Baltų istorijai mokykloje teskiriamos kelios pamokos, daugumoje mokyklinių istorijos vadovėlių Lietuvos istorija pateikiama skurdžiai ir tendencingai, skatinant tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinant kitas tautas ir valstybes, mano istorikė, Vilniaus Vytauto Didžiojo universiteto gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė.

Seime vykusioje konferencijoje apie tautos istoriją ir jos sklaidą pranešimą skaičiusi J. Litvinaitė pateikė siūlymų, kaip prisidėti prie geresnės jaunimo kartos brandinimo. Mat, jos manymu, nepriklausomoje Lietuvoje užaugo ne visai tokia karta, kokios tikėjomės.

Kas iškovojo nepriklausomybę?

J.Litvinaitė teigia, kad daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija pateikiama "skurdžiai ir tendencingai". "Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – sakė istorikė.

Pasak J. Litvinaitės, beveik visuose istorijos vadovėliuose pateikiant Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykius II pasaulinio karo išvakarėse, Lietuva vadinama „žaislu stipriųjų rankose“, „maža, silpna valstybe“, kurios likimas esą nulemtas Kremliuje ir Berlyne, esą Lietuvos piliečiai nieko negalėjo padaryti, diktatoriai Hitleris ir Stalinas susitarė ir sutrypė mūsų gležną valstybę.

Būtent tokie teiginiai jauniems žmonėms galintys sukelti įspūdį, kad jie gyvena "Dievo užmirštoje skylėje" ir viskas priklauso nuo stipriųjų valstybių. Mokytoja ekspertė įsitikinusi, kad dėl šios priežasties visai nenuostabu, kad vos baigę mokyklas jaunuoliai planuoja savo gyvenimą užsienyje.

Mokytojos manymu, vadovėliuose nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. „Ant vieno lietuviško vadovėlio, parašyto lietuvių autorių ir skirto 12 klasei, baltame fone visu dydžiu puikuojasi vienintelė nuotrauka – gerai nusiteikusio Boriso Jelcino atvaizdas. Esą jis vertas dėti ant Lietuvos istorijos vadovėlio, nes pripažino Lietuvos nepriklausomybę“, – stebėjosi J. Litvinaitė. Mokytoja tvirtina, kad už iškovotą nepriklausomybę visų pirma turime būti dėkingi sau, o ne B.Jelcinui.

Istorijos egzaminas - ir dešimtokams

J. Litvinaitė kritikuoja sistemą, pagal kurią daliai mokinių sudaroma galimybė nuo 11 klasės iš viso nebesimokyti istorijos. „Jokio patikrinimo, kaip jis įsisavino savo šalies svarbiausius praeities faktus, kaip jis supranta dabartinę situaciją, kaip išmano pagrindinius šalies įstatymus, nėra. Mokinys nėra atsakingas nei valstybei, nei tėvams, nei, pagaliau, pats sau už tai, kaip perėmė jam patikėtą palikimą, kokį turės supratimą, kai taps aktyviu politišku piliečiu“, – teigė mokytoja.

Mokytoja pabrėžia ir faktą, kad Lietuvos pilietybę siekiantis gauti užsienietis teoriškai geriau susipažinęs su Konstitucija nei mūsų jaunimas – užsienietis laiko Konstitucijos egzaminą, o mūsų jaunieji piliečiai – ne.

J.Litvinaitė įsitikinusi, kad geiausia, ką šia kryptimi būtų galima padaryti, yra organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą.

Netinkamai vaizduojamas ir Vytautas Didysis

Mokytoja piktinosi ir tuo, kaip vadovėliuose pristatomas Vytautas Didysis – esą pagrindiniu jo pasiekimu ir Lietuvos laimėjimu išskiriamas teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros užvaldymas.

Jos manymu, didieji kunigaikščiai pirmiausia turėtų būti pateikti kitu rakursu – kaip menų, kultūros, piliečių teisių gynėjai, pirmiausia diplomatai, o paskui kariai, Rytų Europos regiono politiniai lyderiai, politinio stabilumo garantai, tik kraštutiniu atveju besigriebiantys ginklo.

Toks dėstymas esą įkvėptų jaunimą ir būtų reikalingu pavyzdžiu, suteiktų viltį tęsti didžiųjų kunigaikščių darbus. Istorikė siūlo suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu.

Mokytoja taip pat siūlo kitaip vertinti vadovėlių kokybę. J. Litvinaitės manymu, turi būti atsižvelgiama, ar jie ugdo pilietinį sąmoningumą, tautinį identitetą, valstybinio orumo ugdymą. Jei vadovėlis šių vertybinių nuostatų neugdo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

J. Litvinaitės teigimu, daugiau dėmesio turi būti skiriama ir tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą ir puoselėjimą.

Ar Lenkija nori atsiimti Vilniaus kraštą ir įvesti lenkų kalbą?

Pasak J. Litvinaitės, mokyklą baigiančio jauno žmogaus sąmoningumas ne visada pakankamas, kad jis pats mokytųsi. Kartais jie mokosi tam, kad išlaikytų istorijos egzaminą. Tačiau istorijos egzaminai esą nemotyvuoja atidžiau domėtis tautos dabartimi, einamaisiais reikalais. Egzamine nė karto nebuvo užduočių, kurios patikrintų supratimą, kas dabar vyksta Lietuvoje.

Mokytoja pasakojo savo gimnazijoje surengusi bandomąjį istorijos egzaminą. Jo metu pateikė užduočių, tikrinančių supratimą apie šiandieninius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Iš atsakymų akivaizdu, kad abiturientai neturėjo supratimo apie tai, kas iš tiesų vyksta užsienio politikos su Lenkija srityje.

Didžiausia šiandienos mokyklos problema J. Litvinaitė įvardijo bendrą aplinką, kurioje formuojasi vaikų asmenybės. „Nuolatinis pesimizmas, žeminimas žmogaus, tautos, nuolatinis bėdų išaukštinimas – populiariausios žiniasklaidos temos. Mūsų valstybės minėtinos dienos – nuolatinis raudojimas, gailėjimasis, kančios aukštinimas. Juodi kaspinai, gedulas – liūdesio tauta, piliečiai, kurie nebežino, iš ko susideda jos orumas, piliečiai, kurie mėnesiais diskutuoja, ar koks viešas pasisakymas apie lietuvius juos užgavo, ar ne“, – kalbėjo J. Litvinaitė, pabrėžusi, kad žmogaus orumas - ne tik švietimo sistemos uždavinys, o visų mūsų pareiga.

Mokytoja piktinosi ir tuo, kad istorijos programose Lietuvos istorijai skiriama tik keturiasdešimt procentų bendro valandų skaičiaus, iš jo - vos kelios pamokos baltų istorijai. Ekspertės įsitikinimu, valstybiniai dokumentai neužtikrina, kad vidurinį išsilavinimą įgijęs asmuo turės elementarų supratimą apie baltų tautos istoriją. Be to, anot J.Litvinaitės, maža vilties, kad moksleiviai mokės lietuvių kultūros istoriją. Todėl mokytoja ekspertė siūlo istorijos mokymo programas papildyti baltų ir lietuvių kultūros istorija.

"[Š]ios valstybės šaknys – baltai, jų kultūra unikali, yra tik dvi baltų valstybės ir jei jos nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.

Parengta pagal www.delfi.lt informaciją