Daugelis lietuvių atvyksta į Angliją kupini vilčių ir svajonių. Jurga ir Viktoras S. taip pat kūrė ateities planus. Jauna šeima net neįtarė, kas jų laukia svetimoje šalyje. Jurga dar ilgai prisimins tą žvarbią 2005 metų lapkričio 16 dieną, kai ją pasiekė siaubinga žinia iš Londono – jos vyras Viktoras pateko į didžiulę avariją.

Prieš trejus metus Londone

Viktoras (28 m.) į Londoną atvyko 2004 metais. Po dešimties mėnesių prie jo prisijungė ir žmona Jurga (30 m.), Lietuvoje močiutės globai palikusi judviejų dukrelę Gabiją.
Londone teko dirbti įvairiausius darbus. Iš pradžių Viktoras darbavosi statybose, automobilių plovykloje, vėliau tapo vairuotoju. Pati Jurga metus laiko pradirbo kambarine „Holiday Inn“ viešbutyje. Atrodė, kad likimas buvo palankus jaunai šeimai – pavyko užsidirbti šiek tiek pinigų, be to, visai netrukus pasaulį turėjo išvysti jų antrasis vaikelis – sūnus Dovydas.
Likus trims mėnesiams iki gimdymo, Jurga išvyko į Lietuvą, nes reikėjo sutvarkyti dokumentus dėl statybų – jauna šeima svajojo pasistatyti namo priestatą.
Be to, moteris norėjo gimdyti Lietuvoje, ne Anglijoje.

Kai angelai pakyla į dangų

Sakote, kad netikite lemties ženklais? Tą naktį Jurgos močiutė sapnavo į dangų kylančius angelus, tačiau tuomet namiškiai net nenutuokė, kad sapnas gali būti pranašingas. Už poros valandų iš Londono paskambinęs Jurgos brolis pranešė apie nelaimę. Tiesa, tuomet Jurga dar nežinojo, kad jos vyro būklė kritiška. Aštuntą mėnesį nėščiai seseriai brolis nesiryžo sakyti tiesos. Gal būtų iš viso tai nuslėpęs, tačiau gydytojo pasakyta frazė: „O ką jai pasakysite, jei jis numirs“, jį privertė suklusti.
Iš tiesų gydytojų prognozės nežadėjo nieko gero. Pasak Jurgos, net patys Anglijos medikai netikėjo, kad kada nors šis jaunas 29 metų vyriškis sugebės pakilti iš komos.

Tą lemtingą naktį

Tą lemtingą 2005 metų lapkričio 16 dieną du jauni vyrai buvo atvežti į Londono Ealingo ligoninę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo šiauliečiai Viktoras ir Kęstutis P.
Automobilio avarija įvyko Vakarų Londone. Kęstučio P. vairuojama mašina dideliu greičiu rėžėsi į pakelėje esantį elektros stulpą. Abu lietuviai nebuvo prisisegę saugos diržų. Vėliau Jurgai buvo paaiškinta, kad Viktoro pažįstamas Kęstutis buvo išgėręs, o jo vairuojama mašina buvo neapdrausta.
Pasak medikų, avarijos metu Kęstutis nepatyrė didelių sužalojimų. Jau po kelių dienų jis buvo išrašytas namo, o po savaitės ėjo į darbą. Jo bendrakeleiviui Viktorui pasisekė kur kas mažiau – vyriškis kovojo dėl savo gyvybės.
Pasak Jurgos, baimė prarasti mylimą žmogų ir savo vaikų tėvą persekiojo ją nuolatos. Šios jaunos moters galvoje nuolat kirbėjo vienintelė mintis: „Tai neteisinga. Mūsų trijų ir ketvirtojo pakelyje atžvilgiu. Kodėl dabar? Kai jau viskas neblogai sekėsi...“
Nors iki gimdymo buvo likę mažiau nei du mėnesiai, Jurga ryžosi skristi į Londoną, kad galėtų būti šalia vyro. Lankant Viktorą ligoninėje, jai neliko nieko kito, kaip tik laukti ir melstis, kad įvyktų stebuklas. Tačiau visai netrukus šio jauno vyriškio būklė tapo kritiška. Skubiai jam buvo atlikta sudėtinga galvos operacija. Ji truko net keturias su puse valandos. Vėliau jam teko iškęsti dar keletą operacijų.
Laikas bėgo, tačiau Viktoras iš komos nesikėlė. Jurgai teko priimti patį sunkiausią sprendimą – skristi atgal į Lietuvą, nes iki numatytos gimdymo datos buvo likę vos keletas savaičių.
„Gyventi Londone yra labai brangu. Be to, jei ir būčiau pagimdžiusi Didžiojoje Britanijoje, lankyti vyro su naujagimiu vis viena nebūčiau įstengusi,” – sako Jurga.
Tačiau Anglijos medikų pastangomis prieš Kalėdas įvyko ilgai lauktas stebuklas – po dviejų mėnesių, praleistų komos būsenoje, Viktoras pradėjo busti.

Atgal į gimtinę

Atrodė, kad Dievas pagaliau išgirdo Jurgos kartojamus maldos žodžius: „Vietos užteks abiem“. Moteris nė sekundei nepatikėjo, kad sūnus gimsta vien tam, kad pakeistų tėtį.
„Šventai tikėjau, kad viskas praeis sėkmingai. Ir ta nauja gyvybė, plazdenanti virš mūsų, pakvies sugrįžti tokią pat – kažkur plazdenančią tėvo sąmonę,” – pasakoja moteris.
Viktoro prabudimas iš komos buvo pati nuostabiausia kalėdinė dovana visai jo šeimai.
Sūnus Dovydas gimė sausio 5 dieną. Kai kūdikiui suėjo trys mėnesiai, Jurga su juo atskrido į Londoną pas sergantį vyrą. Ji tikėjo, kad laikui bėgant, viskas susitvarkys. Svarbiausia, kad Viktoras pagaliau atgavo sąmonę.
Prieš akis dar buvo ilgas gydymo kelias – Viktoras nevaikščiojo, be to, visiškai neprisiminė, kad turi šeimą ir mažamečius vaikus.
Jurga kasdien lankė savo vyrą ligoninėje. Su ja visuomet buvo Dovydas – judviejų trijų mėnesių sūnelis. Ir nors ligoninės taisyklės draudžia lankytojams atsivesti jaunesnius nei pusantrų metų vaikus, Dovydui buvo padaryta išimtis. Ligoninės personalas išsyk pamilo žavų mažylį.
Kartą Jurga ryžosi sūnų įkelti į sergančio tėvo lovą. Pamačiusios tai sunerimo visos palatoje buvusios seselės.
“Buvo įspėta, kad vyras yra agresyvus. Tačiau didelei visų nuostabai, paguldžius vaiką į lovą, jis apkabino jį, apklojo, įdėjo čiulptuką. Tiesa, kad tai jo sūnus, Viktoras nesuprato. Jam atrodė, kad tai dukra Gabija,” – prisimena Jurga.
Viktorui nebuvo lemta reabilitacijos kurso pabaigti Anglijoje. Pasak Jurgos, uošvienė panoro sūnų parsigabenti į Lietuvą. Moteris patikėjo jos žodžiais, kad Lietuvoje, matydamas savo vaikus ir artimuosius, Viktoras sveiks kur kas greičiau. Tarpininkaujant Lietuvos ambasadai, vyras buvo parskraidintas į Lietuvą.

Kada grįš tėvelis?

Lietuvoje visą iniciatyvą į savo rankas perėmė Viktoro mama. Moteris pasakoja, kad visa informacija, susijusi su Viktoro sveikata, buvo nuo jos slepiama. Iki šiol Jurga negali suvokti, kodėl. Didžiausia paslaptimi tapo Viktoro gydytojų pavardės. Nebuvo aiški ir jo sveikatos būklė – uošvienė nesiteikė informuoti net ir tada, kai Viktorą buvo ištikęs priepuolis. Apie tai Jurga sužinojo iš kitų.
„Gydytojams buvo aiškinama, kad aš jį palikau. Koks tikslas mus išskirti? Gal ji tikėjosi, kad vyru rūpinsiuosi kitaip, bet su dviem mažais vaikais, kai sūnui buvo vos keturi mėnesiai, kažkaip ypač ir negalėjau...” – neslepia širdgėlos jauna moteris.
Kai Viktoras buvo išrašytas iš Šiaulių psichiatrijos ligoninės, motina jį išsivežė į savo namus. Tuo metu Jurga su vaikais gyveno pas savo tėvus mažyčiame 10 kv.m. kambarėlyje.
„Visiškai neprotaujantį ir neįgalų vyrą negalėjau ten parsivežti. Nes tokiam ligoniui reikalinga ramybė, nuolatinė priežiūra. Su dviem vaikais tai net ir fiziškai man buvo neįmanoma. Be to, ir vaikams viename kambaryje su agresyviu ir neprognozuojamu tėvu buvo nesaugu. Rizikuoti jų gyvybėmis ir sveikata paprasčiausiai negalėjau ir neturėjau teisės,” – sako Jurga.
Nuo to karto anyta nutraukė visus ryšius su Viktoro šeima. Jai buvo nesvarbu, kad jos sūnaus dukrytė nuolatos teiraujasi: „O kada grįš tėvelis?“
Atskyrusi sūnų nuo žmonos, o vaikus nuo tėvo, uošvienė pati viena rūpinosi neįgaliu sūnumi. Anot Jurgos, jai nė motais anūkai ir per pusantrų metų nė karto nepaklausė, iš ko ir kaip gyvename.
Be galo skaudžiai šeimos tragediją išgyveno dukrytė Gabija. Įvykus nelaimei, kasvakar ji melsdavosi prie kryželio, kabančio prie jos lovytės. Kartą Jurga pastebėjo, kad kryželis mėtosi ant grindų.
„Dukrytės paprašiau, kad jį paimtų ir pakabintų į vietą. Bet ji atsisakė tai daryti, nes Dievulis vis tiek jos negirdi ir tėvelio mums nesugrąžina“, – sako Jurga.

Ties skurdo riba

Kol Viktoras gydosi patirtą traumą ir gyvena pas savo mamą, jo žmona ir vaikai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Dirbti ji negalėjo, nes namuose du mažamečiai vaikai, o pragyventi už 143 litų per mėnesį, kuriuos gaudavo kaip valstybės paramą vaikams, buvo neįmanoma. Neliko nieko kito, kaip tik prašyti socialinės pašalpos. Tačiau paaiškėjo, kad socialinė parama Jurgos vaikams nebus skirta. Socialinės rūpybos skyrius savo sprendimą motyvavo tuo, kad jų šeimos pajamos yra pakankamai didelės. Pasirodo, prie šeimos pajamų buvo priskaičiuota ir Viktoro invalidumo pensija – 500 litų. Prie šios sumos buvo pridėti ir 600 litų, kurie skirti kaip išmoka už neįgalaus ligonio slaugą.
“Kadangi po avarijos Viktoras gyvena anytos namuose, visi pinigai atitenka jai,” – pasakoja Jurga.
Tačiau socialinės rūpybos skyriui nerūpi, kam iš tiesų atitenka pinigai. Bet ne tai skaudžiausia. Jurga iki šiol prisimena vienos valdininkės žodžius: „Netikiu, kad kažkas gali gyventi iš socialinės pašalpos. Visi, kas gauna, turi pajamų šaltinį. Kas turguje stovi, kas dar kažką prasimano“.
Varstydama valdiškų institucijų duris, Jurga susilaukė gana netikėto patarimo. „Maloniai ir nelabai maloniai darbuotojos patarė man skirtis. Skirtis vien
dėl to, kad gaučiau socialinę pašalpą,” – stebisi Jurga.
Tačiau gyvenimas tęsiasi. Gyvendama iš senų, jau beveik išsekusių santaupų, Jurga viliasi, kad ateis ta diena, kada atsigavęs ir atgavęs atmintį jos vyras sugrįš į savo tikrąją šeimą – pas žmoną ir vaikus.

Gyvenimo paradoksas

Avarija, įvykusi 2005 metų lapkričio 16 dieną, buvo lemtinga ne tik Viktorui ir jo šeimai. Nelaimė palietė ir Kęstutį – šios avarijos kaltininką. Tiesa, šių metų balandžio mėnesį jis buvo išteisintas – nepakako įkalčių. Pasak Jurgos, pasamdytas advokatas be priekaištų atliko savo darbą. Tačiau gyvenimas yra pilnas paradoksų. Visai neseniai Kęstutis vėl papuolė į Anglijos teisėsaugos akiratį. Jurga sužinojo, kad jis buvo teisiamas už tyčinį mašinų plovyklos padegimą Vakarų Londone, netoli „Heathrow“ oro uosto. Ten dirbęs, bet vėliau atleistas Kęstutis nusprendė atkeršyti buvusiam darbdaviui, padegdamas jo nuosavybę. Šiuo metu jis atlieka bausmę viename iš Londono kalėjimų, kur jam teks praleisti trejus metus.

Modesta Karpaitė, "Infozona"
Pirmą kartą straipsnis buvo pulbikuotas 25(98) savaitraščio "Infozona" numeryje