiti, nors jų ir mažuma, rizikuoja gyvybe, kad patektų į šalis, kuriose bus žeminami ir engiami.

Tikėtina, kad dėl demografinio spaudimo ir klimato kaitos poveikio pažeidžiamoms visuomenės grupėms ateinančiais metais migracijos apimtis tik didės. Mes, kaip pasaulio bendruomenė, turime pasirinkti: ar norime, kad migracija skatintų klestėjimą ir tarptautinį solidarumą, ar, tardami šį žodį, ir toliau galvosime apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas ir socialinę trintį, teigia JT vadovas.

Siekiama bendro susitarimo migracijos srityje

Šiemet Jungtinių Tautų šalys sieks nusistatyti bendrą požiūrį į migracijos problemą. Šis planuojamas plataus užmojo tarptautinis susitarimas bus pirmasis toks šioje srityje. Tačiau tai nebus oficiali sutartis: nei vienai iš šio susitarimo šalių neketinama nustatyti jokių privalomų įsipareigojimų. Šiuo susitarimu tikimasi šalių vadovams suteikti beprecedentę galimybę paneigti migracijos klausimą supančius mitus ir paruošti dirvą bendrai vizijai, kaip migraciją būtų galima padaryti naudingą sau patiems.

Ši užduotis, anot A. Guterreso, – neatidėliotina. Jis sako, kad jau patyrėme, kas nutinka, kai didelio masto migracija vyksta neveikiant veiksmingiems jos kontrolės ir priežiūros mechanizmams. Pasaulis apstulbo išvydęs neseniai nufilmuotus vaizdus, kuriuose migrantais prekiaujama kaip vergais.

Kad ir kaip šiurpiai tai atrodytų, kur kas daugiau nerimo kelia tai, kad tūkstančius migrantų tas pats likimas ištinka kasmet ir kad tai lieka niekam nežinoma. Dar daugiau jų velka orumą atimančio, pavojingo darbo naštą – darbo, kuris trapiai balansuoja ant vergovės ribos. Šiandien priverstinį darbą dirba beveik šeši milijonai migrantų, ir dažnai tai vyksta būtent išsivysčiusiose šalyse.

Kaip šią neteisybę ištaisyti ir kaip padaryti, kad ji nebesikartotų? A. Guterresas teigia manantis, kad, siekiant nusibrėžti aiškią politinę tolesnio migracijos klausimo sprendimo kryptį, prieš pradedant diskusijas dėl būsimo susitarimo, reikėtų įsisąmoninti tris esminius dalykus.

Migracija – naudinga

Visų pirma, reikėtų pripažinti migracijos duodamą naudą, apie kurią viešuosiuose debatuose, deja, neretai pamirštama. Migrantai labai reikšmingai prisideda tiek prie tų šalių, į kurias atvyksta, tiek prie savo kilmės šalių gerovės kūrimo.

Jie užpildo darbo vietas, kurių neužpildo vietiniai, taip užtikrindami ekonominės veiklos plėtotę. Nemažai iš jų yra inovatoriai ir verslininkai. Beveik pusė visų migrantų yra moterys, ieškančios geresnių gyvenimo ir darbo galimybių.

Be to, siųsdami perlaidas į namus, migrantai apčiuopiamai prisideda prie tarptautinės plėtros. Bendra perlaidų suma praėjusiais metais siekė beveik 600 mlrd. JAV dolerių (apie 490 mlrd. eurų), o tai triskart viršija bendrą paramos vystymuisi sumą. A. Guterreso nuomone, dabar svarbiausia – maksimalizuoti šio sklandaus, produktyvaus migracijos modelio privalumus, eliminuojant bet kokias užgaulaus elgesio ar susipriešinimo apraiškas, dėl kurių kai kurių migrantų gyvenimas tampa pragaru.

Ragina atverti kelius

Antra, būtina siekti kuo tvirčiau laikytis teisinės valstybės principų, idant migrantų padėtis būtų aiškiau apibrėžta ir saugesnė – tai duotų naudos tiek ekonomikai, tiek visuomenei, tiek ir patiems migrantams. Tos valdžios institucijos, kurios migraciją bando stabdyti sudarydamos jai įvairias kliūtis, pavyzdžiui, nustatydamos imigrantams griežtus įsidarbinimo apribojimus, savo valstybėms daro nereikalingą ekonominę žalą: jos trukdo sklandžiai ir teisėtai patenkinti savo pačių darbo rinkos poreikius.

