Aalborgas – uostamiestis šiaurės Danijoje, atrodytų, menkai kuo išsiskiriantis iš kitų. Vis dėlto jis it medus vilioja medikus iš Lietuvos.

Skaičiuojama, kad vienoje Aalborgo universitetinėje ligoninėje dirba bene 30 gydytojų lietuvių. Padėti geriau situaciją suprasti galėtų toks pavyzdys – iš 20-ies pilvo chirurgų net 5 yra lietuviai.

Ką jau kalbėti apie tai, kad ne visi medikai dirba toje pačioje įstaigoje – kai kurie jų veiklą vykdo klinikose, kiti verčiasi privačiai.

Danijoje – jau 21-erius metus

„Mes buvome vieni pirmųjų, kurie išvažiavo į Daniją laimės ieškoti. Patyrė danai, kad lietuviai gydytojai yra protingi, atsakingi, darbštūs, turi gerą išsilavinimą, tad ėmė nebijoti ir kitų, naujų į darbą priimti.

Na, o toks nuoširdumas, kai chirurgas ne darbo metu skambina ar užsuka savaitgalį pasiteirauti, kaip sekasi jo operuotam ligoniui, tarp danų chirurgų retai pasitaiko“, – pasakojo Jurgita Dikinienė.

Pati ji – šeimos gydytoja, jos vyras – chirurgas. Nors mokslus juodu baigė Lietuvoje, įpusėję rezidentūrą nusprendė persikelti į Daniją. Tiesa, turbūt nė patys negalėjo pagalvoti, kad Danijoje skaičiuos 21-us gyvenimo metus.

„Galvojome, kad tik specialybių rezidentūras atliksime ir grįšime. Nežinojome, kad tai taip ilgai užtruks. Aš 10 metų dirbau įvairių ligoninių skyriuose, kol tapau bendrosios praktikos specialiste. Atsimenu, pirmus 7 metus tikėjome, kad grįšime. Po to, staiga, skaitant straipsnius Lietuvos spaudoje, atsivėrė akys ir pamatėme, kad tų pokyčių į gerąją pusę, kurie, tikėjomės, įvyks po nepriklausomybės atstatymo, nėra. Tada liovėmės svajot“, – pripažino pašnekovė.

Anot J. Dikienės, šiuo metu Danijos Jutlandijos regiono šiaurinėje dalyje suskaičiuojama apie 50 lietuvių gydytojų, įgijusių įvairiausias specializacijas. Kartais net juokaujama, kad Aalborge galėtų būti steigiama privati lietuvių ligoninė.

Galutinį sprendimą nulėmė keli aspektai

„Mokiausi meno klasėje Kauno Aušros gimnazijoje, tačiau nusprendžiau neturinti pakankamai vaizduotės, kad rinkčiausi šią studijų sritį. Pagalvojau, kad mediko profesija tokia, kur ar karas, ar badas, ar kas bebūtų, vis tiek būsi žmonėms naudingas. Mamos gydytojos pavyzdys, matyt, irgi įkvėpė“, – kodėl nusprendė tapti medike, pasakojo lietuvė.

Pirmuosius trejus metus ji mokėsi Kaune, vėliau studijas tęsė Vilniuje. Idėją atlikti rezidentūrą svetur mestelėjo bendrakursiai, kurie vasaros metu praktikavosi Danijoje – dalyvavo studentų mainų programoje.

Ši šalis jiems pasirodė patraukti dėl galiojančios tvarkos – buvo galima pradėti darbą su laikina licenzija, reikėjo tik susirasti ligoninę ir skyrių, kurio atstovai norėtų tave įdarbinti.

Tiesa, tai nebuvo reikšmingiausias sprendimo aspektas – J. Dikinienės kantrybės taurę perpildė vyresnių Lietuvos medikų elgesys su rezidentais.

„Nenoriu minėti pavardės, tačiau kartą nutiko taip, kad vienas gydytojas specialistas mus, studentus, nepelnytai piktai apšaukė. Tuomet supratau nenorinti Lietuvoje pasilikti, kad su manimi taip nepagarbiai elgtųsi, orumą žeistų. Norėjau pabėgti ten, kur žmonės šypsosi vienas kitam gatvėje“, – tikino gydytoja.

Aalborge gyvena jau 15 metų

Anot jos, Danijoje, kaip ir Lietuvoje, gydytojų trūksta provincijoje, tad ir svetimšaliams įsidarbinti dažniausiai siūloma regionuose.

„Mūsų karjera tokia ir buvo – nuo gilios provincijos, link mažesnės, link dar mažesnės. Gydytojai ieško, kur galėtų gauti rezidentūros vietą tam, kad įgytų specialybę.

Padirbėję Bornholme, Danijos pietuose, pagaliau abu su vyru gavome trokštamų specialybių rezidentūros vietas Aalborge, Danijos šiauriniame regione. Aalborge, kuris tuo metu buvo 4 pagal dydį ir pats provinciškiausias Danijos didmiestis, jau gyveno ir dirbo keletas mūsų draugų tautiečių“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak J. Dikinienės, per 15 metų, kol gyvena Aalborge, šis miestas labai pasikeitė. Kadaise buvęs gana pilkas, nuobodus, industrinis, jis atgijo investavus į viešąsias vietas, sutvarkius krantinę, atidarius įspūdingos architektūros Utzono muziejų, koncertų rūmus, atvirą rekreacijos zoną su maudykle, išsiplėtė ir universitetas.

„Turiu tokį pasiūlymą – šiuo metu svarstoma, kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje, bet gal padarykime, kad žmonėms, Vilniaus gyventojams, būtų gera? Pastatykime fontaną, kuriame karštomis vasaros dienomis galima būtų sumerkti kojas, o ant žolės, ant pledukų, jauni ir seni galėtų ilsėtis, piknikauti su kava ir užkandžiais“, – įkvėpta to siūlė emigrantė.

Uždirba maždaug 5 tūkst. eurų per mėnesį

Ką tik baigęs universitetą rezidentas Danijoje uždirba apie 18 tūkst. kronų arba 2,4 tūkst. eurų „į rankas“ per mėnesį.

„Aš uždirbu apie 5 tūkst. eurų po mokesčių per mėnesį. Atlyginimas priklauso nuo klinikos, kurioje dirbu, ir mano pačios apyvartos. Spartesni kolegos uždirba ir daugiau. Maždaug tokio paties dydžio atlyginimai mokami ir ligoninės specialistams, privačiai praktikuojantys (pavyzdžiui, odos, ausų, nosies gerklės, akių gydytojai uždirba daugiau)“, – kalbėjo J. Dikinienė.

Tiesa, anot jos, atlyginimų skirtumas tarp skirtingų sričių specialistų ar, tarkime, tarp specialistų ir skyrių vyr. gydytojų nėra skaičiuojamas kartų kartais.

„Turėkite omenyje ir tai, kad iš atlyginimo reikia išmokėti paskolą, kurią paėmiau tam, kad galėčiau pradėti dirbti. O kur dar didesnės gyvenimo išlaidos, būstas... Ir dėl ekonominių priežasčių važinėju į darbą dviračiu, miegame ant čiužinių iš „Ikea“, tačiau nesiskundžiu – svarbus teigiamas balansas mėnesio ar metų pabaigoje“, – patikino pašnekovė.

Specializacija – platesnė nei Lietuvoje

Pasak jos, taip jau susiklostė, kad Danijoje šiuo metu trūksta šeimos gydytojų – esami sensta, jauni neateina, nes tai pakankamai nepatraukli sritis. Kaip minėta, ir atlyginimai – kiek mažesni, lyginant su specializuotais gydytojais.

Tiesa, atvykėliams gali būti sudėtinga, kadangi užtrunka suprasti Danijos kontekstą, kaip funkcionuoja sistema, išmokti kalbą.

„Šeimos gydytojai Danijoje, man atrodo, daro daug daugiau visko nei Lietuvoje. Tarkime, turiu tokių dienų, kurias galiu pavadinti ginekologinė – psichiatrinė ambulatorija. Pavyzdžiui, 5 ginekologiniai ištyrimai, 4 psichoterapiniai pokalbiai, be to, dar kelios konsultacijos dėl kvėpavimo takų ar kitų infekcijų, odos susirgimų.

Mano kolega, tarkime, leidžia vaistus į sąnarius. Norint pakliūti pas specialistus, tenka ilgai laukti, tad reikia kažkaip verstis. Norite pas reumatologą? Lauksite pusę metų. Pas odos gydytoją – irgi, pas akių gydytoją – gal net metus. Tiesa, eilės yra diferencijuotos. Jeigu šeimos gydytojas įtaria, pavyzdžiui, piktybinį odos vėžį, tai skambina odos gydytojui ir laiką gauną jau rytojui.

O ką daro toks pacientas, kuris blogai jaučiasi ir jau pas visokius specialistus buvo, jį jau tyrė, gydė ir nepagydo? Grįžta atgal pas savo šeimos gydytoją“, – kalbėjo J. Dikinienė.

Darbus pradėjo su daugiau nei milijoną siekiančia skola

Tiesa, pašnekovės situacija buvo sudėtingesnė. Baigus mokslus jai teko imti paskolą ir pacientus išsipirkti iš karjerą jau baigiančių gydytojų – šeimos gydytojai čia dirba tarsi privačiai, patys yra atsakingi už savo verslą, tačiau kone vienintelis, ekonomine prasme, jų klientas – Ligonių kasos arba visuotinis sveikatos draudimas.

„Prieš maždaug 10 metų, kai aš baigiau rezidentūrą, jei norėjau dirbti šeimos gydytoja, turėjau dairytis, kur koks šeimos gydytojas savo dalį parduoda. Atsižvelgiant į gyventojų skaičių, nustatoma, kiek apylinkių yra konkrečioje savivaldybėje. Skaičiuojama, kad viena apylinkė priklauso, jei yra 1,6 tūkst. pacientų. Tuomet samdomas vienas gydytojas, su juo sudaroma sutartis, darbas yra apmokamas.

Taigi, norėdamas dirbti bendros praktikos gydytoju, turėsi tokią apylinkę įsigyti. Neturėsi sutarties su draudimu, kas tau norės mokėti? Žmonės yra įpratę pas gydytojus vaikščioti nemokamai“, – kalbėjo ji.

Lietuvė pasakojo kadaise savo dalį išsipirkusi už 1,7 milijono Danijos kronų (maždaug 228 tūkst. dabartinių eurų) – tiek kainavo 1,6 tūkst. pacientų arba klientų, inventorius ir paskolos už pastatą dalis.

Situacija pasikeitė

„Taip iš tiesų yra, tu perki gyvas sielas – moki už tai, kad pirmą dieną ateidamas į darbą, turėtum pacientų. Jei pradėsi nuo nulio, reikia reklamuotis, užtrunka laiko, kol veikla išsivysto, o tavo atlyginimas priklauso nuo to, kiek pacientų turi, kokias paslaugas ir kokiam kiekiui suteiki“, – dėstė lietuvė.

Tiesa, šiuo metu situacija yra pakitusi. „Prieš 20 metų, kai buvo daug norinčių pirkti, bet mažai norinčių parduoti apylinkes gydytojų, kaina už apylinkės pacientus buvo maksimali – 130 proc. vidutinės metų apyvartos.

Prieš 10 metų, kai aš pirkau, kaina buvo 70 proc. (1 mln. kr.) Na, o dabar 1,6 tūkst. pacientų gali „įsigyti“ už 16 proc. (apie 350 tūkst. kronų arba 47 tūkst. eurų)“, – pasakojo J. Dikinienė.

Taigi šiuo metu savivaldybės problemą spręsti bando įvairiais būdais. Pavyzdžiui, atidaro ir valstybinę kliniką, kur gydytojas gali įsidarbinti trumpam laikui.

Papasakojo, kaip atrodo darbo diena

Pastaruosius 10 metų pašnekovė dirba toje pačioje klinikoje su dar dviem gydytojais. Įstaigoje jie atsakingi už visą veiklą – patys sprendžia, kokiu grafiku dirbti, kokią sekretorę ir kiek med. seserų įdarbinti, kokio reikia kraujospūdžio aparato ar kušetės, ką daryti, jei, pavyzdžiui, apsemia rūsį ar prakiūra stogas.

J. Dikinienės darbo diena prasideda 8 ryto. Maždaug valandą ji pacientus konsultuoja telefonu – tuomet dažniausiai teiraujamasi tyrimų atsakymų, pranešama apie ūmius sveikatos sutrikimus, tariamasi dėl iškvietimų į namus, apsilankymų tą pačią dieną, jei situacija – skubi.

„Šiuo metu eilė – trys savaitės. Tačiau, jei Jums kažką skauda, negalite tiek laukti, skambinate gydytojai, išsiaiškinusi situaciją, sprendžiu, ką daryti – paskirti laiką šiandien, šią savaitę ar vis dėlto galite palaukti“, – pasakojo pašnekovė.

Po 9 val. ryto visi darbuotojai maždaug 15-ai minučių susirenka į susitikimą, o nuo 9:30 val. prasideda pacientų vizitai.

„Vienai konsultacijai skirta 15 minučių. Iš tikrųjų, žvelgiant į kainoraštį, turėtų būti 10 minučių, tačiau, žinote, sunku spėti į tiek. Aš esu iš lėtesnių, kruopščių – dėl to mane pacientai ir vertina“, – pripažino gydytoja.

Tad dažnai dėl to nukenčia ir jos pietų laikas – iš suplanuotos valandos nuo 12 iki 13 val. jai lieka vos 10-15 min. Žinoma, atsiranda ir papildomų darbų, konsultacijų el. paštu, laiko reikia skirti ir dokumentų pildymui, rezidento darbo aptarimui.

„Popietinės konsultacijos tęsiasi iki 16 val. Tuomet dar reikia tiek kompiuterinio „popierizmo“ sutvarkyti, kad dažnai namo išeinu 19 val. Danijoje oficialiai dirbama 37 valandas per savaitę. Nei aš, nei mano kolegos tuo negalime pasigirti – dirbame ilgiau. Mano savaitės vidurkis – maždaug 45-55 valandos. Atrodo, kad krūvis vis didėja ir didėja“, – pasakojo lietuvė.

Tiesa, sistemą stengiamasi vis labiau efektyvinti. Tarkime, kraujospūdį Danijoje tikrina, nuolatinių vaistų receptus išrašo sekretorė arba med. sesuo, gydytojai nurodymus tik peržiūri ir patvirtina.

Alkoholis laisvai liejasi dar paauglių vakarėliuose

Susidurti dažnai J. Dikinienei tenka ir su dėl alkoholio vartojimo problemų turinčiais pacientais. Pavyzdžiui, neseniai teko gydyti danę, kurią vyras, būdamas neblaivus, sumušė.

Alkoholį čia laisvai vartoja ir nepilnamečiai – būdamas 16-os gali nusipirkti silpnesnius nei 16,5 promilės alkoholinius gėrimus, o nuo 18-os – bet kokio stiprumo.

„Danų jaunimas išgeria dvigubai daugiau nei Europos vidurkis. Mane įsiutino, kad dar neturėdamas 16-os mano sūnus prekybos centre galėjo nusipirkti 3 butelius degtinės „apšilimui“ su bendraklasiais prieš vakarėlį mokykloje. Niekas neprašė jo parodyti asmens dokumentą.

Tokie jaunimo įpročiai yra visuotinai priimtinas reiškinys, su kuriuo niekas nemato reikalo kaip nors kovoti. Nuo seno gaji ir tradicija, kad po konfirmacijos (sutvirtinimo sakramento suteikimo), kuri švenčiama keturiolikmečių, jau galima gerti alkoholinius gėrimus, pavyzdžiui, alų. Tokio amžiaus jaunuoliai anuomet būdavo įtraukiami į suaugusiųjų gretas ir išeidavo pas kitus dirbti ar tarnauti. Su tokios tradicijos pasekmėmis aš susiduriu klinikoje“, – apie egzistuojančias taisykles pasakojo pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad danai įvardijami kone laimingiausia tauta, nors, kita vertus, ir vartojanti bene daugiausiai antidepresantų.

Ilgalaikių planų nekuria

Tačiau, žvelgiant objektyviai, gyvenimas Danijoje, tikino J. Dikinienė, jai patinka. Džiugina, pripažino, atvertas langas į pasaulį, galimybė sutikti pacientus iš įvairių pasaulio šalių.

„Danai yra pozityvus optimistai, savo šalies patriotai. Nors ir nėra jie patys didžiausi sveikuoliai, tačiau gyvenimo stilius čia sveikesnis nei Lietuvoje. Jie važinėja dviračiais (nes automobiliams yra uždėtas 130-150 proc. papildomas antkainis), valgo nemažai ekologiško maisto, visose viešose patalpose uždraustas rūkymas.

Kitas pliusas – progresiniai mokesčiai. Mažai uždirbantys moka mažiau mokesčių, o daug uždirbantys – daugiau. Tai sumažina atskirtį tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Baziniai dalykai (išsilavinimas, sveikatos apsauga) užtikrinami visiems. Retai sutiksi išmaldos prašantį gatvėje, o ir tas bus svetimšalis iš kokios rytų Europos šalies“, – atkreipė dėmesį ji.

Pašnekovė tikino nekurianti ilgalaikių planų, tad ir nesakanti, kad niekada negrįš į Lietuvą ar visą laiką gyvens Danijoje.

„Šiuo ar artimiausiu metu – ne, nes jaučiuosi tarsi musė, įsipainiojusi į gyvenimo ir darbo Danijoje voratinklį. Sunku jį palikti. Be to, įsitikinau, kad numatyti savo ateitį yra taip pat sudėtinga, kaip orą. Taigi, neverta labai į tolį ir planuoti. Nesu apsisprendus nei grįžti į Lietuvą, nei pasilikti Danijoje.

Tačiau, jei kalbėtume apie svajones, norėčiau. Grįžčiau turėdama tikslą skleisti pozityvą ir gerą energiją: „Žmonės, mums nereikia bambėti, kritikuoti, pykti. Mes galime būti neturtingi, bet laimingi, nes vienas kitą mylime ir gerbiame“, – pokalbį užbaigė gydytoja.