Lietuva imigrantams – per skurdi - Anglija.lt
 

Lietuva imigrantams – per skurdi 

Europos Sąjungoje verda diskusija dėl imigrantų. Senstantys ir per mažai vaikų gimdantys europiečiai supranta, kad nuo demografinių problemų gali tekti gelbėtis imigrantų rankomis, tačiau tuo pačiu skleidžiasi kultūrų kovos baubas ir imamasi griežtinti įsileidimo į šalis taisykles. Lietuvoje taikoma imigracijos politika – viena griežčiausių, tačiau, pasak migracijos specialistų, liberalios šalys jau perima kai kurias mūsų taikomas taisykles.

Kita vertus, skaičiai byloja, kad Lietuva imigrantams nėra patraukli – atvykėlių srautai nėra dideli, o dauguma prieglobstį ir nuolatinį leidimą gyventi gavusių žmonių toliau emigruoja į turtingesnes ES šalis.

Tai iliustruoja Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Paukštės pateikti skaičiai – nuo 1997-ųjų iš apie 5 tūkst. prieglobsčio prašytojų nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik 139 asmenys. Tačiau šaknis įleidusius galima suskaičiuoti ant pirštų, visi kiti susikrovė lagaminus ir išvyko į kitas ES valstybes. Iš viso Lietuvoje su laikinu ar nuolatiniu leidimu gyvena virš 30 tūkst. imigrantų. Daugumą jų į mūsų šalį ilgesniam ar trumpesniam laikui atviliojo santuoka, mokslai arba darbas. Daugiausiai tai yra žmonės iš buvusio sovietinio bloko šalių – Rusijos, Baltarusijos ir kt.

Tačiau migracijos specialistai perspėja, kad jei Lietuva nesustabdys savo piliečių emigracijos, kuri yra didžiausia tarp ES šalių, imigracija, kuri irgi yra menka, taps būtinybe. Statistikos departamento duomenimis, vien per penkis šių metų mėnesius savo išvykimą deklaravo 27 tūkst. žmonių, arba 3,3 karto daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Tuo tarpu imigravo 1,7 tūkst. žmonių, arba 766 žmonėmis mažiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį.

„Lietuva iškrenta iš bendro konteksto, nes imigracija vyksta tokiame emigracijos fone, kokio neturi jokia ES šalis. Todėl Lietuva turi du kartus daugiau problemų,“ - sakė D. Paukštė.

Homofobija egzistuoja, bet neišveja
D. Paukštė sako, kad nuo bėdų iš savo gimtų šalių sprukę žmonės Lietuvoje neužsilieka dėl ekonominių priežasčių ir dėl tvyrančios netolerancijos. Pasak jo, imigracija Lietuvoje buvo ilgai vengta tema. Viena vertus, žvelgiant į atvykėlių skaičius atrodo, kad ji nėra labai aktuali, kita vertus, paskaičius skaitytojų komentarus internete apie trečiųjų šalių piliečius, anot D.Paukštės, „ausys kaista, gėda net skaityti“. Jis pastebi, kad visuomenė dažnai reaguoja neadekvačiai - pamiršta, kad pusė milijono Lietuvos piliečių yra emigravę. „Keikdami užsieniečius tai pamiršta, nors lietuviai irgi yra imigrantai kitose šalyse“, - sakė jis.

Tuo tarpu islamą tyrinėjantis politologas Egdūnas Račius įsitikinęs, kad homofobijos įtaka šiuo metu yra pervertinama: „Kodėl nepasilieka? Atsakymas vienintelis – mūsų valstybės skurdumas. Visiškai nesvarbu, kad mes priklausome ES. Vis tiek esame trečio pasaulio šalis – tik besivystanti. Normalu, kad pabėgėlis, kurio pusbrolis Vokietijoje ar Švedijoje pardavinėdamas kebabus uždirba 6-7 kartus daugiau, nenori likti Lietuvoje, kurioje dar ir šalta. Tai tikrai lemia tik ekonomika, o ne verslo aplinka ar teisinė diskriminacija, visuomenės nepakantumas. Dėl tų pačių ekonominių argumentų yra emigravę ir bent dešimtadalis lietuvių.“

