Savo komandos neišduoda

Tomas Bingelis Londone jau septynerius metus. Futbolu susidomėjo būdamas devynerių, kai 1986 metais per televizorių pasižiūrėjo Pasaulio futbolo čempionatą. Dvylikos pirmą kartą nuėjo į rungtynes, bet vienam stadione nebuvo smagu, o draugų futbolo mėgėjų neatsirado. Vėliau susipažino su draugu, kuris nusivedė jį į „Žalgirio“ rungtynes ir nuo tada Tomas tapo tikru futbolo sirgaliumi.
Boleku pravardžiuojamas jo draugas futbolu irgi susirgo Lietuvoje. Anglijoje ši jo aistra ne nusilpo, o dar labiau sustiprėjo. Abu jie Lietuvoje buvo “Žalgirio” klubo ir, žinoma, Lietuvos futbolo rinktinės fanai. Jais išliko iki šiolei.
“Mums neišeina į Vilnių, į visas „Žalgirio“ rungtynes lakstyti, kaip daro Anglijos fanatai, kurie paskui savo kaimo futbolo komandą visur važiuoja”, – prisipažįsta Tomas, tačiau į pagrindines komandos varžybas, kai kovojama su kitais Europos klubais, būtinai nuvyksta.

Po rungtynių ramus būna gerą mėnesį

Tomui futbolas visų pirma yra būdas išlieti emocijas.
“Kiti mėgsta gerti, kiti narkotikus, o aš iš rungtynių grįžtu išsirėkęs, išliejęs emocijas. Po rungtynių ramus būnu gerą mėnesį. Aišku, nesu toks fanatas kaip anglai ar lenkai, kurie nežiūri, stadione ar gatvėse viską laužo ar daužo. Tai ne sirgaliai, o chuliganai. Tikri fanai, jei reikia pasimušti, susitaria, kur mušis. Muštynės – dalis to, kas sukelia adrenaliną. Bet yra savos taisyklės ir tvarka: sustoja į gretas fanai prieš fanus ir pliekiasi. Manęs į pirmas gretas neimdavo, esu neįspūdingų gabaritų. Kas iš to, kad gausi dešimt kartų per ausį ir nebūsi didvyris. O gauti į kailį nėra malonu ne vien dėl savęs, juk atstovauji savo (futbolo komandos – red.) spalvoms ir savo šaliai”, – apie futbolo sirgalių aistras pasakoja Tomas.

Išvykos paskui komandą ir Tomui, ir Bolekui – galimybė susitikti su draugais. Tai darosi vis labiau aktualu, nes draugai, su kuriais Vilniuje vaikščiodavo į futbolą, išsivažinėjo po įvairias šalis – kas Ispanijoje, kas Airijoje, Anglijoje ar Danijoje. Futbolo rungtynės yra tarsi ženklas, sukviečiantis visus į tam tikrą šalį, tam tikrą stadioną.

“Išvyksti su draugais, dažniausiai keliauji traukiniais be didelių patogumų. Viską – šeimą, darbo rūpesčius palieki už nugaros ir kelionės laikui viskas tarsi prapuola, nieko neprisimeni ir negalvoji. Pabėgi nuo šeimos, turi laiko sau ir draugams, išsiverži į kitokį, įspūdžių ir emocijų pilną gyvenimą”, – sako Bolekas.
Reikia vyrams vyriško artumo

Draugai prisimena, kaip kartą Danijoje jie sugalvojo sutaupyti pinigų, neužsisakė viešbučio, o nutarė naktį praleisti oro uosto prieigose.
“Pasisamdėm taksi, kad nuvežtų, o taksistas sako: “Nekokia jūsų mintis per naktį likti lauke”. O mes sakom: “Turim alaus, viskas bus gerai, netruks naktis prabėgti”. Be to, diena buvo šilta, tai nė nepagalvojom, kad naktį temperatūra gali nukristi žemiau nulio. Vidurnaktį pasidarė šalta ir tokia verianti drėgmė, tai ko tik nedarėm, kad sušiltume – net apsikabinę šokinėjom... Penktą valandą ryto, kai oro uostą atidarė, apsaugininkai įleido mus vidun pasišildyti ir sako – labai įdomiai naktį praleidom, per televizorių stebėjom, ką jūs darėt, kad sušiltumėt”, – prisiminę nuotykį juokiasi Londone gyvenantys futbolo sirgaliai.
“Kartais reikia vyrams vyriško artumo, kartu patirti visokių nuotykių ir pavojų”, – tikina Tomas.

Kelionė į Prahą tapo įsimintina todėl, kad vietoj Prahos vaikinai atsidūrė Vienoje. Įlipdami į traukinį neapsižiūrėjo, kad vagonai su numeriais ir būtina įsėsti į biliete nurodytą vagoną. Nesvarbu, kad skelbiama, jog traukinys važiuoja į Prahą, kurioje nors tarpinėje stotyje vagonus perkabina prie kitų traukinių ir atsidūręs kitame vagone nuvažiuosi ne ten, kur reikia. Išsiruošę į Prahą vaikinai šito nežinojo.

“Vietų miegoti nebuvo, tai sugriuvom praėjime, kad nusnūstume. Kai traukinys sustojo, keleiviai išlipo, pagalvojam – o gerai, vietos atsirado. Susikraustėm į kupė, sugriuvom ant gultų. Ateina palydovė, sako, ką čia darot, sakom – važiuojam į Prahą. Ji sako – į Prahą traukinys jau seniai nuvažiavo, jūs atvykote į Vieną. Tada jau reikėjo smegenis sukti, kaip į Prahą nusigauti ir į rungtynes nepavėluoti”, – juokiasi vaikinai.

Į traukinį palydėjo policininkai
Viena iš futbolo fanų gyvenimo įdomybių – susidūrimai su policija. Vaikinai jau spėjo išsiaiškinti, kokie kurioje šalyje policininkų įpročiai. Priekabūs policininkai Ispanijoje ir Belgijoje, o Italijoje ar Bosnijoje per rungtynes jų beveik nesimato. Itin vaikinams įsiminė susidūrimas su Belgijos policininkais 2004 metais, per Europos taurės varžybas. Daug emocijų sukėlė aistringas ir įdomus žaidimas, o kiek anksčiau Briuselyje vykę neramumai paskatino policininkus būti budresnius nei įprasta. Jau prieš rungtynes atvažiavo daugybė policininkų su vandens patrankomis, su šalmais ir skydais, pasiruošę bet kokiems netikėtumams. Po rungtynių kažkas į aikštę pradėjo mėtyti stiklines. Policininkai nieko nesiaiškinę apsupo lietuvius, atskyrė nuo belgų ir visus nulydėjo iki autobuso, kuriuo buvo atvažiavę sirgaliai iš Lietuvos. Tomas pateko į tą būrį ir gavo įrodinėti, kad jam reikia ne į Lietuvą, o į traukinį, kuris važiuoja į Londoną. Tada policininkas paskambino į stotį, kad traukinį sulaikytų, kol jis į Briuselį atlydės futbolo faną iš Lietuvos.

“Policininkas lydėjo mane, kol įsėdau į traukinį”, – pasakoja Tomas.
Tai ne vienintelis kartas, kai teko patirti policininkų dėmesį. Ukrainoje vos į miestą atvykusius pasitiko policininkai ir lydėjo iki stadiono, kad vietiniai neužpultų.

Anglų fanai – nuobodūs

Apsigyvenę Londone Tomas ir Bolekas pradėjo domėtis ir Anglijos futbolo komandomis, stebi rungtynes ir fanų elgesį. Bolekas sako, kad jam stadiono atmosfera pirmą kartą apsilankius rungtynėse Londone paliko neišdildomą įspūdį.
Tomui anglų fanai nelabai įdomūs.

“Anglai dabar padarė, kad į futbolą renkasi su šeimomis. Tikrasis anglų fanų metas – septintas–aštuntas dešimtmetis, o dabar jau viskas perdaug sunormuota ir sureguliuota”, – sako jis.

Jam labiau patinka tai, kaip fanai savo komandų palaikymą organizuoja Centrinėje ir Rytų Europoje. Visi su plakatais palaikančiais komandą, iškelia šūkį, parodo, tada kiti savo šūkį iškelia, paskui ima skanduoti arba dainuoti dainas, plius garso efektai, pirotechnika. Fanų kalba tai vadinasi choreografija ir pietietiška choreografija lietuvių fanams labiau prie širdies”, – teigia Tomas.
Jie sako, kad nėra tikrieji Lietuvoje veikiančio fanų klubo nariai, nes norint jaustis tikru nariu, reikėtų Lietuvoje gyventi.

“Mes palaikom komandą, bet daugiau kaip dalyviai, neprisidedam prie renginių organizavimo, atributikos gaminimo ir pan. Tai daro tie, kurie Lietuvoje gyvena. Mes tokie, galima sakyti, neįsipareigoję sirgaliai”, – prisipažįsta vaikinai.

Darbdaviai supranta

Norint nuvykti į kitoje šalyje ar kitame mieste vykstančias rungtynes reikia bent keletui dienų atsiprašyti iš darbo. Tomui paprasčiau, jis – laisvai samdomas darbuotojas, taigi susiplanuoja savo laiką taip, kad galėtų tomis dienomis, kai vyksta rungtynės, būti laisvas. Bolekui reikia prašyti, kad jį išleistų darbdavys – jis dirba „Tesco“ parduotuvių tinkle. Į rungtynes paprastai jis važiuoja savo atostogų sąskaita. Tačiau Boleko nuomone, čia darbdaviai, net jei patys nėra futbolo fanai, kaip pavyzdžiui, jo viršininkas, geriau supranta futbolo sirgalius ir į jų norus atsižvelgia.

„Lietuvoje, kad nori važiuoti paskui savo futbolo komandą, atrodydavo keista, o čia futbolas – antroji religija ir visiems tai jau įaugę į kraują“, – sako Bolekas.
Artimiausia išvyka – į Glazgą, kur rungtyniaus Lietuvos futbolo rinktinė. Kita išvyka – į Prancūziją. Važinėjant paskui komandą, aplankyta daugybė šalių. Bolekas sako, kad lengviau būtų išvardyti, kurioje Europos šalyje dar nesilankyta. Tolimiausios – Gruzija ir Ukraina.

Savo pomėgiui kiekvienas iš draugų per sezoną išleidžia daugiau kaip tūkstantį svarų.

Zita Čepaitė, savaitraštis "Infozona"