Lietuviai apie karantiną Anglijoje: šaldytuvų manija ir 8 savaites užsipildžiusi maisto į namus paslauga 

„Net susigraudinau pamatęs ištuštėjusį Birminghamo centrą“, – teigia šiame milijoniniame mieste gyvenantis Vitalijus Bakaitis. Jis – vienas iš trijų emigrantų lietuvių, sutikusių papasakoti, kaip Anglijai sekasi išgyventi karantiną.

Ar anglai noriai lieka namuose? Ar parduotuvėse nieko netrūksta? Kiek kainuoja apsauginės priemonės ir kaip Londono verslas kovoja su ekonominės krizės šmėkla? 

„Dabar tualetinio popieriaus pilna visur. Į parduotuves įleidžia po keletą žmonių. Kai kurie parduotuvių darbuotojai su kaukėmis, kai kurie – ne. Maisto prekių netrūksta, gal kartais kokio makarono nerasi, – pajuokavus, ar mūšiai dėl popieriaus lentynose vyksta ir aristokratija garsėjančioje Didžiojoje Britanijoje, atsakė 28-erių metų Vitalijus Bakaitis. – Iš pradžių, vos tik buvo paskelbtas lockdown'as (uždarymas - liet. k.), kilo baisi krizė.

Košmaras. Įeidavai į parduotuvę ir žmonės erzinti pradėdavo – elgėsi kaip laukiniai. Trūko ir to tualetinio popieriaus. Su viena savo kliente, kuri dirba buitinių prekių parduotuvėje, kalbėjau, tai, sakė, kad pirkėjai skubėjo įsigyti šaldytuvų, jog galėtų juos pripildyti maisto atsargomis. Ir tai vyko prieš kokias dvi savaites“.

Vitalijus iš Lietuvos emigravo prieš 11 metų. Šiuo metu kirpėju dirbantis lietuvis gyvena antrame pagal dydį Anglijos mieste Birmingame, pačiame jo centre, iki lockdown'o lyg tiršta sriuba ant viryklės kunkuliavusiame savo gyvybingumu ir įvairiataučių žmonių miniomis. Būtent su „išmirusia“ tuščia miesto širdimi Vitalijui susitaikyti ir sekasi sunkiausia. Prieš tai nublanksta net ir darbinės veiklos praradimas ar negalėjimas susitikti su bičiuliais.

„Viskas dar atrodo nerealu. Juk anglai yra tokie socialūs, kiekvieną vakarą leidžia pub'uose. Nueisi, vietos nerasi. Anglams išsėdėti namuose yra sunku. Savaitgalį išėjau apsipirkti, tai net truputį susigraudinau. Pripratęs miesto centrą matyti pilną. O dabar vieninteliai žmonės, kuriuos mačiau – pirkėjai, stovėję eilėje prie parduotuvės, ir keli benamiai. Mama sako, kad Tauragėje išėjus į miestą su kauke į tave kažkaip kreivai žiūri, o čia žmonės, jei be kaukės išeini, žiūri į tave jau kaip į kvailį.

Man problemų su jomis nekilo – darbas parūpino“, – patikino pašnekovas. Pasiteiravus, ką darys pirmiausiai, kai tik bus paskelbta apie karantino pabaigą, Vitalijus ilgai nesusimąstęs atsakė – skubės į sporto klubą. Šiuo metu jam tenka apsiriboti bėgiojimais gatvėmis. Per valandą trukusį „pasilakstymą“ palei kanalus jis sutiko gal 10 žmonių. Ir visi jie ne šiaip vaikštinėjo, o sportavo, vienas kitą aplenkdami dideliu lanku.

„Visko trūksta, nes aš pratęs aktyviai gyventi. Dabar niekur neinu, nes baisu. Britai lėtai į pandemiją sureagavo. Dabar jau normaliai susiėmę yra, nes daug žmonių miršta. Mano draugo buvęs kambariokas serga virusu – daugiau sergančių asmeniškai nepažįstu“, – teigė Vitalijus.

Teks verstis iš minimalios algos

Akivaizdu, kad kirpėjo darbas lockdown'o metu yra draudžiamas, bet 80 proc. prarasto atlyginimo žada kompensuoti valstybė. Vis dėlto, dėl veiklos pobūdžio, Vitalijui teks išsiversti su minimalia alga. Dėl to lietuvis neišgyvena, nes įsitikinęs, kad visa ši situacija – laikina.

„Šiandien sulaukiau iš darbdavio žinutės. Tikisi, kad balandžio 14 dieną grįšim į darbus. Bando taip mus nuraminti. Vyriausybė kas dvi savaites žada situacijos peržiūrėjimą. Realiai, dabar esame susidūrę tik su pirmąja pandemijos banga. Virusas plinta. Prognozuoja, kad gali net iki 6 mėnesių trukti viskas. Iki dabar ir oro vartai atidaryti – stengiamasi susigrąžinti iš visur Anglijos piliečius“, – pasakojo lietuvis kirpėjas, nežadantis artimiausiu metu grįžti į gimtinę.