Pasak jo, mūsų visuomenė su dideliu kiekiu kitos rasės ar kultūros žmonių dar nesusidūrė, ji nėra išbandyta, tad visos kalbos apie pakantumą ar nepakantumą yra spekuliacija. Ir apskritai jis mano, jog homofobija egzistuoja visur: „Visos visuomenės yra homofobiškos. Nehomofobiškos visuomenės mitas yra sukurtas idealistų, mesijų ir pranašų, kurie kalba apie rojų žemėje, o jo niekada nebuvo ir nebus. Žmogaus prigimtis ir socializacija sąlygoja, kad individas visada turės savotišką požiūrį į tą KITĄ. Gal jis priimsi jį išskėstomis rankomis, o gal sukąstais dantimis, tačiau jis vis tiek bus KITAS. Tai ką mes įsivaizduojame, kaip kultūrų sugyvenimą, kad visi vieni kitus myli ir dalinasi saldainiais – tai tikrai neįvyks, neįvyko niekur – nei JAV, nei Australijoje, nei Europoje.“

Griežtina reikalavimus dėl saugumo
Pastaruoju metu diskusija apie imigracijos politiką itin suaktyvėjo, Vokietijos, kurioje vien turkų skaičius laviruoja netoli dviejų milijonų, kanclerė Angela Merkel buvo prabilusi, kad multikultūrinė idėja neprigijo.

Islamą tyrinėjantis politologas E. Račius pastebi, kad ES, deja, neturi bendros imigracijos politikos ir apie ją tik pradedama kalbėti, o keturis dešimtmečius buvo blaškomasi tarp dviejų spektrų – britiškojo ir prancūziškojo. Britiškojo devizas – gyvenk tarp mūsų, bet būk savimi, o prancūziškasis yra daug griežtesnis, reikalaujantis asimiliacijos – tapk mumis.

„Bent jau prancūziškasis, kaip matome, pakankamai nesėkmingas ir diegiamas desperatiškomis, brutaliomis priemonėmis. Tas suvešėjęs laicizmas tai parodo. Visur kitur integracija matuojama daugiau per saugumo prizmę. Iš tiesų, nelabai kam įdomu, kuo tiki žmonės, ką jie valgo ir kaip rengiasi. Kultūrinių tradicijų skirtumų yra įvairių – bavarai ir pankai labai skiriasi ir tai nieko netrikdo.

Klausimas, ar žmonės turi tokius tikėjimus, mintis, kurios yra negatyvios ir gali tapti saugumo grėsme. Kultūra, į kurią telpa tikėjimas, gyvenimo stilius, yra įkalinama saugumo perspektyvoje. Tą sako ir Vokietijos kanclerė ir kitų šalių vadovai, kuriems iš esmės nesvarbu, ar kinai, ar musulmonai, ar indai gyvens kitaip, svarbu, kad jie netaptų grėsme, todėl su jais atitinkamai reikia dirbti“, - sakė politologas.

Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D. Paukštė sako, kad Lietuvos imigracijos politika buvo vertinama, kaip itin griežta, tačiau dalis ES valstybių jau perima mūsų idėjas. Pavyzdžiui Olandija, su kuria Lietuva aktyviai keičiasi patirtimi, ruošia griežtinimus. Daugiausiai tai yra dėl saugumo, tačiau taip pat ir darbo rinkos apsauga, įteisinant, jog darbo vietai pirmenybę turi olandas ar ES pilietis. Lietuvoje taip pat pirmenybė teikiama mūsų ir ES šalių piliečiams. Taip pat Olandijoje ketinama įvesti kalbos ir žinių patikrinimus, o turkams integraciją padaryti privaloma.

Kalbos ir Konstitucijos testas
Tuo tarpu Lietuvoje kalbos ir Konstitucijos testas privalomas ir norint gauti nuolatinį leidimą gyventi, į kurį galima pretenduoti penkerius metus pragyvenus su kasmet pratęsiamu laikinu leidimu. D. Paukštė mano, jog ši sąlyga jokiu būdu nėra per griežta, nes nuo kalbos prasideda tikroji integracija. Jis mano, jog tikslinga būtų įpareigoti ir trumpalaikius imigrantus, kurie atvyksta dirbti iki dvejų metų, mokytis lietuvių kalbos.

Vokietijoje žinių ir kalbos testą reikia išlaikyti norint gauti pilietybę ir tai šalyje tebekelia daug diskusijų. Tuo tarpu norint gyventi Švedijoje testo laikyti nereikia. Lietuvoje besilankęs islamo specialistas - Švedijos Gioteborgo universiteto lektorius Göranas Larssonas teigė abejojąs tokių reikalavimų tikslingumu.

„Abejoju, ar tokie testai yra veiksmingas instrumentas. Nemanau, kad tai išspręstų esmines problemas. Švedijoje visi imigrantai turi galimybę mokytis mūsų kalbos, tačiau ne visada šios priemonės veiksmingos. Ypač sudėtinga su tokiais imigrantais, kurie atvyksta iš ypač skurdžių kraštų ir visai neturi išsilavinimo. Prie visų kitų prisitaikymo problemų jiems dar reikia mokytis tikrai sunkią švedų kalbą.

Ar reikia žinoti šalies kultūrą? Kyla klausimas, o kas gi yra švediška kultūra? Ar nėra dabartinė švedų kultūra panaši į amerikietišką, su greitu maistu, serialais „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir „Seksas ir miestas“? Ką tokie testai duoda? Ką daryti su žmonėmis, kurie čia ilgai gyvena, bet tokio testo neišlaiko? Išspirti?“ – žinių apie šalį, kurioje apsigyvena imigrantas, patikrinimu abejoja G. Larssonas.

Tuo tarpu jo kolega Lietuvoje – E. Račius mano, kad tai svarbu: „Tokia priemonė nėra neteisinga, nes žmogus, kuris pasiryžta būti tos šalies, tos visuomenės dalimi, turi turėti nuovoką. Tačiau svarbu neversti jo mūsų kultūros priimti, reikia tik, kad jis suprastų, kur, kokioje kultūrinėje aplinkoje jis atsirado.“ Tačiau, pasak jo, tokiuose testuose negali būti prievartos, pavyzdžiui, reikalavimo pasižadėti perimti bučinio kultūrą: „Jeigu yra klausiama, ar jūs tikrai bučiuosite vaikiną ir atsakymas turi būti – taip, nes kitaip tai reikš, jog nevertini Europos kultūros, tuomet tai būtų diskriminacija.“

Mažumų mažuma yra problema
Problema, kad kitataučiai užsidaro savo bendruomenėse ir nesimoko šalies, kurioje gyvena, kalbos, o tai sukelia problemas mokantis ar ieškant darbo, pasak E. Račiaus egzistuoja visur. Lietuvoje irgi gyvena kitataučių, kurie nesimoko lietuviškai, reikalauja savo mokyklų. Tačiau, pasak jo, negalima problemos paversti štampu: „Jie neturėtų tapti prizme, per kurią visi matuojami.

Absoliuti dauguma Vokietijoje gyvenančių turkų kalba vokiškai, gal nebūtinai idealiai, bet neturi jokių problemų ir turi savo verslus – kepa kebabus ar ką kitą ir gyvena tikrai geriau nei gyventų Turkijoje. Tai nėra problema, bet ja tiesiog grojama. Kyla isterija ir net patys nuosaikiausi politikai pradeda žaisti šia korta, kad neprarastų rinkėjų. Jei vokiečių rinkėjams atrodo, kad islamas ateina ir užkariauja, o A. Merkel sakys, kad taip nėra, rinkėjai manys, kad ji nieko nesupranta ir neperrinks jos. Todėl kanclerė kalba, kad iš tiesų požymių yra. Tai politinis žaidimas.“

Pasak jo, Europoje yra apie 20 mln. musulmonų, bet didžioji dalis jų yra taip gerai integravęsi, kad jų nė neatskirsi, o pastebimi yra vos 2 mln., kurie nėra integravęsi ir nesiteikia to daryti. Todėl tai nėra tendencija, o mažumos, marginalinės grupės problema, ir klaida yra šios procentinės mažumos problemas tempti ant daugumos imigrantų.

Lektorius iš Švedijos G. Larssonas irgi akcentuoja, kad bent jau islamas šiandien yra tempiamas ant vieno kurpalio, nors pati musulmonų bendruomenė yra labai įvairi: „Tikrai liūdna, kai atėjus į mečetę jus sutikęs musulmonų dvasininkas ima teisintis, kad jų bendruomenė nėra teroristai. Jei nueičiau į bažnyčią Vilniuje, kunigas turbūt nepradėtų prisistatymo taip. Tai kodėl egzistuoja tokie skirtumai?“ Pasak jo, Vokietijos kanclerės pasisakymas tiesiog iliustruoja politinį klimatą Europoje ir įsijungia į diskusiją, tačiau tikrai nereiškia paramos dešiniam radikalizmui.