Dar blogiau yra tai, kad šitaip, pačios to nenorėdamos, jos dar labiau skatina neteisėtą migraciją. A. Guterresas įsitikinęs, kad tvirtai užsibrėžtų tikslų besilaikantys migrantai, kuriems užkertamas kelias keliauti teisėtai, veikiausiai ryšis išmėginti ir neteisėtus kelius. Pasak jo, toks institucijų elgesys ne tik verčia migrantus smarkiai rizikuoti, bet ir gerokai menkina savo pačių įtaką.

Geriausias būdas pašalinti šią migrantus persekiojančią neteisėtumo ir pažeminimo stigmą, Jungtinių Tautų vadovo nuomone, – atverti daugiau teisėtų migracijos galimybių, taip pasirūpinant, kad žmonėms nebeliktų priežasčių pažeidinėti taisykles, ir kartu sudarant sąlygas savo valstybės darbo rinkos poreikius patenkinti iš užsienio atvykusiai darbo jėgai.

Taip pat pažymėtina, kad migrantus priimančios valstybės turėtų bendromis pastangomis dalytis migracijos teikiamą naudą. Pavyzdžiui, glaudžiai bendradarbiaudamos, jos galėtų tarpusavyje išsiaiškinti, kokio ir kur esama įgūdžių trūkumo, ir stengtis šį trūkumą vienoje šalyje pašalinti panaudojant kitos šalies migrantų turimą kvalifikaciją.

Kad nebesikartotų pabėgėlius ištinkančios tragedijos

Trečia, pasak Jungtinių Tautų vadovo, turime glaudžiau bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu, idant apsaugotume tokias pažeidžiamas migrantų grupes kaip pabėgėliai. Negana to, turėtume užtikrinti, kad pabėgėlių apsaugos režimas visose šalyse atitiktų tarptautinę teisę. Tūkstančių, kurie žūva mėgindami įveikti jūras ir dykumas, likimas – tai ne tik žmogiškoji tragedija. Tai kartu ir labai didelė politinė klaida: matant nereguliuojamą masinį judėjimą beviltiškomis aplinkybėmis, pradeda atrodyti, tarsi sienų saugumui grėstų pavojus, o valdžia būtų nepajėgi to kontroliuoti. Tai savo ruožtu verčia griebtis kone drakoniškos sienų kontrolės, ne tik nederančios su mūsų vertybėmis, bet ir pasmerkiančios tokias tragedijas, kurių pastaraisiais metais jau ir taip regėjome per daug, kartotis ir kartotis.

A. Guterresas ragina laikytis savo pagrindinių prievolių: saugoti gyvybes ir ginti žmogaus teises tų migrantų, kuriuos esama sistema pavedė. Jis skatina imtis neatidėliotinų veiksmų ir padėti tiems, kurie dabar yra įstrigę tranzito stovyklose, taip pat tiems, kuriems gresia pavojus pakliūti į vergovę ar tapti smurto išpuolių aukomis tiek Šiaurės Afrikoje, tiek Centrinėje Amerikoje. Pasak jo, turime pasirengti ambicingą tarptautinių veiksmų planą, kad padėtume įsikurti tiems, kurie neturi kur eiti.

Taip pat jis ragina siekti – per paramą vystymuisi, klimato kaitos švelninimo pastangas ir konfliktų prevencijos priemones, – kad ateityje tokio nereguliuojamo didelio masto žmonių judėjimo būtų išvengta. Migracija, pasak jo, neturėtų būti tapatinama su kančia.

Pasak A. Guterreso, reikia stengtis kurti tokį pasaulį, kuriame visi galėtų džiaugtis migracijos indėliu į gyvenimo gerovę, vystymąsi ir tarptautinę vienybę. Šio tikslo būtina siekti bendromis jėgomis. Šiųmetis visuotinis susitarimas dėl migracijos galėtų tapti kelrodžiu kelyje į tokį pasaulį, kuriame migracija būtų naudinga visiems.