Audrius Bareišis, Alfa.lt

Maištinga Lietuvos dvasia nepabūgo sovietinio agresoriaus rūstybės. Įtempta politinė situacija kulminaciją pasiekė 1990 m. kovo 11-ąją. Pasirašytas Kovo 11-osios aktas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Prasidėjusi grandininė reakcija netruko sugriauti ne vieną dešimtmetį egzistavusios Sovietų imperijos.

Lietuva XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę. Istorikų nuomone, Kovo 11-oji yra šalia Vasario 16-osios, bet Kovo 11-osios aktas yra unikalus.

Tokia istorinė galimybė dar kartą galėjo ir nebepasikartoti, bet Lietuva nepraleido savo progos. Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-ųjų vasario 16-ąją. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino šį pasirinkimą. Apie Kovo 11-osios akto svarbą ir jo reikšmę šiuolaikinėje visuomenę Alfa.lt pasikalbėjo su Kovo 11-osios Akto signatarų klubo prezidente Birute Valionyte.

Jau 19 metai Lietuvoje minima Kovo 11-oji. Ar po prabėgusių metų ši šventė nėra primiršta?

Kovo 11-oji buvo, yra ir bus ypatinga šventė. Jaunimas, kuris gimė po šios datos, šventinės nuotaikos gal ir nejaučia, bet jų tėvai, draugai, vyresni giminės, tikrai nepamiršę šios ypatingos visai Lietuvai dienos.

Iš kitos pusės, lietuviai galvoja, kad per visas šventes mus turi kažkas linksminti. Šventinė nuotaika gali slypėti mūsų viduje. Jei aš turiu vidinę nuostatą, aš žinau, ką man daryti, kad Kovo 11-oji taptų išskirtine diena metuose. Kiekvienam lietuviui ši diena turėtų būti išskirtinė ir ne tik todėl, kad ji paskelbta nedarbo.

Kokia 1990 m. Kovo 11-osios reikšmė?

Jei žvelgtume juridiškai, tai Vasario 16-oji būtų kaip ketinimų protokolas, Lietuvos Taryba susirinkusi konstatavo ir deklaravo faktą, kad ketinama atkurti Lietuvos valstybę. Tada buvo kreiptasi į visą pasaulį paramos.

Tuo tarpu, Kovo 11-osios aktas yra juridinis dokumentas, de facto konstatuojantis, kad šiandien, nuo šios minutės, yra atkuriama Lietuvos valstybė. Juridiškai šis aktas yra daug svarbesnis, nes nebeliko vietos jokioms diskusijoms, atkurti ar neatkurti Lietuvą, kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba ėmė ir padarė šitą darbą.

1990 m. balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šeši lenkai nusprendė susilaikyti. Kaip toks jų poelgis vertinamas dabar, ar jie išdavė tautą?

Situaciją reikia vertinti pagal tos dienos nuotaikas. Vilniaus krašte tuo metu buvo karštai kuriama autonomija. KGB ir kitos struktūros siekė suskaldyti Lietuvą iš vidaus. Visi žinojo, kad yra lenkiška korta, kuria galima lošti. Tikri lietuviai buvo sąmoningi ir tą suprato, tuo tarpu žmonės kalbantys savo gimtąja kalba lengvai pasidavė provokacijoms. Sutikite, buvo labai keista, kai lenkų šeima, vaiką leisdavo į rusišką mokyklą, nors šalia stovėjo ir lenkiška. Tie šeši žmonės susilaikė, o ne balsavo „prieš“, todėl jų poelgio nepavadinčiau išdavyste. Manau, šie žmonės suprato padarę klaidą nusigręždami nuo savo tėvynės, nes jie juk gimė ir augo Lietuvoje.

Nuo 1990 kovo 11 d., prabėgo beveik metai iki 1991 sausio 13 d. įvykių. Kodėl taip sudėtinga buvo atkurti nepriklausomybę?

Istoriškai viskas klostėsi natūraliai. Lietuva Tarybų Sąjungoje pirmoji paskelbė Nepriklausomybę. Anuliavome visus dokumentus, kuriuose buvo teigiama, kad mes patys „įsiprašėmė“ į Tarybų Sąjungą, esą tada už narystę balsavo 99,99 proc. lietuvių, tai buvo istorinė klastotė.

Viskas užtruko, nes Maskva puikiai suprato vieną dalyką, kad su Lietuvos išstojimu iš sąjungos buvęs režimas subyrės. Su tuo mažyčiu plaktuku Lietuva pramušė tą geležinę uždangą, tą geležinę sieną. Tarybų Sąjunga sugriuvo, iš principo pasikeitė Europos ir Azijos politinis žemėlapis. Kovo 11-os istorinė vertė yra labai didelė tiek mums, tiek Europai ir visam pasauliui.

Iš kur ta drąsa, pirmiesiems pasipriešinti galingai imperijai?

Kiekvienas lietuvis pasąmonėje jautėsi laisvas. Sovietų valdžia vykdė genocidą, daug geriausių, darbščiausių lietuvių buvo išvežta ir išžudyta. Lietuvoje nebuvo šeimos ar giminės, kurių pokario trėmimai ir žudymai nebūtų palietę. Skausmas suteikė stiprybės Lietuvai prabusti ir pasipriešinti.

Iki šiol visuomenėje pasigirsta nuomonė, kad „prie sovietų“ buvo daug geriau gyventi nei nepriklausomoje Lietuvoje. Kodėl?

Žmonės taip šneka, nes per penkiasdešimt metų užaugo karta, kuri žinojo vieną dalyką – bedarbystės nėra. Minimalus pragyvenimo lygis buvo užtikrintas kiekvienam. Net jei buvai visiškas alkoholikas, tai kolūkio pirmininkas negalėjo tavęs išmesti. Dabar patys kuriame savo gyvenimą ir valstybės taip labai nebesikiša į visas gyvenimo sferas.

Sovietmečiu visi gaudavo gal ir juokingus atlyginimus, bet niekas nesiskundė, nes visada buvo galima nuo valstybės pavogti. Dabar nebegali taip lengvai praturtėti. Žinoma, yra atskirų atvejų. Tas gero gyvenimo sindromas yra išlikęs Lietuvos visuomenėje.

Kokią Lietuvą matote dabar ir kokia buvo prieš devyniolika metų?

Atgimimo metu, kai buvo tautinis ir dvasinis pakilimas, visi supratome, kad valstybės ir ateities vardan, kiekvienas esame pasiryžę kažką paaukoti, kad mums ir mūsų vaikams būtų geriau. Praėjus šitiek metų ir neišsipildžius tam tikriems lūkesčiams, pradėjo reikštis nepasitenkinimas. Lietuviai emigruoja, ekonomika smunka. Ne viskas taip greitai vyksta, kaip mes įsivaizdavome.
Mus bankai išmokino, kad šiandien neturint pinigų nuskristi į Kanarus, galima greitai jų pasiskolinti. Per šį sunkmetį paaiškėjo, kad pinigų gauti nebebus taip lengva, tai tapo problema, nes prie gero lengvai priprantama.