Europos Sąjungoje verda diskusija dėl imigrantų. Senstantys ir per mažai vaikų gimdantys europiečiai supranta, kad nuo demografinių problemų gali tekti gelbėtis imigrantų rankomis, tačiau tuo pačiu skleidžiasi kultūrų kovos baubas ir imamasi griežtinti įsileidimo į šalis taisykles. Lietuvoje taikoma imigracijos politika – viena griežčiausių, tačiau, pasak migracijos specialistų, liberalios šalys jau perima kai kurias mūsų taikomas taisykles.

Kita vertus, skaičiai byloja, kad Lietuva imigrantams nėra patraukli – atvykėlių srautai nėra dideli, o dauguma prieglobstį ir nuolatinį leidimą gyventi gavusių žmonių toliau emigruoja į turtingesnes ES šalis.

Tai iliustruoja Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Paukštės pateikti skaičiai – nuo 1997-ųjų iš apie 5 tūkst. prieglobsčio prašytojų nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik 139 asmenys. Tačiau šaknis įleidusius galima suskaičiuoti ant pirštų, visi kiti susikrovė lagaminus ir išvyko į kitas ES valstybes. Iš viso Lietuvoje su laikinu ar nuolatiniu leidimu gyvena virš 30 tūkst. imigrantų. Daugumą jų į mūsų šalį ilgesniam ar trumpesniam laikui atviliojo santuoka, mokslai arba darbas. Daugiausiai tai yra žmonės iš buvusio sovietinio bloko šalių – Rusijos, Baltarusijos ir kt.

Tačiau migracijos specialistai perspėja, kad jei Lietuva nesustabdys savo piliečių emigracijos, kuri yra didžiausia tarp ES šalių, imigracija, kuri irgi yra menka, taps būtinybe. Statistikos departamento duomenimis, vien per penkis šių metų mėnesius savo išvykimą deklaravo 27 tūkst. žmonių, arba 3,3 karto daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Tuo tarpu imigravo 1,7 tūkst. žmonių, arba 766 žmonėmis mažiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį.

„Lietuva iškrenta iš bendro konteksto, nes imigracija vyksta tokiame emigracijos fone, kokio neturi jokia ES šalis. Todėl Lietuva turi du kartus daugiau problemų,“ - sakė D. Paukštė.

Homofobija egzistuoja, bet neišveja
D. Paukštė sako, kad nuo bėdų iš savo gimtų šalių sprukę žmonės Lietuvoje neužsilieka dėl ekonominių priežasčių ir dėl tvyrančios netolerancijos. Pasak jo, imigracija Lietuvoje buvo ilgai vengta tema. Viena vertus, žvelgiant į atvykėlių skaičius atrodo, kad ji nėra labai aktuali, kita vertus, paskaičius skaitytojų komentarus internete apie trečiųjų šalių piliečius, anot D.Paukštės, „ausys kaista, gėda net skaityti“. Jis pastebi, kad visuomenė dažnai reaguoja neadekvačiai - pamiršta, kad pusė milijono Lietuvos piliečių yra emigravę. „Keikdami užsieniečius tai pamiršta, nors lietuviai irgi yra imigrantai kitose šalyse“, - sakė jis.

Tuo tarpu islamą tyrinėjantis politologas Egdūnas Račius įsitikinęs, kad homofobijos įtaka šiuo metu yra pervertinama: „Kodėl nepasilieka? Atsakymas vienintelis – mūsų valstybės skurdumas. Visiškai nesvarbu, kad mes priklausome ES. Vis tiek esame trečio pasaulio šalis – tik besivystanti. Normalu, kad pabėgėlis, kurio pusbrolis Vokietijoje ar Švedijoje pardavinėdamas kebabus uždirba 6-7 kartus daugiau, nenori likti Lietuvoje, kurioje dar ir šalta. Tai tikrai lemia tik ekonomika, o ne verslo aplinka ar teisinė diskriminacija, visuomenės nepakantumas. Dėl tų pačių ekonominių argumentų yra emigravę ir bent dešimtadalis lietuvių.“

Pasak jo, mūsų visuomenė su dideliu kiekiu kitos rasės ar kultūros žmonių dar nesusidūrė, ji nėra išbandyta, tad visos kalbos apie pakantumą ar nepakantumą yra spekuliacija. Ir apskritai jis mano, jog homofobija egzistuoja visur: „Visos visuomenės yra homofobiškos. Nehomofobiškos visuomenės mitas yra sukurtas idealistų, mesijų ir pranašų, kurie kalba apie rojų žemėje, o jo niekada nebuvo ir nebus. Žmogaus prigimtis ir socializacija sąlygoja, kad individas visada turės savotišką požiūrį į tą KITĄ. Gal jis priimsi jį išskėstomis rankomis, o gal sukąstais dantimis, tačiau jis vis tiek bus KITAS. Tai ką mes įsivaizduojame, kaip kultūrų sugyvenimą, kad visi vieni kitus myli ir dalinasi saldainiais – tai tikrai neįvyks, neįvyko niekur – nei JAV, nei Australijoje, nei Europoje.“

Griežtina reikalavimus dėl saugumo
Pastaruoju metu diskusija apie imigracijos politiką itin suaktyvėjo, Vokietijos, kurioje vien turkų skaičius laviruoja netoli dviejų milijonų, kanclerė Angela Merkel buvo prabilusi, kad multikultūrinė idėja neprigijo.

Islamą tyrinėjantis politologas E. Račius pastebi, kad ES, deja, neturi bendros imigracijos politikos ir apie ją tik pradedama kalbėti, o keturis dešimtmečius buvo blaškomasi tarp dviejų spektrų – britiškojo ir prancūziškojo. Britiškojo devizas – gyvenk tarp mūsų, bet būk savimi, o prancūziškasis yra daug griežtesnis, reikalaujantis asimiliacijos – tapk mumis.

„Bent jau prancūziškasis, kaip matome, pakankamai nesėkmingas ir diegiamas desperatiškomis, brutaliomis priemonėmis. Tas suvešėjęs laicizmas tai parodo. Visur kitur integracija matuojama daugiau per saugumo prizmę. Iš tiesų, nelabai kam įdomu, kuo tiki žmonės, ką jie valgo ir kaip rengiasi. Kultūrinių tradicijų skirtumų yra įvairių – bavarai ir pankai labai skiriasi ir tai nieko netrikdo.

Klausimas, ar žmonės turi tokius tikėjimus, mintis, kurios yra negatyvios ir gali tapti saugumo grėsme. Kultūra, į kurią telpa tikėjimas, gyvenimo stilius, yra įkalinama saugumo perspektyvoje. Tą sako ir Vokietijos kanclerė ir kitų šalių vadovai, kuriems iš esmės nesvarbu, ar kinai, ar musulmonai, ar indai gyvens kitaip, svarbu, kad jie netaptų grėsme, todėl su jais atitinkamai reikia dirbti“, - sakė politologas.

Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D. Paukštė sako, kad Lietuvos imigracijos politika buvo vertinama, kaip itin griežta, tačiau dalis ES valstybių jau perima mūsų idėjas. Pavyzdžiui Olandija, su kuria Lietuva aktyviai keičiasi patirtimi, ruošia griežtinimus. Daugiausiai tai yra dėl saugumo, tačiau taip pat ir darbo rinkos apsauga, įteisinant, jog darbo vietai pirmenybę turi olandas ar ES pilietis. Lietuvoje taip pat pirmenybė teikiama mūsų ir ES šalių piliečiams. Taip pat Olandijoje ketinama įvesti kalbos ir žinių patikrinimus, o turkams integraciją padaryti privaloma.

Kalbos ir Konstitucijos testas
Tuo tarpu Lietuvoje kalbos ir Konstitucijos testas privalomas ir norint gauti nuolatinį leidimą gyventi, į kurį galima pretenduoti penkerius metus pragyvenus su kasmet pratęsiamu laikinu leidimu. D. Paukštė mano, jog ši sąlyga jokiu būdu nėra per griežta, nes nuo kalbos prasideda tikroji integracija. Jis mano, jog tikslinga būtų įpareigoti ir trumpalaikius imigrantus, kurie atvyksta dirbti iki dvejų metų, mokytis lietuvių kalbos.

Vokietijoje žinių ir kalbos testą reikia išlaikyti norint gauti pilietybę ir tai šalyje tebekelia daug diskusijų. Tuo tarpu norint gyventi Švedijoje testo laikyti nereikia. Lietuvoje besilankęs islamo specialistas - Švedijos Gioteborgo universiteto lektorius Göranas Larssonas teigė abejojąs tokių reikalavimų tikslingumu.