Lietuvoje netrūksta pranešimų apie klestinčias grožio paslaugas kirpėjų ar manikiūrininkių namuose. Vitalijus teigia, kad pogrindiniai grožio salonai veiktų Anglijoje, negirdėjęs.

„Aš net į pasimatymą atsisakiau eiti – siūlė pasivaikščioti. Ar „Tinder“ žlunga? Nemanau, žmonės nori labiau, manau, bendrauti susirašinėdami, tik susitikti negali“, – nusijuokė vaikinas.

Vitalijus tikina kartais sulaukiantis žinučių ir iš valdžios institucijų: štai šiuo metu visais būdais ieškoma slaugos darbuotojų, tokių, kurie galėtų dirbti senelių globos namuose ar prižiūrėtų neįgaliuosius. Mokėtų tokiems asmenims 80 proc. minimalios algos kartu su atlyginimu, kurį užsidirbtum dirbdamas tose įstaigose.

„Valdžia deda pastangas, daro viską, ką gali. Pvz., pastatė didžiulę ligoninę Londone. Galės sutalpinti apie 4 tūkst. ligonių. Negirdėjau, kad medikai skųstųsi. Anglija daug pinigų išleido įvairioms priemonėms. Griežtai elgiamasi ir su lockdown'o pažeidėjais. Skaičiau, kad kažkas namie vakarėlį apturėjo – areštavo kelias dešimtis žmonių. Iš vakarėlio stalo vaišių nuotraukos daugelis spėliojome, kad bus arba lenkai, arba lietuviai. Mūsų mėsytė, mišrainės. Susėdo, matyt, mąstydami – „atostogos!“. 

O šiaip Lietuva mane pastaruoju metu labai stebina. Didžiuojuosi lietuviais. Vien dėl šiukšlių rūšiavimo mąsto. Patinka ir tai, kad tuos, kurie gauna bedarbio pašalpą, siunčia atidirbti valandas. Tai, rodos, normali praktika. Anglijoje – chaosas. Štai mokame didžiulius butų administravimo mokesčius – apie 200 svarų. Tik dabar pradėjo kalbėti, kad atidės kitiems metams tuos mokėjimus“, – šyptelėjo Vitalijus.

Girdi apie rasizmą kinų atžvilgiu

Jam keista, kad netgi įvairių tautybių kratinyje Londone, kur to mažiausiai tikėtumeisi, kinai sulaukia rasistinių užgauliojimų. Tai patvirtino ir jo iš Honkongo kilęs darbdavys, ir viena klientė.

„Šaukė ant jos gatvėje „korona“. Virusu išvadino. Manau, sukels ši pandemija dar ir kultūrinių nesutarimų“, – stebėjosi Vitalijus. Tiesa, yra ir tokių žmonių, kurie skuba į pagalbą garbaus amžiaus gyventojams, didelis skaičius žmonių savanoriauja.

„Kartą parduotuvėje, kuri buvo iššluota, vienas senolis nusistebėjo – kaip pasaulinio karo metu. Niekada negalvojau, kad man teks išgyventi tokią pasaulinę krizę“, – pokalbį užbaigė Vitalijus.

Užsakyti maisto į namus neįmanoma 8 savaites

11 metų Kembridže ir jo apylinkėse su šeima, kurioje auga du mažamečiai vaikai, gyvenantis projektuotojas Justas T. taip pat užsiminė apie tai, kad paskelbus lockdown'ą, visi puolė visko pirkti, kurį laiką lentynose trūko mėsos produktų. Jis pats apsipirkdamas kartą dideliame prekybos centre nerado pieno. Tačiau mažesnėse parduotuvėse prekių trūkumo nejuto.

Šiuo metu šeima maistą stengiasi užsisakyti internetu. Tiesa, pristatymo į namus paslauga neįmanoma – laikai rezervuoti 8 savaitėms į priekį (iš pradžių buvo užimtos tik dvi artimiausios dienos), tad tenka vykti surinktas prekes atsiimti iš punkto patiems: atidarius bagažinę, darbuotojas sudeda pirkinius, tad joks kontaktas nevyksta.

„Medicinines kaukes mes užsisakėme internetu. Siuntinio sulaukėme po 5 dienų. 20 kaukių kainavo gal 5 svarus, tad problemų dėl to nekilo. Šiaip žmonės nelabai nešioja jas, tačiau atstumų laikosi – vienas kitam primena apie privalomą distanciją“, – patikino 33-ejų metų Justas.

Ar tai reiškia, kad britai nelinkę laikytis visų rekomendacijų karantino metu?

„Mano aplinkos žmonės vadovaujasi nurodymais. Panikos nėra, visi priima, kad tai rimta. Sklido panika iš kitokio sluoksnio žmonių, kurie tuos tualetinius popierius po 20 pakuočių pirko. Bet štai pastarasis savaitgalis parodė, kad žmonės nelabai laikosi rekomendacijų likti namuose, tad gali būti, kad sąlygos griežtės ir nebegalėsim iš viso išeiti į lauką pasimankštinti. Apie tai prabilo sveikatos ministras, tačiau oficialiai tokie ribojimai dar nepriimti. Teko girdėti apie moterį Londone, kuri nesutiko atskleisti, kur važiuoja, tad sulaukė baudos – berods, 650 svarų. Daug“, – toliau detalėmis dalijosi Justas.

Tiek jis, tiek miesto savivaldybėje finansininke dirbanti jo žmona iš namų darbuojasi jau keletą savaičių. Pasak lietuvio, Jungtinė Karalystė rimčiau į virusą ėmė reaguoti tik tuomet, kai buvo fiksuota gal 40 ar 50 mirčių nuo šios infekcijos.

„Pamenu, kai darbdavys pranešė, kad dirbsime iš namų, visoje Kembridžo apskrityje, kurioje gyvena apie 650 tūkst. žmonių, buvo fiksuotas tik vienas susirgimo atvejis. Kilo tuomet klausimas, kam tokių priemonių reikia imtis. Dabar jau susirgimų turime apie 100. Viena diabetu serganti mano pažįstama guli ligoninėje – jos būklė sunki, neaišku, gyvens ar mirs. Pritrūkus kvapo, ji nukrito nuo laiptų“, – pasakojo lietuvis.

Lietuvoje panika didesnė

Paklaustas, kur, jo nuomone, vyrauja didesnis nesaugumas ir baimė dėl viruso – Anglijoje ar Lietuvoje, Justas patikino, kad prastesnė situacija, atsižvelgus į ligos plitimą, yra Jungtinėje Karalystėje. Paradoksalu, bet saugesnis jis jaučiasi Kembridže, nes Lietuvoje, Justo teigimu, per daug apie tai kalbama ir panikuojama. Lockdown'as, suprantama, pakoregavo ir šios šeimos rutiną.

„Kas vakarą turime Vyriausybės valandą, per kurią paskelbia naujienas apie virusą, naujus apribojimus. Niekas visą dieną nesipeša viešai, kam atlyginimus kelti, kam ne. Šiaip viruso nesibaiminame, tik sunku persiorientuoti dirbti iš namų visą laiką. Sunku ir dirbti, ir vaikus prižiūrėti. Esame su žmona valandomis pasidaliję. Ji dirba nuo 5 valandos ryto iki 11-tos, tuomet darbus pradedu aš.

Mažytė mūsų dukra nesupranta, kodėl negalime eiti iš namų, nes Anglijoje darželiuose vaikus verčia eiti kuo dažniau į lauką, nesvarbu, koks oras. Turime šalia namų teritoriją, kurioje galime išeiti kasdien pasivaikščioti. Tokia yra ir valstybės rekomendacija. O vyresnysis sūnus, ką bedarytų, plauna 20 sekundžių rankas ir pats skaičiuoja. Išmaniosios programėlės pagalba vyksta ir nuotolinis mokymas – jis lanko ikimokyklinę grupę. Per dieną mokslams skiriame apie 3 valandas. Jokių strigimų, kaip Lietuvoje, nebuvo“, – teigė Justas.

Iki karantino jo vaikai gyveno aktyviai – lankydavo baseiną, futbolo treniruotes, savaitgaliais šeima vykdavo į parkus. Paklaustas, ar žino, kiek laiko valdžia taikys apribojimus, jis atsakė – iki „atskiro pranešimo“. Pats lietuvis mano, kad visa tai truks apie 3 mėnesius.

Trūksta žemės ūkio darbininkų

Prakalbus apie sumažėjusias pajamas, Justas paaiškino, kad jo įmonės finansinė padėtis yra gera – turi tiek santaupų, kad, net ir nieko nedarant, galėtų išgyventi metus. Darbai nesustojo.

„Turime dabar du didelius projektus. Jie tik pradėti įgyvendinti – turime darbo 4-5 mėnesiams į priekį“, – paaiškino Justas. Pasak jo, valstybė numačiusi pagalbinius paketus įmonėms, kurios neatleis savo darbuotojų – mokės 80 proc. atlyginimo, tačiau ta suma negalės viršyti 2,5 tūkst. svarų. Kiekviena įmonė turės apsispręsti, ar mokės darbuotojams likusius 20 proc., ar ne.

Girdėjo Justas tik tai, kad šiuo metu jaučiamas žemės ūkio darbininkų trūkumas, – tad, tikėtina, kad trūksta darbo jėgos iš Rytų Europos. Dėl to bus vėluojama nuimti derlių ar jis iš viso gali likti nenuimtas. Uždaryti trim savaitėm ir keli statybiniai objektai Kembridže bei jo apylinkėse.

„Per vėlai pradėjo kovą su virusu, – paklaustas, kokią mato pagrindinę problemą, vyraujančią Anglijoje šiuo metu, atsakė pašnekovas. – Pagal susirgimų mastą neužtenka tyrimų. Manau, neturi pakankamai testų, tačiau to neviešina. Gal ir gerai, nes nėra tų kaltųjų paieškų, kaip Lietuvoje.“

Į mūsų šalį pastaruoju metu sugrįžo nemažai emigrantų, paklaustas, ar britai taip pat skuba į namus, Justas patikino, kad yra daug strigusių užsienio šalyse. Tarp jų – ir vienas jo pažįstamas, negalintis grįžti iš Naujosios Zelandijos.

„Nėra jokių smerkimų, kad kažkas iš kažkur grįžo. Lietuvoje tam laiko ir emocijų žmonės skiria daugiau“, – šyptelėjo Justas.

Sutaupo laiko kelyje

Trečiasis pašnekovas – 38-erių metų Česlovas Gelžinis – kartu su partneriu vadovauja vienai į prabangių objektų statybą Londone orientuotai įmonei. Anglijoje jis gyvena jau du dešimtmečius. Verslininkas pripažino, kad jų kompanija į susiklosčiusią situaciją reaguoja kitaip nei daugelis konkurentų – toliau investuoja į darbą su klientais.

„Iki liepos bus sunkiau. Taip, teko atleisti apie 40 proc. darbuotojų. Kai kurie baiminosi ir patys nenorėjo eiti į darbą, tačiau stengiamės toliau dirbti visu pajėgumu, įgyvendiname objektuose naujas darbo saugos taisykles. Pavyzdžiui, tenka keisti maitinimosi sąlygas – darbininkai turi pietauti atskirai, ne vienoje vietoje. Įrengėme ir daugiau rankų plovimo vietų – kas dešimt metrų turi būti. Įsivaizduokite, kiek 6 aukštų statomame ar rekonstruojamame pastate tų įrengimų reikia. Viename kambaryje objekte negali būti daugiau nei dviejų žmonių. Jei aš atvykstu apžiūrėti objekto, visi darbininkai išeina lauk“, – apie pasikeitusį darbų pobūdį pasakojo Česlovas.

Svarbiausia įmonės pozicija – išlaikyti ryšį su klientais, užsakovais bei gerais darbuotojais, nes sustabdžius veiklą atkurti viską, ypač tokioje konkurencinėje aplinkoje kaip Londonas, būtų sunku.

„Kompanijos, turinčios objektų, kurių vertė 10 mln. svarų ir daugiau, stabdo veiklą, nes tai joms naudinga. Iš valstybės ir draudimo jos gaus išmokas. Mums neapsimoka, – patikino lietuvis. – Turiu pažįstamų, valdančių lietuviškas įmones Londone. Kai kurios užsidaro, nes nebegauna prekių iš tiekėjų. Rytų europiečiai iššlavė grikius. Trūksta visur ir rankšluostinio popieriaus“.

Jis, kaip statybinės įmonės vienas iš vadovų, daug laiko per dieną praleidžia automobilyje, važiuodamas iš vieno statomo objekto į kitą. Karantino metu nuolat spūstyse iki tol skendusios Londono gatvės ištuštėjo, tad Česlovas šiuo metu sutaupo 4-5 valandas anksčiau kelyje praleisto laiko.

„Sostinė tapo tarsi šešėliniu miestu. Gatvės tuščios, jokių spūsčių. Ir parkavimo vietų – kiek nori. Iki šiol apsimokėdavo baudas už automobilio palikimą ne vietoje mokėti nei statyti mokamoje vietoje. Per mėnesį pririnkdavau apie 500 svarų baudų, bet tai būdavo vis tiek mažiau nei būtum sąžiningai mokėjęs už patį automobilio statymą. Dar viena problema išnyko“, – nusijuokė Česlovas.

Paklaustas, ar netrūksta darbininkams dezinfekcinio skysčio bei apsauginių veido kaukių, lietuvis patikino, kad užsakytos kaukės vėluoja atkeliauti jau 2 savaites. Daugelis prekybos vietų nepriima užsakymų, tikina, kad pusmetį ar metus tiekėjai kaukių jiems nepristatys.

„Dezinfekcinį skystį užsisakėme iš Ukrainos. Buteliukas, kurio užtenka dviem savaitėm, atsiėjo 15 svarų. Beje, kartą važiuodamas mačiau prie vienos parduotuvės Londone nusidriekusią 3-4 kilometrų pirkėjų su vežimėliais eilę“, – situaciją Anglijos sostinėje apibūdino lietuvis.

„Net susigraudinau pamatęs ištuštėjusį Birminghamo centrą“, – teigia šiame milijoniniame mieste gyvenantis Vitalijus Bakaitis. Jis – vienas iš trijų emigrantų lietuvių, sutikusių papasakoti, kaip Anglijai sekasi išgyventi karantiną.

Ar anglai noriai lieka namuose? Ar parduotuvėse nieko netrūksta? Kiek kainuoja apsauginės priemonės ir kaip Londono verslas kovoja su ekonominės krizės šmėkla? 

„Dabar tualetinio popieriaus pilna visur. Į parduotuves įleidžia po keletą žmonių. Kai kurie parduotuvių darbuotojai su kaukėmis, kai kurie – ne. Maisto prekių netrūksta, gal kartais kokio makarono nerasi, – pajuokavus, ar mūšiai dėl popieriaus lentynose vyksta ir aristokratija garsėjančioje Didžiojoje Britanijoje, atsakė 28-erių metų Vitalijus Bakaitis. – Iš pradžių, vos tik buvo paskelbtas lockdown'as (uždarymas - liet. k.), kilo baisi krizė.

Košmaras. Įeidavai į parduotuvę ir žmonės erzinti pradėdavo – elgėsi kaip laukiniai. Trūko ir to tualetinio popieriaus. Su viena savo kliente, kuri dirba buitinių prekių parduotuvėje, kalbėjau, tai, sakė, kad pirkėjai skubėjo įsigyti šaldytuvų, jog galėtų juos pripildyti maisto atsargomis. Ir tai vyko prieš kokias dvi savaites“.

Vitalijus iš Lietuvos emigravo prieš 11 metų. Šiuo metu kirpėju dirbantis lietuvis gyvena antrame pagal dydį Anglijos mieste Birmingame, pačiame jo centre, iki lockdown'o lyg tiršta sriuba ant viryklės kunkuliavusiame savo gyvybingumu ir įvairiataučių žmonių miniomis. Būtent su „išmirusia“ tuščia miesto širdimi Vitalijui susitaikyti ir sekasi sunkiausia. Prieš tai nublanksta net ir darbinės veiklos praradimas ar negalėjimas susitikti su bičiuliais.

„Viskas dar atrodo nerealu. Juk anglai yra tokie socialūs, kiekvieną vakarą leidžia pub'uose. Nueisi, vietos nerasi. Anglams išsėdėti namuose yra sunku. Savaitgalį išėjau apsipirkti, tai net truputį susigraudinau. Pripratęs miesto centrą matyti pilną. O dabar vieninteliai žmonės, kuriuos mačiau – pirkėjai, stovėję eilėje prie parduotuvės, ir keli benamiai. Mama sako, kad Tauragėje išėjus į miestą su kauke į tave kažkaip kreivai žiūri, o čia žmonės, jei be kaukės išeini, žiūri į tave jau kaip į kvailį.

Man problemų su jomis nekilo – darbas parūpino“, – patikino pašnekovas. Pasiteiravus, ką darys pirmiausiai, kai tik bus paskelbta apie karantino pabaigą, Vitalijus ilgai nesusimąstęs atsakė – skubės į sporto klubą. Šiuo metu jam tenka apsiriboti bėgiojimais gatvėmis. Per valandą trukusį „pasilakstymą“ palei kanalus jis sutiko gal 10 žmonių. Ir visi jie ne šiaip vaikštinėjo, o sportavo, vienas kitą aplenkdami dideliu lanku.

„Visko trūksta, nes aš pratęs aktyviai gyventi. Dabar niekur neinu, nes baisu. Britai lėtai į pandemiją sureagavo. Dabar jau normaliai susiėmę yra, nes daug žmonių miršta. Mano draugo buvęs kambariokas serga virusu – daugiau sergančių asmeniškai nepažįstu“, – teigė Vitalijus.

Teks verstis iš minimalios algos

Akivaizdu, kad kirpėjo darbas lockdown'o metu yra draudžiamas, bet 80 proc. prarasto atlyginimo žada kompensuoti valstybė. Vis dėlto, dėl veiklos pobūdžio, Vitalijui teks išsiversti su minimalia alga. Dėl to lietuvis neišgyvena, nes įsitikinęs, kad visa ši situacija – laikina.

„Šiandien sulaukiau iš darbdavio žinutės. Tikisi, kad balandžio 14 dieną grįšim į darbus. Bando taip mus nuraminti. Vyriausybė kas dvi savaites žada situacijos peržiūrėjimą. Realiai, dabar esame susidūrę tik su pirmąja pandemijos banga. Virusas plinta. Prognozuoja, kad gali net iki 6 mėnesių trukti viskas. Iki dabar ir oro vartai atidaryti – stengiamasi susigrąžinti iš visur Anglijos piliečius“, – pasakojo lietuvis kirpėjas, nežadantis artimiausiu metu grįžti į gimtinę.

Lietuvoje netrūksta pranešimų apie klestinčias grožio paslaugas kirpėjų ar manikiūrininkių namuose. Vitalijus teigia, kad pogrindiniai grožio salonai veiktų Anglijoje, negirdėjęs.

„Aš net į pasimatymą atsisakiau eiti – siūlė pasivaikščioti. Ar „Tinder“ žlunga? Nemanau, žmonės nori labiau, manau, bendrauti susirašinėdami, tik susitikti negali“, – nusijuokė vaikinas.

Vitalijus tikina kartais sulaukiantis žinučių ir iš valdžios institucijų: štai šiuo metu visais būdais ieškoma slaugos darbuotojų, tokių, kurie galėtų dirbti senelių globos namuose ar prižiūrėtų neįgaliuosius. Mokėtų tokiems asmenims 80 proc. minimalios algos kartu su atlyginimu, kurį užsidirbtum dirbdamas tose įstaigose.

„Valdžia deda pastangas, daro viską, ką gali. Pvz., pastatė didžiulę ligoninę Londone. Galės sutalpinti apie 4 tūkst. ligonių. Negirdėjau, kad medikai skųstųsi. Anglija daug pinigų išleido įvairioms priemonėms. Griežtai elgiamasi ir su lockdown'o pažeidėjais. Skaičiau, kad kažkas namie vakarėlį apturėjo – areštavo kelias dešimtis žmonių. Iš vakarėlio stalo vaišių nuotraukos daugelis spėliojome, kad bus arba lenkai, arba lietuviai. Mūsų mėsytė, mišrainės. Susėdo, matyt, mąstydami – „atostogos!“. 

O šiaip Lietuva mane pastaruoju metu labai stebina. Didžiuojuosi lietuviais. Vien dėl šiukšlių rūšiavimo mąsto. Patinka ir tai, kad tuos, kurie gauna bedarbio pašalpą, siunčia atidirbti valandas. Tai, rodos, normali praktika. Anglijoje – chaosas. Štai mokame didžiulius butų administravimo mokesčius – apie 200 svarų. Tik dabar pradėjo kalbėti, kad atidės kitiems metams tuos mokėjimus“, – šyptelėjo Vitalijus.

Girdi apie rasizmą kinų atžvilgiu

Jam keista, kad netgi įvairių tautybių kratinyje Londone, kur to mažiausiai tikėtumeisi, kinai sulaukia rasistinių užgauliojimų. Tai patvirtino ir jo iš Honkongo kilęs darbdavys, ir viena klientė.

„Šaukė ant jos gatvėje „korona“. Virusu išvadino. Manau, sukels ši pandemija dar ir kultūrinių nesutarimų“, – stebėjosi Vitalijus. Tiesa, yra ir tokių žmonių, kurie skuba į pagalbą garbaus amžiaus gyventojams, didelis skaičius žmonių savanoriauja.

„Kartą parduotuvėje, kuri buvo iššluota, vienas senolis nusistebėjo – kaip pasaulinio karo metu. Niekada negalvojau, kad man teks išgyventi tokią pasaulinę krizę“, – pokalbį užbaigė Vitalijus.

Užsakyti maisto į namus neįmanoma 8 savaites

11 metų Kembridže ir jo apylinkėse su šeima, kurioje auga du mažamečiai vaikai, gyvenantis projektuotojas Justas T. taip pat užsiminė apie tai, kad paskelbus lockdown'ą, visi puolė visko pirkti, kurį laiką lentynose trūko mėsos produktų. Jis pats apsipirkdamas kartą dideliame prekybos centre nerado pieno. Tačiau mažesnėse parduotuvėse prekių trūkumo nejuto.

Šiuo metu šeima maistą stengiasi užsisakyti internetu. Tiesa, pristatymo į namus paslauga neįmanoma – laikai rezervuoti 8 savaitėms į priekį (iš pradžių buvo užimtos tik dvi artimiausios dienos), tad tenka vykti surinktas prekes atsiimti iš punkto patiems: atidarius bagažinę, darbuotojas sudeda pirkinius, tad joks kontaktas nevyksta.

„Medicinines kaukes mes užsisakėme internetu. Siuntinio sulaukėme po 5 dienų. 20 kaukių kainavo gal 5 svarus, tad problemų dėl to nekilo. Šiaip žmonės nelabai nešioja jas, tačiau atstumų laikosi – vienas kitam primena apie privalomą distanciją“, – patikino 33-ejų metų Justas.

Ar tai reiškia, kad britai nelinkę laikytis visų rekomendacijų karantino metu?

„Mano aplinkos žmonės vadovaujasi nurodymais. Panikos nėra, visi priima, kad tai rimta. Sklido panika iš kitokio sluoksnio žmonių, kurie tuos tualetinius popierius po 20 pakuočių pirko. Bet štai pastarasis savaitgalis parodė, kad žmonės nelabai laikosi rekomendacijų likti namuose, tad gali būti, kad sąlygos griežtės ir nebegalėsim iš viso išeiti į lauką pasimankštinti. Apie tai prabilo sveikatos ministras, tačiau oficialiai tokie ribojimai dar nepriimti. Teko girdėti apie moterį Londone, kuri nesutiko atskleisti, kur važiuoja, tad sulaukė baudos – berods, 650 svarų. Daug“, – toliau detalėmis dalijosi Justas.

Tiek jis, tiek miesto savivaldybėje finansininke dirbanti jo žmona iš namų darbuojasi jau keletą savaičių. Pasak lietuvio, Jungtinė Karalystė rimčiau į virusą ėmė reaguoti tik tuomet, kai buvo fiksuota gal 40 ar 50 mirčių nuo šios infekcijos.

„Pamenu, kai darbdavys pranešė, kad dirbsime iš namų, visoje Kembridžo apskrityje, kurioje gyvena apie 650 tūkst. žmonių, buvo fiksuotas tik vienas susirgimo atvejis. Kilo tuomet klausimas, kam tokių priemonių reikia imtis. Dabar jau susirgimų turime apie 100. Viena diabetu serganti mano pažįstama guli ligoninėje – jos būklė sunki, neaišku, gyvens ar mirs. Pritrūkus kvapo, ji nukrito nuo laiptų“, – pasakojo lietuvis.

Lietuvoje panika didesnė

Paklaustas, kur, jo nuomone, vyrauja didesnis nesaugumas ir baimė dėl viruso – Anglijoje ar Lietuvoje, Justas patikino, kad prastesnė situacija, atsižvelgus į ligos plitimą, yra Jungtinėje Karalystėje. Paradoksalu, bet saugesnis jis jaučiasi Kembridže, nes Lietuvoje, Justo teigimu, per daug apie tai kalbama ir panikuojama. Lockdown'as, suprantama, pakoregavo ir šios šeimos rutiną.

„Kas vakarą turime Vyriausybės valandą, per kurią paskelbia naujienas apie virusą, naujus apribojimus. Niekas visą dieną nesipeša viešai, kam atlyginimus kelti, kam ne. Šiaip viruso nesibaiminame, tik sunku persiorientuoti dirbti iš namų visą laiką. Sunku ir dirbti, ir vaikus prižiūrėti. Esame su žmona valandomis pasidaliję. Ji dirba nuo 5 valandos ryto iki 11-tos, tuomet darbus pradedu aš.

Mažytė mūsų dukra nesupranta, kodėl negalime eiti iš namų, nes Anglijoje darželiuose vaikus verčia eiti kuo dažniau į lauką, nesvarbu, koks oras. Turime šalia namų teritoriją, kurioje galime išeiti kasdien pasivaikščioti. Tokia yra ir valstybės rekomendacija. O vyresnysis sūnus, ką bedarytų, plauna 20 sekundžių rankas ir pats skaičiuoja. Išmaniosios programėlės pagalba vyksta ir nuotolinis mokymas – jis lanko ikimokyklinę grupę. Per dieną mokslams skiriame apie 3 valandas. Jokių strigimų, kaip Lietuvoje, nebuvo“, – teigė Justas.

Iki karantino jo vaikai gyveno aktyviai – lankydavo baseiną, futbolo treniruotes, savaitgaliais šeima vykdavo į parkus. Paklaustas, ar žino, kiek laiko valdžia taikys apribojimus, jis atsakė – iki „atskiro pranešimo“. Pats lietuvis mano, kad visa tai truks apie 3 mėnesius.

Trūksta žemės ūkio darbininkų

Prakalbus apie sumažėjusias pajamas, Justas paaiškino, kad jo įmonės finansinė padėtis yra gera – turi tiek santaupų, kad, net ir nieko nedarant, galėtų išgyventi metus. Darbai nesustojo.

„Turime dabar du didelius projektus. Jie tik pradėti įgyvendinti – turime darbo 4-5 mėnesiams į priekį“, – paaiškino Justas. Pasak jo, valstybė numačiusi pagalbinius paketus įmonėms, kurios neatleis savo darbuotojų – mokės 80 proc. atlyginimo, tačiau ta suma negalės viršyti 2,5 tūkst. svarų. Kiekviena įmonė turės apsispręsti, ar mokės darbuotojams likusius 20 proc., ar ne.

Girdėjo Justas tik tai, kad šiuo metu jaučiamas žemės ūkio darbininkų trūkumas, – tad, tikėtina, kad trūksta darbo jėgos iš Rytų Europos. Dėl to bus vėluojama nuimti derlių ar jis iš viso gali likti nenuimtas. Uždaryti trim savaitėm ir keli statybiniai objektai Kembridže bei jo apylinkėse.

„Per vėlai pradėjo kovą su virusu, – paklaustas, kokią mato pagrindinę problemą, vyraujančią Anglijoje šiuo metu, atsakė pašnekovas. – Pagal susirgimų mastą neužtenka tyrimų. Manau, neturi pakankamai testų, tačiau to neviešina. Gal ir gerai, nes nėra tų kaltųjų paieškų, kaip Lietuvoje.“

Į mūsų šalį pastaruoju metu sugrįžo nemažai emigrantų, paklaustas, ar britai taip pat skuba į namus, Justas patikino, kad yra daug strigusių užsienio šalyse. Tarp jų – ir vienas jo pažįstamas, negalintis grįžti iš Naujosios Zelandijos.

„Nėra jokių smerkimų, kad kažkas iš kažkur grįžo. Lietuvoje tam laiko ir emocijų žmonės skiria daugiau“, – šyptelėjo Justas.

Sutaupo laiko kelyje

Trečiasis pašnekovas – 38-erių metų Česlovas Gelžinis – kartu su partneriu vadovauja vienai į prabangių objektų statybą Londone orientuotai įmonei. Anglijoje jis gyvena jau du dešimtmečius. Verslininkas pripažino, kad jų kompanija į susiklosčiusią situaciją reaguoja kitaip nei daugelis konkurentų – toliau investuoja į darbą su klientais.

„Iki liepos bus sunkiau. Taip, teko atleisti apie 40 proc. darbuotojų. Kai kurie baiminosi ir patys nenorėjo eiti į darbą, tačiau stengiamės toliau dirbti visu pajėgumu, įgyvendiname objektuose naujas darbo saugos taisykles. Pavyzdžiui, tenka keisti maitinimosi sąlygas – darbininkai turi pietauti atskirai, ne vienoje vietoje. Įrengėme ir daugiau rankų plovimo vietų – kas dešimt metrų turi būti. Įsivaizduokite, kiek 6 aukštų statomame ar rekonstruojamame pastate tų įrengimų reikia. Viename kambaryje objekte negali būti daugiau nei dviejų žmonių. Jei aš atvykstu apžiūrėti objekto, visi darbininkai išeina lauk“, – apie pasikeitusį darbų pobūdį pasakojo Česlovas.

Svarbiausia įmonės pozicija – išlaikyti ryšį su klientais, užsakovais bei gerais darbuotojais, nes sustabdžius veiklą atkurti viską, ypač tokioje konkurencinėje aplinkoje kaip Londonas, būtų sunku.

„Kompanijos, turinčios objektų, kurių vertė 10 mln. svarų ir daugiau, stabdo veiklą, nes tai joms naudinga. Iš valstybės ir draudimo jos gaus išmokas. Mums neapsimoka, – patikino lietuvis. – Turiu pažįstamų, valdančių lietuviškas įmones Londone. Kai kurios užsidaro, nes nebegauna prekių iš tiekėjų. Rytų europiečiai iššlavė grikius. Trūksta visur ir rankšluostinio popieriaus“.

Jis, kaip statybinės įmonės vienas iš vadovų, daug laiko per dieną praleidžia automobilyje, važiuodamas iš vieno statomo objekto į kitą. Karantino metu nuolat spūstyse iki tol skendusios Londono gatvės ištuštėjo, tad Česlovas šiuo metu sutaupo 4-5 valandas anksčiau kelyje praleisto laiko.

„Sostinė tapo tarsi šešėliniu miestu. Gatvės tuščios, jokių spūsčių. Ir parkavimo vietų – kiek nori. Iki šiol apsimokėdavo baudas už automobilio palikimą ne vietoje mokėti nei statyti mokamoje vietoje. Per mėnesį pririnkdavau apie 500 svarų baudų, bet tai būdavo vis tiek mažiau nei būtum sąžiningai mokėjęs už patį automobilio statymą. Dar viena problema išnyko“, – nusijuokė Česlovas.

Paklaustas, ar netrūksta darbininkams dezinfekcinio skysčio bei apsauginių veido kaukių, lietuvis patikino, kad užsakytos kaukės vėluoja atkeliauti jau 2 savaites. Daugelis prekybos vietų nepriima užsakymų, tikina, kad pusmetį ar metus tiekėjai kaukių jiems nepristatys.

„Dezinfekcinį skystį užsisakėme iš Ukrainos. Buteliukas, kurio užtenka dviem savaitėm, atsiėjo 15 svarų. Beje, kartą važiuodamas mačiau prie vienos parduotuvės Londone nusidriekusią 3-4 kilometrų pirkėjų su vežimėliais eilę“, – situaciją Anglijos sostinėje apibūdino lietuvis.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: