Baras Jungtinėje Karalystėje, kuriame transliuojamos sporto varžybos, o lankytojai žaidėjų sėkmes ir nesėkmes užgeria alumi ir palydi garsiais šūksniais, atrodytų kaip tipiškas dėl futbolo pamišusių britų pubas.

Skirtumas tik vienas – čia transliuojama ne Anglijos „Premier“ lyga, o Lietuvos krepšinio lygos rungtynės.

Maža to, susirinkusieji geria lietuvišką alų, bando demonstruoti britams neįprasto sporto žaidėjų judesius ir visa tai taip pat komentuoja lietuviškai, – rašo „The Sun“.

Tai – eilinis vakaras Lincolnshire'o grafystėje esančiame Bostono mieste, kuris sausio pabaigoje buvo paskelbtas labiausiai segreguotu miestu Jungtinėje Karalystėje.

Šiame viduramžių pirklių miestelyje gyvena daugiausiai atvykėlių iš Rytų Europos, lyginant su vietos gyventojų skaičiumi, tad situacija susiklostė paradoksali – imigrantams nė nereikia integruotis.

Čia veikia lietuviškos parduotuvės, pavyzdžiui, „Meškutės skanėstai“, čia lietuviškai reklamuojami kibinai, čeburekai, beliašai, kitokios mūsų šaliai įprastos gėrybės. Čia žiūrimas krepšinis.

39-erių Emilis Kovalis, dviejų vaikų tėtis, į Jungtinę Karalystę iš Vilniaus atvyko prieš šešerius metus. „The Sun“ jis prisipažino, kad žiūrėti krepšinio į barą ateina reguliariai.

„Jaučiuosi kaip Lietuvoje ir man čia labai patinka“, – neslepia lietuviškų įpročių Jungtinėje Karalystėje nusprendęs nekeisti vyras.

Kas šeštas iš šio 65 tūkstančius turinčio miestelio gyventojų yra užsienietis. Dauguma jų dirba žemės ūkyje arba gamyklose.

Britų idėjų kalvė „Policyexchange“ išanalizavo 2011 metais atlikto gyventojų surašymo duomenis, kad sužinotų, kaip mažumoms sekasi įsilieti į vietos gyventojų gretas.

Siekta išsiaiškinti, ar atskirų tautybių asmenys dirba kartu, ar gyvena tuose pačiuose rajonuose. Emilio ir jo 32 metų žmonos Tatjanos, kurie abu dirba gamyklose, nenustebino tokia Bostono padėtis integracijos skalėje.

Savo dvi dukras jie augina 120 tūkst. svarų (apytikriai 155 tūkst. EUR) vertės name, esančiame Orchard gatvėje. Čia 40–46 proc. namų priklauso imigrantams. Už 50 metrų yra dvi baltiškos parduotuvės, o daugiau nei pusė visų parduotuvių miestelio centre esančioje West gatvėje – taip pat priklauso išeiviams iš Rytų Europos.

„Gauname visų savo mėgstamų lietuviškų produktų – dešrelių, kitų mėsos gaminių, bulvių dideliuose maišuose. Ko dar galėtume norėti“, – retoriškai klausia Tatjana.

„Mes gerbiame britų kultūrą, bet aplink mus tiek lietuviškų dalykų, kad sunku pasiilgti namų. Abi mano seserys taip pat gyvena čia, ir aš dar planuoju įtikinti mūsų mamą, kad persikeltų čia“, – priduria Emilis. Galimybę apsigyventi Jungtinėje Karalystėje svarsto ir Tatjanos mama.

„Čia labai daug atvykėlių iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, mes su jais susikalbame, todėl jaučiuosi kaip namie“, – pažymi moteris.

Jaunesnioji poros dukra Milana, kuriai treji metai, su tėvais kalba lietuviškai, o dvylikametė Evelina laisvai kalba angliškai. Ji lanko „Haven High Academy“ mokyklą, kurioje mokosi daug imigrantų vaikų.

„Sakyčiau, kad mokykloje pusė vaikų yra vietiniai, o pusė – atvykėliai iš Rytų Europos“, – pažymi mergaitė.

Visgi Emilis priduria, kad bando visiškai integruotis, tačiau savos kultūros pamiršti nenori.

„Tai, kad man patinka lietuviški dalykai, ir kad didžiuojuosi savo šalimi, nereiškia, kad nekenčiu britų kultūros. Taip nėra, aš ją gerbiu“, – pažymi vyras.

„Žmonės kalba apie segregaciją, bet aš nemojuoju Lietuvos vėliava ir nesakau, kad nekenčiu britų. Mums tiesiog patinka lietuviški daiktai. Tikiuosi, kad britams tai nekliūna. Mes nenorime nieko įžeisti“, – sako lietuvišką maistą perkantis, lietuvių aplinkoje besisukantis ir krepšinį vakarais į barą užsukantis žiūrėti išeivis iš Lietuvos.

Parengta pagal Krepšinis.lt informaciją