Keliaudami turistauti į Didžiąją Britaniją, arba vykdami aplankyti ten emigravusių draugų ir giminių, būtinai užsukite pavalgyti nacionaliniu šios šalies valgiu tapusio žuvies ir bulvių derinio „Fish&Chips“. Tai pats populiariausias ir pigiausias patiekalas Anglijoje. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas aiškinosi, kaip jis atsirado ir kaip išpopuliarėjo.

Kai būsite Anglijoje – neieškokite gerų kebabų, nevalgykite trikampių sumuštinių, pamirškite mėsainius ir dešrainius. Ši šalis turi savo greitąjį maistą ir būtent jį ten reikia skanauti ir girti. Lietuviškai tas patiekalas vadinasi „žuvis ir bulvytės“, o angliškai „Fish&Chips“.

Didysis Jarmutas, Hanstantonas, Kings Linas, Kromeris, Doveris, Braitonas, Ispvičas – visi šie Anglijos miestai yra prie jūros. Kitas jų bendras bruožas – šiuose miestuose gyvena didžiulės lietuvių bendruomenės. Net ne šimtai, o tūkstančiai mūsų tautiečių. Labai daug šansų, kad ten turite giminaitį, gerą draugą arba buvusį bendradarbį. Net jei neturite, vis tiek nuvažiuokite į vieną iš šių miestų tam, kad ten skaniai ir pigiai papuotautumėte. Pasirodo, visos išvardintos vietovės papuola į geriausių Jungtinės Karalystės „Fish&Chips“ vietų sąrašą.

Ne konkrečios užeigos, kioskai ar restoranai, o ištisos vietovės. Anglai apžvalgininkai logiškai pastebėjo, kad miestuose prie jūros – žuvis visada šviežesnė, geresnės kokybės ir skanesnė, todėl rekomenduoja vykti ten pavalgyti. Pabrėžiama, kad ir patiekalo kaina kur kas mažesnė nei Londone, Mančesteryje ir Liverpulyje.

Pasirodo, visos išvardintos vietovės papuola į geriausių Jungtinės Karalystės „Fish&Chips“ vietų sąrašą. Ne konkrečios užeigos, kioskai ar restoranai, o ištisos vietovės. Anglai apžvalgininkai logiškai pastebėjo, kad miestuose prie jūros – žuvis visada šviežesnė, geresnės kokybės ir skanesnė, todėl rekomenduoja vykti ten pavalgyti. Pabrėžiama, kad ir patiekalo kaina kur kas mažesnė nei Londone, Mančesteryje ir Liverpulyje.

Galbūt, net patys lietuviai emigrantai nežino, kokį lobį gali surasti savo miestuose, kuriuose įsikūrė ieškodami geresnio gyvenimo. Dėl jų gyvenimo sąlygų ir dirbamų darbų šiame rašinyje įžvalgų nepaliksiu, tačiau nacionaliniam britų valgiui – tešloje apkeptai menkei ir skrudintoms bulvytėms – noriu atiduoti duoklę. Pagirsiu šį patiekalą ir papasakosiu jums daug įdomių dalykų.

Galbūt, net patys lietuviai emigrantai nežino, kokį lobį gali surasti savo miestuose, kuriuose įsikūrė ieškodami geresnio gyvenimo. Dėl jų gyvenimo sąlygų ir dirbamų darbų šiame rašinyje įžvalgų nepaliksiu, tačiau nacionaliniam britų valgiui – tešloje apkeptai menkei ir skrudintoms bulvytėms – noriu atiduoti duoklę. Pagirsiu šį patiekalą ir papasakosiu jums daug įdomių dalykų.

Kai neseniai lankiausi Hanstantone, vienas ten gyvenantis bičiulis mane nusivedė pavalgyti. Žadėjo, kad tai bus nuostabūs pietūs, kurių niekada nepamiršiu. Pamaniau, kad einame cepelinų. Bet užėjome į vietą pavadinimu „Five Frying Fish“. Kiek sutrikau, ten buvo pilna žmonių, net stovėjo eilė. Bet aplinka atrodė kukli, net sakyčiau priminė prastoką valgyklą. Paklausiau draugo: ar tikrai čia valgysime? O jis puolė juoktis ir raminti, kad iš aplinkos nereikia spręsti apie restorano sugebėjimus. Ir mano draugas buvo teisus. Didžiulis gabalas menkės ir traškios, didesnėmis nei įprasta juostelėmis pjaustytos bulvės su actu ir druska – nors skamba kuklokai, o lietuviams gal ir keistokai – buvo tobulas maistas. Rekomenduoju.

Lygiai taip pat skaniai ruošia ir aplinkinėse kavinėse, žuvies ir bulvyčių kepėjai tame mieste įsikūrę kas porą žingsnių. Tik vienose vietose pigiau, kitose brangiau. Dar gali skirtis tešlos skonis, kai kur, jos būna didesnis sluoksnis. Anglijoje apsigyvenę lietuviai

kur kas dažniau nei cepelinus ar šaltibarščius valgo būtent žuvį su bulvytėmis. Pirmiausia, tai daug pigiau nei eiti puotauti į lietuviškų valgių užeigą. Cepelinai šventėms, o menkė su bulvėmis – kasdien.

Kaip stipriai britai myli savo žuvį su bulvytėmis parodo ir tai, kad per pasaulinius karus, kai visi kiti maisto produktai, jų importas ir gamyba buvo smarkiai normuojami, „Fish&Chips“ ingredientai liko nepaliesti. Valdžia užtikrino, kad niekam šalyje nepristigtų menkės ir bulvių nacionaliniu tapusiam patiekalui. Be to, buvo rūpinamasi, kad jis nepabrangtų. Manoma, kad galimybė lengvai gauti mėgstamo patiekalo karo metais turėjo teigiamos įtakos visuomenei. Galite patikėti?

Dėl to, kur pirmiausia atsirado „Fish&Chips“ nesutaria du miestai: Lankasteris ir Londonas. Mat Lankasteryje, kur buvo daugiausia pramonės ir mažai uždirbančių fabrikų darbuotojų, labai išpopuliarėjo skrudintos bulvytės. Jos buvo pigus, sotus, šiltas maistas, kuris padėdavo ištverti sunkią darbo dieną. Taigi, šio miesto gyventojai šventai tiki, kad būtent čia Džonas Lysas pats pirmasis sugalvojo prie bulvių prijungti žuvį ir naują patiekalą parduodavo iš medinės trobelės Mossley turguje Lankasteryje.

O štai aliejuje kepta žuvis atsirado Londono rytuose. Būtent čia iš Portugalijos dėl persekiojimų persikėlę žydai atsivežė savo tradiciškai tešloje keptą menkę. Žydiškai ruoštas variantas ir tapo „Fish&Chips“ dalimi. Karalienės Viktorijos valdymo

pradžioje skrudinta žuvis, tiksliau jos likučiai, Bilingsgeito turguje buvo pradėti pardavinėti skurdžiai gyvenantiems darbininkams. Alexis Sawyer, garsus tų laikų šefas, tokią žuvį valgydavo pirštais pakeliui iš darbo. Gali būti, kad tai labai prisidėjo prie tokio patiekalo įvaizdžio visuomenėje. Vis dėlto, tuo metu skrudinta žuvis pagrinde buvo patiekiama su duona, ir daug rečiau su keptomis bulvėmis. Vyresni londoniečiai, tarsi įrodymą, kad šis garsus patiekalas atsirado jų mieste, dažnai mėgsta ištraukti literatūrinį faktą. Jie sako, kad net Čarlzas Dikensas minėjo „skrudintos žuvies sandėlį“, kalbėdamas apie Londoną savo romane „Oliveris Tvistas“. Ir nors iki šiol neaišku, kuris miestas buvo pirmasis, oficialiai skelbiama, kad nacionalinio Didžiosios Britanijos patiekalo istorija prasidėjo labai seniai – apie 1860-tuosius. Vos tik atsiradęs ėmė plisti po visą šalį. Jau 1930-iais buvo suskaičiuota net 35 tūkstančiai vietelių, kur galima gauti garsiosios žuvies tešloje. Tokių vietų proporcingai daugėjo, tačiau ilgainiui bumas nuslūgo. Dabar tokių restoranėlių ar kioskelių yra apie 11 tūkstančių.

Ilgainiui naujoji žuvies ir bulvyčių kombinacija tapo populiariu vyrų užkandžiu po vakarėlių vietinėse aludėse. O vėliau tokį patogų, greitą, sotų ir skanų patiekalą atrado gamyklų darbininkai. Jie spėdavo pasimėgauti žuvimi per pietų pertrauką. Galiausiai „Fish&Chips“ tapo tokia būtinybe vargingiems sluoksniams, kad kai kurios

populiarios patiekalą gaminančios vietos turėjo samdytis durininkus, kad sukontroliuotų srautus. Buvo skanu ir nebrangu.

Dešimt euro centų šiuolaikiniais pinigais – tiek jums būtų kainavę prisėsti pirmajame žuvies ir bulvyčių restorane Londone ir pasimėgauti ne tik skrudinta žuvimi su bulvytėmis, bet ir arbata bei duona su sviestu.

Iki 1980-ųjų žuvis su bulvytėmis buvo įvyniojamos į senus laikraščių lapus, tačiau sveikatos priežiūros pareigūnai vėliau nurodė tokios praktikos nebetaikyti, mat nustatė, kad laikraščiams naudojamas rašalas gali pakenkti žmonių sveikatai. Dabar, jei ir matote, kad jums šis patiekalas patiekiamas laikraštyje, tai tikriausiai tik sveikatai nekenksminga imitacija. Arba, pirmiausia dedamas kitokio popieriaus sluoksnis, o tik tuomet – laikraštis.

Beje, žuvis su bulvytėmis nėra tik Didžiosios Britanijos mėgstamiausiųjų sąraše. Britai pasirūpino, kad ją pamėgtų ir kaimynai airiai, ir visos jų kolonijos. Net Kinijoje galima rasti šią anglišką klasiką – tik ten vietoje druskos jie žuvį barsto cukrumi.

Skaičiuojama, kad per savaitę Didžiojoje Britanijoje yra suvartojama net 7 milijonai porcijų žuvies ir bulvyčių. Kitaip tariant, kiekvienas britas suvalgo apie šešias porcijas per metus. Dar vienas įdomus faktas iš statistikos – paskaičiuota, kad bet kurį metų penktadienį, vienas iš penkių patiekalų, perkamų išsinešimui, bus žuvis su bulvytėmis.

Aktorė Kate Winslet bei garsus futbolininkas Wayne Rooney taip mėgta žuvį su bulvytėmis, kad tiekė ją svečiams savo vestuvėse. Seras Paul McCartney iki tapdamas vegetaru labai dažnai kirsdavo šį riebų skanėstą. Michelle Obama su dukromis skubėjo paragauti nacionalinio Didžiosios Britanijos patiekalo, kai čia lankėsi 2009-aisiais. Tai buvo pats pirmas jų noras atvykus į šalį.

Speciali „Fish&Chips“ tešla užtikrina, kad žuvis jos viduje tinkamai išsitroškintų. Siekiama, kad išorė būtų labai traški, o žuvis – neperkepusi ir sultinga. Šalia žuvies ir bulvių tradiciškai gausite ir trintų žirnių. Sakoma, kad storesni gabalai yra sveikesni, nes juose mažiau riebalų. Bet net ir tokia, storesnės žuvies, porcija gali turėti apie 1000 kalorijų.

Neišsigąskite, jeigu niekada nesate valgę šio patiekalo. Žuvį pardavėjas apšlakstys actu ir druska. Įsidėmėkite: ne kečiupu ir ne garstyčiomis. Vieni anglai aiškina, kad actas padeda atskleisti žuvies skonį ir traškumą. Kiti gi sako, kad iš tiesų actas reikalingas ne žuviai, o bulvytėms. Ir ne dėl kokių nors istorinių priežasčių, net ne dėl skonio (nors jo tikrai suteikia), o dėl sveikatos.

Keptos bulvytės tikrai nėra sveikas dalykas – suvalgius jų porciją į mūsų kraują žaibiškai patenka didžiulis kiekis cukraus. Tuomet į darbą pasitelkiamas insulinas. Jei to cukraus greitai nesudeginsite, jis ims kauptis riebalų pavidalu. Taip jau veikia mūsų organizmai.

Negana to, po pusvalandžio cukraus kiekis kraujyje kris, ir pasijusite visiškai be energijos ir alkani. Tačiau mes norime bulvyčių ir tikrai nepageidaujame riebalų, ar ne? Vienoje Londono užkandinėje dirbantys vyrukai man bandė paaiškinti, kad actas šioje situacijoje labai padeda. Atseit jis visą procesą sulėtina, cukraus kiekis kraujyje nedidėja tokiais sparčiais tempais. Be to, jis didina mūsų jautrumą insulinui. Kitaip tariant, užsivarvinus acto, bulvytės figūrai kenks mažiau.

Įprastai „Fish&Chips“ vadinamas pačiu pigiausiu maistu Anglijoje. Porcijos kaina svyruoja nuo 3 iki 8 svarų. Priklauso kuriame mieste, kurioje gatvėje ir kaip atrodančioj įstaigoje pirksite. Kuo paprastesnė užeigos aplinka – tuo pigiau. Dar įdomu, kad kai kur, prabangesnėse vietose prie patiekalo galėsite gauti konservuotų agurkėlių, svogūnų ir net kiaušinių.

Tiesa, ten porcijos kaina kur kas didesnė. Londone netgi vyksta konkursai, siekiant išsiaiškinti, kas nacionalinį patiekalą gali pagaminti geriausiai. Šefai nuolat prisigalvoja visokiausių triukų, kaip „Fish&Chips“ patobulinti. Vieni naudoja triumų aliejų, kiti bulvytes apvolioja sūryje su majonezu, panašiai, kaip Lietuvoje keptą duoną. Vienas britiškoje spaudoje nuolat minimas faktas, kuriuo anglai didžiuojasi – aliejų, likusį po šio patiekalo gamybos, Didžiojoje Britanijoje imta naudoti kaip kurą autobusams.

Pati seniausia ir vis dar veikianti Fish&Chips“ vietelė Londone vadinasi „Rock and Sole Place“. Ją galite rasti šiuo adresu: 45-49 Endell St, London WC2H 9AJ, UK.

Orijus Gasanovas