Linkolnšyro tiltai (skaitytojos laiškas, foto) - Anglija.lt
 

Linkolnšyro tiltai (skaitytojos laiškas, foto) 

Jau tapo gera tradicija, kad Anglija.lt skaitytoja Anastasija dalinasi įspūdžiais iš kelionių po Angliją. Šį kartą ji pasakoja apie kelionę maršrutu Peterborough – Crowland - Sutton Bridge – Boston - Skegness – Lincoln - Peterborough.

“Ko tu blaškaisi Anglijos pajūriais lyg siela paklydėlė?“ - paklausė mano sesuo, sužinojusi, jog ketiname važiuoti į Linkolnšyrą. Atsakiau, kad ieškau tilto į savo tėvų ir protėvių žemę, esančią Pajūrio žemumoje, tarp Skuodo ir Apuolės. Būdama prie Šiaurės jūros, galvoju apie Lietuvos pajūrį ir stengiuosi suprasti tai, ko nesuprasdavau vaikystėje ir jaunystėje.

Piterboro miestas, kuriame dabar gyvename, yra Kembridžo grafystėje – Kembridžšyre. Į šiaurę nuo Kembridžšyro yra Linkolnšyras. Tai antra pagal dydį Anglijos grafystė. Jos plotas - 6959 kvadratinių kilometrų. Į Linkolnšyrą panašiausia lietuviška Utenos apskritis, kurios plotas – 7201 kvadratinis kilometras. Linkolno grafystė turi 1 042 000 gyventojų. Utenos apskritis, turinti 172 580 gyventojų, su Linkolnšyru galėtų lygintis tik tada, jei į ją gyventi persikeltų visi 848 097 Vilniaus apskrities gyventojai.

Linkolnšyras kilo iš Lindsey karalystės, gyvavusios VII -VIII amžiuje. Tą karalystę Linkolno saloje, tarp Hamberio ir Vošo įlankų, Trento ir Vitemo upių bei šias dvi upes jungiančio Foss Dyko kanalo, įkūrė anglosaksai. Jie į Britų salas atkeliavo per Didįjį tautų kraustymąsi, po to, kai iš čia pasitraukė romėnai. IX amžiaus antroje pusėje į besiformuojančią Anglijos valstybę pradėjo veržtis danai, kurie, kartu su švedais, buvo pikčiausi ir mano protėvių – kuršių - priešai. 878 metais danai buvo užėmę trečdalį tuometės Anglijos. 886 metais buvo nustatytos ribos žemių (dabartinio East Midlandso: Lincolnshire, Nottinghamshire, Derbyshire, Leicestershire, Northamptonshire ), kurias administravo danai ir vadino jas Danelagu. 1018 – 1035 metais danai valdė visą Angliją.

Būdami pagonys, danai pridarė daug žalos krikščioniškosios Anglijos kultūrai. Jie naikino mokslo ir raštijos centrus – vienuolynus: grobė brangenybes, daužė altorius, degino bibliotekas, naikino dokumentus. 870 metais buvo nusiaubtas ir sudegintas Meadeshamstede (dab. Piterboro) vienuolynas, nužudytas jo abatas Hedda ir 84 vienuoliai. Žuvusiuosius viename kape palaidojo Kraulendo abatas Godric.

Nuo Piterboro iki Kraulendo – 11 mylių. Įsivaizdavome, kad Kraulendas - ant kalnelio stūksantys vienuolyno griuvėsiai, kaip vaizduojama nuotraukose. Nustebome privažiavę gražų, gėlėse skendintį miestuką. Platus takas, apsodintas geltonomis rožėmis, nuvedė į gana didelę bažnyčią, įsikūrusią vienoje buvusios Kraulendo abatijos bažnyčios navoje. Perskaitėme užrašą, bylojantį, jog ši bažnyčia – tik šešėlis buvusiosios. Pasižvalgę viduje ir apėję aplinkui valstybės saugomus griuvėsius, supratome, kokia didinga buvo Kraulendo abatija.

Pačią pirmąją abatiją pelkių apsuptoje Kraulendo saloje 716 metais pradėjo statyti vienuoliai benediktinai. Tai buvo kilmingi jaunuoliai, turtingų tėvų sūnūs, panorę gyventi vienatvėje ir ramybėje. Laikydamiesi Šv. Benedikto priesako ”Melskis ir dirbk”, jie skaldė akmenis, plukdė juos Velando upe, statė vienuolyną, sausino aplinkines pelkes ir meldėsi. Aplink vienuolyną kūrėsi miestas. 866 metais danai išžudė Kraulendo vienuolius ir visiškai sugriovė vienuolyną. Danai nenorėjo nei melstis, nei dirbti.

Prie Kraulendo bažnyčios stoviniavo būrelis juodais kostiumais vilkinčių ponų ir skrybėlėtų ponių, pasipuošusių žalsvomis, melsvomis, rusvomis, rožinėmis, violetinėmis sukniomis. Mėlyna skrybėlaitė puošė ir neįgalios, vežimėlyje sėdinčios mergaitės galvą. Bažnyčioje prie Dievo stalo stovėjo kunigas. Po bažnyčią neramiai vaikščiojo jaunikis. Jo nerimu ir mes užsikrėtėme: kada pagaliau atvyks Ji? Kiek palaukę ir nesulaukę nuotakos, nuėjome į miestelio centrą, prie įžymiojo Trijų arkų tilto, statyto 1360 – 1390 metais. Kažkada šis tiltas skirstė Velando upės vandenis. Dabar apie jį - sausutėlė miesto aikštė, parduotuvės, arbatinė, gyvenamieji namai.

Išvažiavus iš Kraulendo, mus pasitiko stendas, raginantis tarti „Ne” vėjo jėgainėms. Kadangi tuo klausimu nieko neišmanau, pro stendą pravažiavau tylėdama. Pietų Hollande žvelgiau į lygutėlius miežių, kviečių, rapsų, bulvių, kopūstų. svogūnų, cukrinių runkelių laukus, plytinčius vietoj buvusių pelkių, ir juos raižančius kanalus. Prisiminiau šlapžemes ir pelkynes, kuriose prabėgo mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė.

1954 metų birželio 30 dieną mano mama kasė griovį. Kolūkio pirmininko nurodymu, kiekvienas kolūkietis turėjo iškasti po 60 metrų. Kadangi mano tėvelis sirgo, mamai teko iškasti 120 metrų. Aš tą dieną turėjau eiti pas siuvėją, gyvenusią už kokių trijų kilometrų, pasimatuoti Pirmajai Komunijai siuvamą suknelę. Norėjau, kad mama eitų kartu. Mama atsisakė. Ji net kalbėti su manimi nenorėjo – išraudusi, suplukusi tik kasė ir kasė griovį, regis, nekreipdama dėmesio nei į mane, nei į ant griovio krašto sėdinčią ir verkiančią mano trejų metų seselę. Supykusi išėjau viena. Perbridau upelį, perėjau Apluoku vadinamą miškelį ir pasukau vos žymiu takeliu per rugių lauką. Rugiai iš abiejų pusių sviro virš mano galvos. Staiga pradėjo temti. Ką tik skaisčiai švietusią saulę sparčiai dengė juodas šešėlis. Stojo juoda naktis. Nutilo paukščiai. Kažkur netoliese baubė karvė. Staugė šunys. Kol sukinėjausi, galvą užvertusi į dangų, pamečiau taką. Nežinojau nei ką daryti, nei kur eiti. Atsitūpiau ant tako ir verkiau, verkiau. Jaučiausi vieniša, nelaiminga ir apleista mamos. Ir tada, kai atrodė, jog saulės jau niekada nebeišvysiu, ėmė švisti. Atsikėlusi nuo žemės, nuėjau takeliu per rugius. Nustebau, lauko gale išvydusi mamą su sesele ant rankų. Pasirodo, aš, susisukus galvai, užuot ėjusi pas siuvėją, nuėjau namo. O mama, prasidėjus saulės užtemimui, išbėgo manęs ieškoti. Aš jai nė nepadėkojau. Suburbėjau, kad ji eitų kasti savo griovio, apsisukau ir nuėjau atgal.

Buvau išlepęs vaikas. Įsivaizdavau, kad mano mama visagalė, ir dažnai ant jos pykdavau. Pykdavau, kai kažkas nulauždavo liepto turėklus, ir man, einant į mokyklą, tekdavo apžergti apledijusį rąstą ir jote perjoti patvinusią upę, kojoms siekiant ledo lytis. Pykdavau, kai, eidama septynis kilometrus pavasariniu ar rudeniniu keliu, prisemdavau pilnus aulinius batus purvo - priemiestyje reikėdavo susirasti griovį švaresnio vandens, nusiauti, išplauti aulinius, vėl apsiauti, šlapiomis kojomis išsėdėti per pamokas ir tuo pačiu keliu grįžti namo. Per naktį auliniai nespėdavo išdžiūti. Mūsų namuose nebuvo nei elektros, nei radiatorių, ne taip, kaip mano bendraklasių – inžinierių, medikų, pedagogų, partinių darbuotojų sūnelių ir dukrelių - namuose.

Aš buvau kvailutė. Nesupratau, kad tėvai iš paskutiniųjų leidžia mane į vidurinę mokyklą – vieną iš viso kaimo. Nesididžiavau sumania, darbščia, mylinčia savo mama, kuri ant savo pečių tempė visą mūsų ūkelį – pykau už skurdžią buitį, už socialinę atskirtį. Nesididžiavau protingu, doru, tėvu - gėdijausi jo raišumo. Didžiavausi savo protėviais kuršiais, kurie 854 metais Apuolėje bandė atremti švedų antpuolį, bet, lyg šiuolaikiniai krepšininkai, lemiamu momentu pralaimėjo. Aš nežinojau, kad valdžia, o ne mano mama kalta dėl neišbrendamų kelių ir betilčių upių. Ne ji kalta, kad kuršiai bastėsi Danijos ir Švedijos pakrantėmis, skverbėsi į lyvių žemes, bet nesirūpino 250 000 hektarų savo žemės, kuri, pagal Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo surašytą dalybų aktą, 1253 metais tebebuvo nedirbama. Ne mama ir ne mamos mama buvo kaltos, kad, bėgant amžiams, buvusioje Ceklio žemėje mažai kas keitėsi. 1940 metais vandens takais buvo aprūpinta tik 16 procentų viso žemės ūkiui naudojamo ir sausinti reikalingo ploto.

Linkolno grafystėje seniai nebėra pelkynų, įmirkusių žemių. Žemes vagoja 3140 kilometrų vandens takų. Veikia 85 siurblių stotys. Parengta vandens takų regeneracijos strategija. Jos įgyvendinimui naudojamos Europos Sąjungos ir regiono lėšos. Vandens takai, suvaidinę lemiamą vaidmenį pertvarkant Anglijos ekonomiką 1760 – 1870 metais, skatinę augti miestus, ir dabar intensyviai naudojami. Linkolnšyro kanalais, Acholme, Gleno, Hamberio, Nyno, Trento, Vitemo upėmis lyg lydekos nardo siauri, ilgi upių laivai, gelbėjimo valtys, baržos, kanalų kreiseriai, plaukiojančios ambulatorijos ir kt.

Važiuodami į Sutton Bridge, iš tolo pamatėme keistą statinį. Privažiavę arčiau, supratome, kad tai pakeliamasis tiltas per Nyno upę. Šis, 1897 metais statytas, tiltas jungia kelią iš Linkolno grafystės į Norfolko grafystę. Kelis kartus per savaitę tiltas pakeliamas, kad galėtų praplaukti laivai į Visbičiaus uostą. Pakėlimo mechanizmas įmontuotas į 12 metrų aukščio bokštą, kuris mums, žiūrėjusiems iš toliau, pasirodė panašus į ateivių laivą. Šiais laikais yra modernesnių judamųjų tiltų, bet Anglija šiuo atžvilgiu madų nesivaiko. Šimtą metų atitarnavęs tiltas tarnaus dar ir dar šimtą.

Iš Sutton Bridge pasukome link Spaldingo. Pasiekę Coronation kanalą, pusvalandį pasivažinėjome Spaldingo vandens taksi. Ilgiau Spaldinge neužtrukome, nes jau ne vieną kartą jame lankėmės. Bostono, kuriame, anot poeto, susitinka dangus, žemė ir vanduo, negalėjome aplenkti, nors važiavome prisibijodami. Žinojome, kad bostoniečiai nemėgsta imigrantų. Jiems iki gyvo kaulo įkyrėjo būriai lyg iš kosmoso nukritusių angliškai nekalbančių žmonių, kurie girtuokliauja gražiausiose jų miesto vietose, rūko kontrabandines cigaretes, rusiškai keikiasi ir steigia savas įmones, tokias kaip “Polish shop”, “Russian restaurant” ir “Baltic food” su acte išmirkytomis daržovėmis, prieskonių prikimšta salami bei rūkyta mėsa. Dėl to Bostonas pravardžiuojamas Lincolngradu. „Nesakykit, kad gyvename Anglijoje, tegu galvoja, jog esame turistai” - perspėjo žentas, stabdydamas automobilį.

Skegnese, kitame mūsų sustojime, savo tautybės slėpti nereikėjo. Kurortiniam pajūrio miestui nesvarbu, iš kur atvykai: iš Lietuvos, iš Rumunijos ar iš Marso. Jeigu turi daug pinigų, gali apsigyventi prabangiame viešbutyje, gali valgyti, gerti Grand Parado restoranuose, baruose ir naktiniuose klubuose, gali lošti kazino, gali pirkti, ką panorėjęs, prekybos centruose. Jei pinigų turi nedaug, gali aplankyti Papūgų fermą, Ruonių gulyklą, apžiūrėti Kaimo modelį, suptis karuselėse, žaisti lazeriais, valgyti žuvį ir skrudintas bulvytes. Jei pinigų visiškai neturi, gali vaikščioti Jūros tiltu, maudytis jūroje, kaitintis paplūdimyje, gėrėtis Rožių skveru, Bokšto laikrodžiu, „Žvejo“ skulptūra, fontanu. Beje, švarutėliai, modernūs tualetai su karštu vandeniu ir muilu – irgi nemokami.
Aš pasirinkau tarpinį variantą tarp mokamo ir nemokamo: sėdėjau lauko kavinėje ant Jūros tilto, gėriau kavą, valgiau ledus ir skaičiavau, kiek imigrantų būta per visą Anglijos istoriją.

Britų salos susiformavo 7000 metų iki Kristaus gimimo, kai, pakilus jūros lygiui, vandenys atskyrė Doggerlando pusiasalį nuo Europos žemyno. Pirmieji į Britų salas imigravo keltai. Tai buvo 600 metų prieš Kristaus gimimą. Antroji imigrantų banga – romėnai; trečioji – anglai, saksai ir jutai; ketvirtoji - vikingai,danai; penktoji – normanai; šeštoji – atvykėliai iš Europos ir hugenotai; septintoji – žydai, aštuntoji – Karibų salos, Afrikos, Pietų Azijos gyventojai ir devintoji – Rytų europiečiai ir kurdų pabėgėliai.

Negaliu atsistebėti, kaip toj pačioj Anglijos žemėje ar tame pačiame mieste, ar net toje pačioje aikštėje gali stovėti paminklas karalienei Boudicai, kurią rykštėmis išplakė, o jos dukras išprievartavo romėnai, ir paminklai Cezariui, Konstantinui, Adrianui bei kitiems Romos imperatoriams. Taip pat, mano supratimu, paminklas paskutiniam anglosaksų karaliui Haroldui netinka šalia paminklo Viljamui Užkariautojui, o Kraulendo abatijos pradininko, šventojo Guthlaco statula nedera su paminklu Henrikui VIII, beatodairiškai griovusiam vienuolynus. Regis, Britų salų gyventojai mąsto kitaip. Jie gerbia savo istoriją, nenaikina istorinių paminklų ir neslepia jų pakrūmėse. Gal ir man reikia liautis bambėjus ant savo protėvių? Juk svarbiausia, kad jie neišsilakstė po pasaulį ir išsaugojo žemę, į kurią galime sugrįžti.

Mitinguojantys Bostono, Visbičiaus senbuviai, patys būdami kažkurios imigrantų kartos palikuonys, gali nebūgštauti: čia visada buvo ir bus Britų salos. O mes, lietuviai, neprašomi iš čia išvažiuosime, kai tik mūsų Vyriausybė, sekdama išmintingų Jungtinės Karalystės valdančiųjų pavyzdžiu, pertvarkys ekonomiką ir aprūpins darbininkus gyvenamuoju plotu.

Iš Skegneso išvažiavome į administracinį grafystės centrą Linkolną. Važiavome vingiuotu keliu, kopdami į kalnelius ir leisdamiesi į pakalnes. Pasiekę Fiskertoną, išvydome už 10 kilometrų stūksančius Linkolno katedros bokštus. Ne be reikalo 1311 – 1549 metais ši Katedra buvo laikoma aukščiausiu pastatu pasaulyje. Pasiekus Katedrą, net širdį suspaudė – tokia didybė, tokia autentika., tokia tyla ir ramybė šimtatūkstantinio miesto centre. Katedra pradėta statyti 1088 metais, karaliaus Viljamo II laikais, baigta 1311 metais, karaliaujant Edvardui II. Apie Katedros aikštę - gynybinė siena, už jos - Linkolno pilis, Vyskupo rūmai. Po Katedrą gali vaikščioti ištisą dieną – neatsibostų. Vaikams labiausiai patiko vitražiniai langai ir būrys uodeguotų, raguotų velniukų, išvytų iš Katedros ir susispietusių frize į kairę nuo didžiųjų durų.

43 metais po Kristaus gimimo įsiviešpatavus romėnams, Britanija buvo padalinta į dvi dalis: Britannia Superior ir Britannia Inferior.( Taip, kaip po Nepriklausomybės padalinta Lietuva: Vilnius - tai Lietuva Superior, o visa kita - Lietuva Inferior. Net už 70 kilometrų nuo Vilniaus esanti Ukmergė – Inferior, netinkama gyventi Seimo nariui. Ką jau kalbėti apie Pasvalį ar Naująją Akmenę.. .)

Nuo Superior Londono už 141 mylios esanti mažutė keltų gyvenvietė Lindum, aišku, buvo gūdi Inferior. Čia, prie Foss kelio, 48 metais, valdant imperatoriui Klaudijui, romėnai pastatė fortą Lindum Colonia, o 120 - iais, imperatoriaus Adriano valdymo metais, pradėjo kasti 18 kilometrų ilgio kanalą Foss Dyke. Kanalas, padėjęs užaugti Linkolno miestui, 1121 metais , valdant Henrikui I, buvo pagilintas. 1160 metais, karaliaus Henriko II laikais, virš jo pastatytas tiltas - High Bridge. Bėgo metai, vieni kitus keitė Anglijos karaliai, mūšių laukuose liejosi kraujas, bet Foss Dyke ir High Bridge išliko. Šiandien jie - Linkolno ir visos Anglijos pasididžiavimas, labiausiai turistų lankomi objektai.

Lietuva irgi galėtų didžiuotis Ventos – Dubysos kanalu, didžiausiu XIX amžiaus hidrotechnikos projektu, jeigu... jis būtų įvykdytas. Deja, darbas, kurį šešerius metus dirbo 180 000 kareivių ir 3 000 samdomų darbininkų, nuėjo, kaip sakant, šuniui ant uodegos, nes Rusijos caras Nikolajus I nepalaikė savo pirmtako Aleksandro I sprendimo. Sibire dėl Sovietų valdžios trumparegiškumo žlugo genialiais vadinti XX amžiaus projektai, tokie kaip Igarkos - Salechardo geležinkelis ir Baikalo – Amūro magisralė. Lietuvos valdžia taip pat neįstengia peržengti siaurų politinių interesų. Tai liudija akis badantys Nacionalinio stadiono griaučiai Šeškinėje.

Linkolno miesto aikštėje 2002 metais buvo pastatyta “Empowerment”. Tai didžiulė, 16 metrų aukščio skulptūra , iškalta iš aliuminio ir plieno. Skulptorius Stephen Broadbent pavaizdavo du žmones , kurių vienas - kairiajame Vitemo upės krante, antras – dešiniajame. Jie tiesia vienas kitam rankas, siekia vienas kito ir nepasiekia. O kur tiltai? Gal tiltai sudeginti? Žmonių širdys veržiasi viena pas kitą, o dvasiniai tiltai sudeginti?

Iš Linkolno išvažiavome kiekvienas su savo mintimis. Į Newarko japoniškuosius sodus, aišku, pavėlavome. Ir Granthamui - Margaret Thatcher bei Izaoko Niutono gimtajam miestui - laiko nebeliko. Dar per mažai pažįstame Angliją, kad galėtume iš anksto tiksliai apskaičiuoti laiką. Apžiūrėjome naująjį Trento upės tiltą ir išvažiavome namo.

Linkolnshire matėme daug tiltų: sijinių, arkinių, judančių,jūros, sausumos, geležinkelio. Tiltai jungia Linkolno grafystę su Norfolko, Kembridžo, Ratlendo, Lesterio, Notingemo, Nortamptono, Jorko grafystėmis. Tiltai jungia gyvenvietes, miestus, kaimus. Be materialiųjų tiltų esama ir dvasinių, kurie jungia skirtingų kultūrų žmones ir praeitį su dabartimi. Na, o tiltas į tėviškę? Galbūt jo nebėra? Tiek to, susirasiu brastą.

Anastasija Bučienė

Dėkojame Anastasijai už dar vieną pasakojimą ir nuotraukas!
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Jau tapo gera tradicija, kad Anglija.lt skaitytoja Anastasija dalinasi įspūdžiais iš kelionių po Angliją. Šį kartą ji pasakoja apie kelionę maršrutu Peterborough – Crowland - Sutton Bridge – Boston - Skegness – Lincoln - Peterborough.

“Ko tu blaškaisi Anglijos pajūriais lyg siela paklydėlė?“ - paklausė mano sesuo, sužinojusi, jog ketiname važiuoti į Linkolnšyrą. Atsakiau, kad ieškau tilto į savo tėvų ir protėvių žemę, esančią Pajūrio žemumoje, tarp Skuodo ir Apuolės. Būdama prie Šiaurės jūros, galvoju apie Lietuvos pajūrį ir stengiuosi suprasti tai, ko nesuprasdavau vaikystėje ir jaunystėje.

Piterboro miestas, kuriame dabar gyvename, yra Kembridžo grafystėje – Kembridžšyre. Į šiaurę nuo Kembridžšyro yra Linkolnšyras. Tai antra pagal dydį Anglijos grafystė. Jos plotas - 6959 kvadratinių kilometrų. Į Linkolnšyrą panašiausia lietuviška Utenos apskritis, kurios plotas – 7201 kvadratinis kilometras. Linkolno grafystė turi 1 042 000 gyventojų. Utenos apskritis, turinti 172 580 gyventojų, su Linkolnšyru galėtų lygintis tik tada, jei į ją gyventi persikeltų visi 848 097 Vilniaus apskrities gyventojai.

Linkolnšyras kilo iš Lindsey karalystės, gyvavusios VII -VIII amžiuje. Tą karalystę Linkolno saloje, tarp Hamberio ir Vošo įlankų, Trento ir Vitemo upių bei šias dvi upes jungiančio Foss Dyko kanalo, įkūrė anglosaksai. Jie į Britų salas atkeliavo per Didįjį tautų kraustymąsi, po to, kai iš čia pasitraukė romėnai. IX amžiaus antroje pusėje į besiformuojančią Anglijos valstybę pradėjo veržtis danai, kurie, kartu su švedais, buvo pikčiausi ir mano protėvių – kuršių - priešai. 878 metais danai buvo užėmę trečdalį tuometės Anglijos. 886 metais buvo nustatytos ribos žemių (dabartinio East Midlandso: Lincolnshire, Nottinghamshire, Derbyshire, Leicestershire, Northamptonshire ), kurias administravo danai ir vadino jas Danelagu. 1018 – 1035 metais danai valdė visą Angliją.

Būdami pagonys, danai pridarė daug žalos krikščioniškosios Anglijos kultūrai. Jie naikino mokslo ir raštijos centrus – vienuolynus: grobė brangenybes, daužė altorius, degino bibliotekas, naikino dokumentus. 870 metais buvo nusiaubtas ir sudegintas Meadeshamstede (dab. Piterboro) vienuolynas, nužudytas jo abatas Hedda ir 84 vienuoliai. Žuvusiuosius viename kape palaidojo Kraulendo abatas Godric.

Nuo Piterboro iki Kraulendo – 11 mylių. Įsivaizdavome, kad Kraulendas - ant kalnelio stūksantys vienuolyno griuvėsiai, kaip vaizduojama nuotraukose. Nustebome privažiavę gražų, gėlėse skendintį miestuką. Platus takas, apsodintas geltonomis rožėmis, nuvedė į gana didelę bažnyčią, įsikūrusią vienoje buvusios Kraulendo abatijos bažnyčios navoje. Perskaitėme užrašą, bylojantį, jog ši bažnyčia – tik šešėlis buvusiosios. Pasižvalgę viduje ir apėję aplinkui valstybės saugomus griuvėsius, supratome, kokia didinga buvo Kraulendo abatija.

Pačią pirmąją abatiją pelkių apsuptoje Kraulendo saloje 716 metais pradėjo statyti vienuoliai benediktinai. Tai buvo kilmingi jaunuoliai, turtingų tėvų sūnūs, panorę gyventi vienatvėje ir ramybėje. Laikydamiesi Šv. Benedikto priesako ”Melskis ir dirbk”, jie skaldė akmenis, plukdė juos Velando upe, statė vienuolyną, sausino aplinkines pelkes ir meldėsi. Aplink vienuolyną kūrėsi miestas. 866 metais danai išžudė Kraulendo vienuolius ir visiškai sugriovė vienuolyną. Danai nenorėjo nei melstis, nei dirbti.

Prie Kraulendo bažnyčios stoviniavo būrelis juodais kostiumais vilkinčių ponų ir skrybėlėtų ponių, pasipuošusių žalsvomis, melsvomis, rusvomis, rožinėmis, violetinėmis sukniomis. Mėlyna skrybėlaitė puošė ir neįgalios, vežimėlyje sėdinčios mergaitės galvą. Bažnyčioje prie Dievo stalo stovėjo kunigas. Po bažnyčią neramiai vaikščiojo jaunikis. Jo nerimu ir mes užsikrėtėme: kada pagaliau atvyks Ji? Kiek palaukę ir nesulaukę nuotakos, nuėjome į miestelio centrą, prie įžymiojo Trijų arkų tilto, statyto 1360 – 1390 metais. Kažkada šis tiltas skirstė Velando upės vandenis. Dabar apie jį - sausutėlė miesto aikštė, parduotuvės, arbatinė, gyvenamieji namai.

Išvažiavus iš Kraulendo, mus pasitiko stendas, raginantis tarti „Ne” vėjo jėgainėms. Kadangi tuo klausimu nieko neišmanau, pro stendą pravažiavau tylėdama. Pietų Hollande žvelgiau į lygutėlius miežių, kviečių, rapsų, bulvių, kopūstų. svogūnų, cukrinių runkelių laukus, plytinčius vietoj buvusių pelkių, ir juos raižančius kanalus. Prisiminiau šlapžemes ir pelkynes, kuriose prabėgo mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė.

1954 metų birželio 30 dieną mano mama kasė griovį. Kolūkio pirmininko nurodymu, kiekvienas kolūkietis turėjo iškasti po 60 metrų. Kadangi mano tėvelis sirgo, mamai teko iškasti 120 metrų. Aš tą dieną turėjau eiti pas siuvėją, gyvenusią už kokių trijų kilometrų, pasimatuoti Pirmajai Komunijai siuvamą suknelę. Norėjau, kad mama eitų kartu. Mama atsisakė. Ji net kalbėti su manimi nenorėjo – išraudusi, suplukusi tik kasė ir kasė griovį, regis, nekreipdama dėmesio nei į mane, nei į ant griovio krašto sėdinčią ir verkiančią mano trejų metų seselę. Supykusi išėjau viena. Perbridau upelį, perėjau Apluoku vadinamą miškelį ir pasukau vos žymiu takeliu per rugių lauką. Rugiai iš abiejų pusių sviro virš mano galvos. Staiga pradėjo temti. Ką tik skaisčiai švietusią saulę sparčiai dengė juodas šešėlis. Stojo juoda naktis. Nutilo paukščiai. Kažkur netoliese baubė karvė. Staugė šunys. Kol sukinėjausi, galvą užvertusi į dangų, pamečiau taką. Nežinojau nei ką daryti, nei kur eiti. Atsitūpiau ant tako ir verkiau, verkiau. Jaučiausi vieniša, nelaiminga ir apleista mamos. Ir tada, kai atrodė, jog saulės jau niekada nebeišvysiu, ėmė švisti. Atsikėlusi nuo žemės, nuėjau takeliu per rugius. Nustebau, lauko gale išvydusi mamą su sesele ant rankų. Pasirodo, aš, susisukus galvai, užuot ėjusi pas siuvėją, nuėjau namo. O mama, prasidėjus saulės užtemimui, išbėgo manęs ieškoti. Aš jai nė nepadėkojau. Suburbėjau, kad ji eitų kasti savo griovio, apsisukau ir nuėjau atgal.

Buvau išlepęs vaikas. Įsivaizdavau, kad mano mama visagalė, ir dažnai ant jos pykdavau. Pykdavau, kai kažkas nulauždavo liepto turėklus, ir man, einant į mokyklą, tekdavo apžergti apledijusį rąstą ir jote perjoti patvinusią upę, kojoms siekiant ledo lytis. Pykdavau, kai, eidama septynis kilometrus pavasariniu ar rudeniniu keliu, prisemdavau pilnus aulinius batus purvo - priemiestyje reikėdavo susirasti griovį švaresnio vandens, nusiauti, išplauti aulinius, vėl apsiauti, šlapiomis kojomis išsėdėti per pamokas ir tuo pačiu keliu grįžti namo. Per naktį auliniai nespėdavo išdžiūti. Mūsų namuose nebuvo nei elektros, nei radiatorių, ne taip, kaip mano bendraklasių – inžinierių, medikų, pedagogų, partinių darbuotojų sūnelių ir dukrelių - namuose.

Aš buvau kvailutė. Nesupratau, kad tėvai iš paskutiniųjų leidžia mane į vidurinę mokyklą – vieną iš viso kaimo. Nesididžiavau sumania, darbščia, mylinčia savo mama, kuri ant savo pečių tempė visą mūsų ūkelį – pykau už skurdžią buitį, už socialinę atskirtį. Nesididžiavau protingu, doru, tėvu - gėdijausi jo raišumo. Didžiavausi savo protėviais kuršiais, kurie 854 metais Apuolėje bandė atremti švedų antpuolį, bet, lyg šiuolaikiniai krepšininkai, lemiamu momentu pralaimėjo. Aš nežinojau, kad valdžia, o ne mano mama kalta dėl neišbrendamų kelių ir betilčių upių. Ne ji kalta, kad kuršiai bastėsi Danijos ir Švedijos pakrantėmis, skverbėsi į lyvių žemes, bet nesirūpino 250 000 hektarų savo žemės, kuri, pagal Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo surašytą dalybų aktą, 1253 metais tebebuvo nedirbama. Ne mama ir ne mamos mama buvo kaltos, kad, bėgant amžiams, buvusioje Ceklio žemėje mažai kas keitėsi. 1940 metais vandens takais buvo aprūpinta tik 16 procentų viso žemės ūkiui naudojamo ir sausinti reikalingo ploto.

Linkolno grafystėje seniai nebėra pelkynų, įmirkusių žemių. Žemes vagoja 3140 kilometrų vandens takų. Veikia 85 siurblių stotys. Parengta vandens takų regeneracijos strategija. Jos įgyvendinimui naudojamos Europos Sąjungos ir regiono lėšos. Vandens takai, suvaidinę lemiamą vaidmenį pertvarkant Anglijos ekonomiką 1760 – 1870 metais, skatinę augti miestus, ir dabar intensyviai naudojami. Linkolnšyro kanalais, Acholme, Gleno, Hamberio, Nyno, Trento, Vitemo upėmis lyg lydekos nardo siauri, ilgi upių laivai, gelbėjimo valtys, baržos, kanalų kreiseriai, plaukiojančios ambulatorijos ir kt.

Važiuodami į Sutton Bridge, iš tolo pamatėme keistą statinį. Privažiavę arčiau, supratome, kad tai pakeliamasis tiltas per Nyno upę. Šis, 1897 metais statytas, tiltas jungia kelią iš Linkolno grafystės į Norfolko grafystę. Kelis kartus per savaitę tiltas pakeliamas, kad galėtų praplaukti laivai į Visbičiaus uostą. Pakėlimo mechanizmas įmontuotas į 12 metrų aukščio bokštą, kuris mums, žiūrėjusiems iš toliau, pasirodė panašus į ateivių laivą. Šiais laikais yra modernesnių judamųjų tiltų, bet Anglija šiuo atžvilgiu madų nesivaiko. Šimtą metų atitarnavęs tiltas tarnaus dar ir dar šimtą.

Iš Sutton Bridge pasukome link Spaldingo. Pasiekę Coronation kanalą, pusvalandį pasivažinėjome Spaldingo vandens taksi. Ilgiau Spaldinge neužtrukome, nes jau ne vieną kartą jame lankėmės. Bostono, kuriame, anot poeto, susitinka dangus, žemė ir vanduo, negalėjome aplenkti, nors važiavome prisibijodami. Žinojome, kad bostoniečiai nemėgsta imigrantų. Jiems iki gyvo kaulo įkyrėjo būriai lyg iš kosmoso nukritusių angliškai nekalbančių žmonių, kurie girtuokliauja gražiausiose jų miesto vietose, rūko kontrabandines cigaretes, rusiškai keikiasi ir steigia savas įmones, tokias kaip “Polish shop”, “Russian restaurant” ir “Baltic food” su acte išmirkytomis daržovėmis, prieskonių prikimšta salami bei rūkyta mėsa. Dėl to Bostonas pravardžiuojamas Lincolngradu. „Nesakykit, kad gyvename Anglijoje, tegu galvoja, jog esame turistai” - perspėjo žentas, stabdydamas automobilį.

Skegnese, kitame mūsų sustojime, savo tautybės slėpti nereikėjo. Kurortiniam pajūrio miestui nesvarbu, iš kur atvykai: iš Lietuvos, iš Rumunijos ar iš Marso. Jeigu turi daug pinigų, gali apsigyventi prabangiame viešbutyje, gali valgyti, gerti Grand Parado restoranuose, baruose ir naktiniuose klubuose, gali lošti kazino, gali pirkti, ką panorėjęs, prekybos centruose. Jei pinigų turi nedaug, gali aplankyti Papūgų fermą, Ruonių gulyklą, apžiūrėti Kaimo modelį, suptis karuselėse, žaisti lazeriais, valgyti žuvį ir skrudintas bulvytes. Jei pinigų visiškai neturi, gali vaikščioti Jūros tiltu, maudytis jūroje, kaitintis paplūdimyje, gėrėtis Rožių skveru, Bokšto laikrodžiu, „Žvejo“ skulptūra, fontanu. Beje, švarutėliai, modernūs tualetai su karštu vandeniu ir muilu – irgi nemokami.
Aš pasirinkau tarpinį variantą tarp mokamo ir nemokamo: sėdėjau lauko kavinėje ant Jūros tilto, gėriau kavą, valgiau ledus ir skaičiavau, kiek imigrantų būta per visą Anglijos istoriją.

Britų salos susiformavo 7000 metų iki Kristaus gimimo, kai, pakilus jūros lygiui, vandenys atskyrė Doggerlando pusiasalį nuo Europos žemyno. Pirmieji į Britų salas imigravo keltai. Tai buvo 600 metų prieš Kristaus gimimą. Antroji imigrantų banga – romėnai; trečioji – anglai, saksai ir jutai; ketvirtoji - vikingai,danai; penktoji – normanai; šeštoji – atvykėliai iš Europos ir hugenotai; septintoji – žydai, aštuntoji – Karibų salos, Afrikos, Pietų Azijos gyventojai ir devintoji – Rytų europiečiai ir kurdų pabėgėliai.

Negaliu atsistebėti, kaip toj pačioj Anglijos žemėje ar tame pačiame mieste, ar net toje pačioje aikštėje gali stovėti paminklas karalienei Boudicai, kurią rykštėmis išplakė, o jos dukras išprievartavo romėnai, ir paminklai Cezariui, Konstantinui, Adrianui bei kitiems Romos imperatoriams. Taip pat, mano supratimu, paminklas paskutiniam anglosaksų karaliui Haroldui netinka šalia paminklo Viljamui Užkariautojui, o Kraulendo abatijos pradininko, šventojo Guthlaco statula nedera su paminklu Henrikui VIII, beatodairiškai griovusiam vienuolynus. Regis, Britų salų gyventojai mąsto kitaip. Jie gerbia savo istoriją, nenaikina istorinių paminklų ir neslepia jų pakrūmėse. Gal ir man reikia liautis bambėjus ant savo protėvių? Juk svarbiausia, kad jie neišsilakstė po pasaulį ir išsaugojo žemę, į kurią galime sugrįžti.

Mitinguojantys Bostono, Visbičiaus senbuviai, patys būdami kažkurios imigrantų kartos palikuonys, gali nebūgštauti: čia visada buvo ir bus Britų salos. O mes, lietuviai, neprašomi iš čia išvažiuosime, kai tik mūsų Vyriausybė, sekdama išmintingų Jungtinės Karalystės valdančiųjų pavyzdžiu, pertvarkys ekonomiką ir aprūpins darbininkus gyvenamuoju plotu.

Iš Skegneso išvažiavome į administracinį grafystės centrą Linkolną. Važiavome vingiuotu keliu, kopdami į kalnelius ir leisdamiesi į pakalnes. Pasiekę Fiskertoną, išvydome už 10 kilometrų stūksančius Linkolno katedros bokštus. Ne be reikalo 1311 – 1549 metais ši Katedra buvo laikoma aukščiausiu pastatu pasaulyje. Pasiekus Katedrą, net širdį suspaudė – tokia didybė, tokia autentika., tokia tyla ir ramybė šimtatūkstantinio miesto centre. Katedra pradėta statyti 1088 metais, karaliaus Viljamo II laikais, baigta 1311 metais, karaliaujant Edvardui II. Apie Katedros aikštę - gynybinė siena, už jos - Linkolno pilis, Vyskupo rūmai. Po Katedrą gali vaikščioti ištisą dieną – neatsibostų. Vaikams labiausiai patiko vitražiniai langai ir būrys uodeguotų, raguotų velniukų, išvytų iš Katedros ir susispietusių frize į kairę nuo didžiųjų durų.

43 metais po Kristaus gimimo įsiviešpatavus romėnams, Britanija buvo padalinta į dvi dalis: Britannia Superior ir Britannia Inferior.( Taip, kaip po Nepriklausomybės padalinta Lietuva: Vilnius - tai Lietuva Superior, o visa kita - Lietuva Inferior. Net už 70 kilometrų nuo Vilniaus esanti Ukmergė – Inferior, netinkama gyventi Seimo nariui. Ką jau kalbėti apie Pasvalį ar Naująją Akmenę.. .)

Nuo Superior Londono už 141 mylios esanti mažutė keltų gyvenvietė Lindum, aišku, buvo gūdi Inferior. Čia, prie Foss kelio, 48 metais, valdant imperatoriui Klaudijui, romėnai pastatė fortą Lindum Colonia, o 120 - iais, imperatoriaus Adriano valdymo metais, pradėjo kasti 18 kilometrų ilgio kanalą Foss Dyke. Kanalas, padėjęs užaugti Linkolno miestui, 1121 metais , valdant Henrikui I, buvo pagilintas. 1160 metais, karaliaus Henriko II laikais, virš jo pastatytas tiltas - High Bridge. Bėgo metai, vieni kitus keitė Anglijos karaliai, mūšių laukuose liejosi kraujas, bet Foss Dyke ir High Bridge išliko. Šiandien jie - Linkolno ir visos Anglijos pasididžiavimas, labiausiai turistų lankomi objektai.

Lietuva irgi galėtų didžiuotis Ventos – Dubysos kanalu, didžiausiu XIX amžiaus hidrotechnikos projektu, jeigu... jis būtų įvykdytas. Deja, darbas, kurį šešerius metus dirbo 180 000 kareivių ir 3 000 samdomų darbininkų, nuėjo, kaip sakant, šuniui ant uodegos, nes Rusijos caras Nikolajus I nepalaikė savo pirmtako Aleksandro I sprendimo. Sibire dėl Sovietų valdžios trumparegiškumo žlugo genialiais vadinti XX amžiaus projektai, tokie kaip Igarkos - Salechardo geležinkelis ir Baikalo – Amūro magisralė. Lietuvos valdžia taip pat neįstengia peržengti siaurų politinių interesų. Tai liudija akis badantys Nacionalinio stadiono griaučiai Šeškinėje.

Linkolno miesto aikštėje 2002 metais buvo pastatyta “Empowerment”. Tai didžiulė, 16 metrų aukščio skulptūra , iškalta iš aliuminio ir plieno. Skulptorius Stephen Broadbent pavaizdavo du žmones , kurių vienas - kairiajame Vitemo upės krante, antras – dešiniajame. Jie tiesia vienas kitam rankas, siekia vienas kito ir nepasiekia. O kur tiltai? Gal tiltai sudeginti? Žmonių širdys veržiasi viena pas kitą, o dvasiniai tiltai sudeginti?

Iš Linkolno išvažiavome kiekvienas su savo mintimis. Į Newarko japoniškuosius sodus, aišku, pavėlavome. Ir Granthamui - Margaret Thatcher bei Izaoko Niutono gimtajam miestui - laiko nebeliko. Dar per mažai pažįstame Angliją, kad galėtume iš anksto tiksliai apskaičiuoti laiką. Apžiūrėjome naująjį Trento upės tiltą ir išvažiavome namo.

Linkolnshire matėme daug tiltų: sijinių, arkinių, judančių,jūros, sausumos, geležinkelio. Tiltai jungia Linkolno grafystę su Norfolko, Kembridžo, Ratlendo, Lesterio, Notingemo, Nortamptono, Jorko grafystėmis. Tiltai jungia gyvenvietes, miestus, kaimus. Be materialiųjų tiltų esama ir dvasinių, kurie jungia skirtingų kultūrų žmones ir praeitį su dabartimi. Na, o tiltas į tėviškę? Galbūt jo nebėra? Tiek to, susirasiu brastą.

Anastasija Bučienė

Dėkojame Anastasijai už dar vieną pasakojimą ir nuotraukas!
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: