Nemažai mūsų kraštiečių patraukia ieškoti laimės į svečias šalis. Vieni iškeliauja ieškodami geresnio gyvenimo, kiti tiesiog pavargę nuo lietuviško mentaliteto ir visuomenės. Kiekvienas renkasi kaip jam geriau ir žmonių sprendimų smerkti nereikėtų, bet žinot, kodėl man labai pikta? Kad nemaža dalis tų išvažiavusių ima labai jau negražiai kalbėti apie šalį, kurioje gimė.

Aš irgi priklausau emigravusių grupei. Buvo laikas, kai priimtas sprendimas atrodė teisingas, bet jei kas klaustų patarimo dabar – manau, bandyčiau atkalbėti nuo šio žingsnio. Ką tokio mes randame išvykę? Pirmiausia, aišku, visi pasakys, kad pagrindinė priežastis – pinigai.

Taip, tai tiesa. Atlyginimai išvykus, priklausomai nuo pasirinktos šalies, tikrai didesni, bet neklysiu teigdama, kad daugelis ir dirba daugiau. Dauguma atvykusių pradeda nuo paprastų darbelių, dažnai net ne vieno, ir dirba labai daug. Kažkaip neteko girdėti istorijų, kad Lietuvoje žmonės, besiskundžiantys pinigų stygiumi, veržtųsi dirbti per kelis darbus ir grįžtų namo tik permiegot, o juk emigrantų gyvenimas dažnai būtent toks ir yra.

Padirbus tokiu ritmu mėnesį - du, susimąstai, kodėl tai darai? Juk Lietuvoje gyvenimas būtų daug kokybiškesnis net ir dirbant daug: pirmiausia sutaupytum labai daug laiko - netektų praleisti poros valandų visuomeniniame transporte, būtų galima dažniau susitikti su draugais, nes jie negyventų visai kitame miesto gale. Ir turbūt visų svarbiausia - artimi žmonės būtų šalia.

Kažkodėl man susidaro įspūdis, kad vis dar pasitaiko lietuvių, galvojančių, kad užsienyje pinigai ant medžių auga, lieka tik nuvažiuoti ir nusiskinti juos. Deja, žinokit, nuvilsiu. Kiekvieną pinigėlį tenka atidirbti.
Kadangi rytų europiečių dabar labai daug visur ir didelę dalį nekvalifikuotų darbų rinkos yra okupavę mūsų kaimynai lenkai, pasiruošę dirbti net ir už mažesnį užmokestį.

Tai kodėl gi darbdavys turėtų samdyti lietuvį, jei lenkas tą patį darbą atliks už pigiau? O be to, nereikėtų pamiršti, kad net ir dirbant kvalifikuotą darbą, visada reikia būti budriam ir nepamiršti, kad turi ne tik darbą atlikti labai gerai, bet dar privalai ir įrodyti, kad esi geresnis už vietinius gyventojus. Kas, sakyčiau, neturėtų stebint, juk ir Lietuvoje visada pirmenybė teikiama lietuviams.

Tik išvažiuojantys dažnai nesuvokia, kad nekreipti į tai dėmesio gali būti labai sunku. Dauguma išvažiuoja baigę studijas, turintys diplomus ir pradeda nuo padavėjų ar netgi blogesnių darbų. Pati labai gerai pamenu tą jausmą, kai baigiantis daugiau nei 12 valandų darbo dienai, pagyvenusi klientė paprašė taurės šampano, ir aš gal kiek padelsiau atsakydama, iš karto mano adresu buvo pasiųstas sarkastiškas komentaras: "Do you understand English darling?".

Norėjosi atsakyti, kad taip, aš kuo puikiausiai suprantu ir kalbu angliškai, bet nevalia leistis į konfliktus su klientais. O kita vertus, argi jiems tai labai rūpi, juk tu esi tik trečiosios šalies emigrantė, kuri atima darbą iš vietinių.

Panašių situacijų yra pasitaikę netgi dirbant kvalifikuotą darbą. Nemaža dalis lietuvaičių išvyksta į Didžiąją Britaniją, o anglai, būkim biedni, bet teisingi - labai jau dideli nacionalistai ir mano, kad tik jų tauta yra patys protingiausi ir patys pačiausi.

Pasiseka, jei darbą pavyksta susirast mišriame kolektyve. Man, deja, šiuo atžvilgiu ne taip pasisekė, ilgą laiką ofise buvau vienintelė užsienietė tarp anglų, ir tikrai labai dažnai girdėjau biure sklandant juokelius apie rytų europiečius. Labiausiai, aišku, kliūdavo lenkams, lietuvių niekas nelietė vien iš pagarbos man.

Būtent tokiomis akimirkomis pagalvoji, kad geriau gyventi Lietuvoje, kartu su visais kitais lietuviais. Na, tebūnie jie tau ir nesišypsos dirbtinėm šypsenom, tebūnie paklausus kelio kai kurie vis dar pasiūlys nueit labai toli, bet gi ten viskas sava, šeima, artimieji ir draugai šalia, visi kalba viena kalba.

O pagaliau ir pati situacija bent jau didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra labai pasikeitusi per tuos penkerius metus, kai aš išvažiavus. Manyčiau, kad grįžtantys emigrantai įneša gerų vėjų, žmonės keliauja ir plečia akiratį. Vis daugiau pastebi laimingų žmonių, vis daugiau užsieniečių renkasi apsigyventi Lietuvoje. Ir pagaliau, mes gi - mažytė šalis.

Vis susimąstau, kažin ar vis dar gyvena Lietuvoje tie Marijono Mikutavičiaus apdainuoti trys milijonai? Sakyčiau, tai pakankamai svari priežastis didžiuotis, kad esi lietuvis ir stengtis vardan ne pačius geriausius laikus išgyvenančios savo šalies. Juk ten vis dar gyvena daug protingų žmonių, ir visko ten yra.

Man asmeniškai dažnai iškyla problema, kai reikia lauktuves išrinkt. Na, taip, sunku Lietuvoje su darbais, bet nepykit už mano optimizmą, kai kažko nori, visada atsiveria durys arba bent jau mažytis langelis, ir tik nuo tavęs priklauso, ar pasinaudosi suteikta galimybe.

Lina Liaudanskytė