„Abejoju, ar tokie testai yra veiksmingas instrumentas. Nemanau, kad tai išspręstų esmines problemas. Švedijoje visi imigrantai turi galimybę mokytis mūsų kalbos, tačiau ne visada šios priemonės veiksmingos. Ypač sudėtinga su tokiais imigrantais, kurie atvyksta iš ypač skurdžių kraštų ir visai neturi išsilavinimo. Prie visų kitų prisitaikymo problemų jiems dar reikia mokytis tikrai sunkią švedų kalbą.

Ar reikia žinoti šalies kultūrą? Kyla klausimas, o kas gi yra švediška kultūra? Ar nėra dabartinė švedų kultūra panaši į amerikietišką, su greitu maistu, serialais „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir „Seksas ir miestas“? Ką tokie testai duoda? Ką daryti su žmonėmis, kurie čia ilgai gyvena, bet tokio testo neišlaiko? Išspirti?“ – žinių apie šalį, kurioje apsigyvena imigrantas, patikrinimu abejoja G. Larssonas.

Tuo tarpu jo kolega Lietuvoje – E. Račius mano, kad tai svarbu: „Tokia priemonė nėra neteisinga, nes žmogus, kuris pasiryžta būti tos šalies, tos visuomenės dalimi, turi turėti nuovoką. Tačiau svarbu neversti jo mūsų kultūros priimti, reikia tik, kad jis suprastų, kur, kokioje kultūrinėje aplinkoje jis atsirado.“ Tačiau, pasak jo, tokiuose testuose negali būti prievartos, pavyzdžiui, reikalavimo pasižadėti perimti bučinio kultūrą: „Jeigu yra klausiama, ar jūs tikrai bučiuosite vaikiną ir atsakymas turi būti – taip, nes kitaip tai reikš, jog nevertini Europos kultūros, tuomet tai būtų diskriminacija.“

Mažumų mažuma yra problema
Problema, kad kitataučiai užsidaro savo bendruomenėse ir nesimoko šalies, kurioje gyvena, kalbos, o tai sukelia problemas mokantis ar ieškant darbo, pasak E. Račiaus egzistuoja visur. Lietuvoje irgi gyvena kitataučių, kurie nesimoko lietuviškai, reikalauja savo mokyklų. Tačiau, pasak jo, negalima problemos paversti štampu: „Jie neturėtų tapti prizme, per kurią visi matuojami.

Absoliuti dauguma Vokietijoje gyvenančių turkų kalba vokiškai, gal nebūtinai idealiai, bet neturi jokių problemų ir turi savo verslus – kepa kebabus ar ką kitą ir gyvena tikrai geriau nei gyventų Turkijoje. Tai nėra problema, bet ja tiesiog grojama. Kyla isterija ir net patys nuosaikiausi politikai pradeda žaisti šia korta, kad neprarastų rinkėjų. Jei vokiečių rinkėjams atrodo, kad islamas ateina ir užkariauja, o A. Merkel sakys, kad taip nėra, rinkėjai manys, kad ji nieko nesupranta ir neperrinks jos. Todėl kanclerė kalba, kad iš tiesų požymių yra. Tai politinis žaidimas.“

Pasak jo, Europoje yra apie 20 mln. musulmonų, bet didžioji dalis jų yra taip gerai integravęsi, kad jų nė neatskirsi, o pastebimi yra vos 2 mln., kurie nėra integravęsi ir nesiteikia to daryti. Todėl tai nėra tendencija, o mažumos, marginalinės grupės problema, ir klaida yra šios procentinės mažumos problemas tempti ant daugumos imigrantų.

Lektorius iš Švedijos G. Larssonas irgi akcentuoja, kad bent jau islamas šiandien yra tempiamas ant vieno kurpalio, nors pati musulmonų bendruomenė yra labai įvairi: „Tikrai liūdna, kai atėjus į mečetę jus sutikęs musulmonų dvasininkas ima teisintis, kad jų bendruomenė nėra teroristai. Jei nueičiau į bažnyčią Vilniuje, kunigas turbūt nepradėtų prisistatymo taip. Tai kodėl egzistuoja tokie skirtumai?“ Pasak jo, Vokietijos kanclerės pasisakymas tiesiog iliustruoja politinį klimatą Europoje ir įsijungia į diskusiją, tačiau tikrai nereiškia paramos dešiniam radikalizmui.

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: