Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs skandalas apie Londone su nesklandumais įvykusį Džordanos Butkutės koncertą paskatino Londono lietuvę išdėstyti savo mintis apie požiūrį į emigrantus.

Londone gyvenančią Jolitą sujaudino žiniasklaidoje pasirodę straipsniai apie JK sostinėje vykusį Džordanos Butkutės koncertą, kuriame siautėjo neblaivios merginos.

Paskaitęs apie muštynes Džordanos koncerte Londone Andrius Mamontovas atšaukė čia suplanuotus savo pasirodymus.

Po šių skandalingų žinių emigrantė Jolita parašė atvirą laišką, pavadinimu „Emigrantai irgi žmonės“ Žmonės.lt redakcijai:

„Emigrantai irgi žmonės. Nebegaliu daugiau skaityti straipsnių, kurie tik juodina mus, emigrantus. Kodėl tai vyksta? Kuo mes jums nusikaltom? Išgelbėjom Lietuvą iš finansinės krizės? Aukojam vaikam, jų tėvams, seneliams... Visiems, kurie prašo mūsų pagalbos.
Visi atlikėjai pasipelno atvykę pas mus koncertuoti, nes visada būna išpirkti bilietai. Mes tie, kurie jums atiduodame savo pinigus. Mes tie, kurie nepažįsta savo kaimynų, nes gyvenimas toks jau yra.

Bet būkim atviri, kokią Jūs teisę turite mus teisti? Ar mes, emigrantai, kasdien kovojantys su rasizmu, neteisybe ko nors jūsų prašome? Kodėl po kiekvieno koncerto aš turiu skaityti straipsnį kokios „kiaulės“ mes esam?

Lietuvoje kiekvieną dieną girti vairuotojai padaro avarijas, o mes teisiami už tai, jog per koncertą kažkas padaugino alkoholio. Žmonės, tai net ne nusikaltimas. Muštynės, pritariu, nėra nei gražu, nei pateisinama. Bet ar Lietuvoje per koncertus to nebūna? Visur mes vienodi. Mes visi augom toje pačioje kultūroje, ir nesvarbu kur tuo metu mes esame, Lietuvoje ar Londone, pusė publikos vis tiek prisigers. Nematau tame nieko gero ir nieko blogo. Tokia jau ta mūsų tauta.

Nuo kada straipsniai rašomi remiantis vieno „super“ lietuvio nuomone? Nuo kada žurnalistais gali būti kiekvienas, neturintis ką veikti? Jokio tyrimo, vienas kvailelis pakomentavo, kitas kvailelis parašė straipsnį, visa Lietuva teisia emigrantus už jų netinkamą elgesį.

Kur dingo tie laikai, kai naujienoms paskaityti reikėdavo skirti bent valandą, nes straipsniai buvo ilgesni už mano šešiametės dukros rašinėlius? Kur dingo tie laikai, kai straipsnius rašydavo tik žurnalistiką baigę žmonės? Kur dingo aistra tiesai? Kodėl vieno žmogaus nuomonė tampa informacijos šaltiniu, kai liudininkų egzistuoja keli šimtai?

Mes, emigrantai, irgi žmonės. Mes irgi turim jausmus. Mes dirbam po 40 valandų kiekvieną savaitę. Mes nepažįstam savo kaimynų. Mes neaplankom tėvų kada norim ar kada mums sunku ir reikia šilto apkabinimo. Mes darbe neturim teisės kalbėti savo kalba. Mūsų vaikai nepažįsta visų dėdžių, tetų, pusbrolių... Mes neturime kaimo, kuriame vasarą atostogautume, mes mokame nežmoniškus mokesčius.

Bet mes gyvenam, mes tikim šviesiu rytojumi ir visi širdies gilumoje tikimės grįžti gyventi į Lietuvą. Mes nerašom straipsnių kokie būnam pasibaisėję kai grįžtam į Lietuvą atostogų, tad būkit malonūs ir nerašykite straipsnių apie mus, jei neišmanote nieko apie tikrą emigrantų gyvenimą.

Nuoširdžiai jūsų, Londono lietuvė.“

Parengta pagal Žmonės.lt informaciją