Trečdalis fiktyviai už trečiųjų šalių piliečių ištekėjusių lietuvaičių dingsta be žinios. O tos, kurioms pavyksta grįžti į gimtinę, niekaip negali nutraukti vedybų saitų ir gyvena patirdamos įtampą, nes nežino, kokių staigmenų dar laukti.

Pasak Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, tikrąjį žadėtos pasakos veidą į fiktyvios santuokos spąstus įviliota auka pamato greitai. Pirmuoju šaltu dušu tampa visai kito pasaulio kultūra, kuriai priklauso fiktyvus vyras.

„Trečiųjų šalių piliečiai labai paniekinamai žiūri į savo fiktyvias žmonas. Šios verčiamos prievarta teikti seksualines paslaugas. Ir ne tik sutuoktiniui, bet ir visam būriui jo giminaičių, jau nekalbant apie tai, kad kai kurias jų sugebama ištekinti ne vieną kartą, – dažniausiai už kitų savo giminaičių, kuriems taip pat reikia įsitvirtinti, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, o santuoka su ES piliete padeda išspręsti šią problemą bent penkeriems metams. Naudojamasi tuo, kad Jungtinėje Karalystėje nėra bendro skirtingų regionų santuokų registro“, – sakė K. Mišinienė.

Pasak jos, manoma, kad dingusios fiktyvios nuotakos yra išvežtos į trečiojo pasaulio šalis, ir dauguma jų atsidūrė prostitucijos tinkluose.

Parengta pagal ELTA informaciją