Nepriklausomybės akto signatarai sulipdė išdraskytą Lietuvą - Anglija.lt
 

Nepriklausomybės akto signatarai sulipdė išdraskytą Lietuvą  

Audrius Bareišis, Alfa.lt

„Vasario 16-osios akto signatarų parašai neleido Lietuvai išnykti iš Europos žemėlapio“, – šie skambūs žodžiai papuošė neseniai sukurto filmo apie 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašyto dokumento, paskelbusio, jog Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis, herojus. Dvidešimt akto signatarų, išgelbėjusių tautą nuo pražūties. Kas jie? Ar lietuviams Vasario 16-oji nėra tik raudona spalva kalendoriuje pažymėta diena, kai nereikia kulniuoti į darbą? Akto signatarų giminaičiai sutaria: „Lietuvos žmonės primiršę pasirašyto dokumento reikšmę tautai...“

Lietuviai nežino akto reikšmės

„Negalima sakyti, kad signatarai nėra pagerbti. Prezidentūroje kiekvienam iš jų buvo skirtas vainikas, kuriuos žmonės padės ant signatarų kapų. Ant Antano Smetonos kapo tėviškėje žmonės taip pat padeda gėlių“, – Alfa.lt kalbėjo A. Smetonos anūkas.

Pašnekovo nuomone, 90 proc. lietuvių nesupranta Vasario 16-osios akto reikšmės: „Niekam neįdomu, nors neturėtų kilti abejonių, kad tai reikšmingas istorinis įvykis. Jei ne Vasario 16-ta, caras būtų toliau alinęs Lietuvą.“

A. Smetonos anūkas negailėjo kritikos šių dienų signatarams, dabartiniams Seimo nariams. „Apie šiandieninius signatarus net gėda kalbėti. Jei mūsiškiai signatarai atsisakė atlyginimų, tai dabartiniai seimūnai, ministrai stengiasi kuo greičiau ir daugiau pralobti. Nebeliko žmoniškumo. Su seneliu bendrauti neteko, nes man gimus, jis jau buvo miręs. Tėvai papasakojo, kad A. Smetona buvo geras ir išsilavinęs žmogus, mokėjo septynias užsienio kalbas“, – pasakojo A. Smetonos giminaitis.

Jaunimas pasidavė greitiems pinigams

Jono Vileišio anūkas Gediminas Tursa neslėpė, kad visada yra malonu prisiminti senelį ir jo atliktus darbus: „Norėtųsi, kad ta dvasia, kuri buvo signataruose, nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė Lietuvai, matytųsi dabartinės kartos atstovų veiksmuose ir mąstyme. Signatarai dirbo pasiaukojamai. Nieko keisto, kad kiekviena karta, kiekvienas laikotarpis turi savo atspalvius. Mes išsivadavome iš sovietmečio, tada visi buvome pusiau lygus. Negalėjome reikšti jokios iniciatyvos. O dabar pasijuto nevaržoma laisvė. Jaunimas pamatė, kad vieni lengvai iškopė į viršų, pasidarė turtingi, o kiti skurdo. Jei matoma, kaip nesunkiai galima pralobti, tai tuo keliu ir žengiama, nesusimąstant apie pasekmes. Bet yra ir tokių jaunų žmonių, kurie siekia tikslo, mokosi“, – teigė G. Tursa.

Signataro J. Vileišio anūkas prisiminė, kad buvo penkerių metų, kai senelis mirė: „Mūsų šeima turėjo tradiciją, susitikdavome papietauti visa šeima kartu pas kurį nors iš J. Vileišio vaikų. Aš buvau padykęs vaikas ir sugalvojau iškrėsti tėveliui šunybę. Kartą, kol visi prie stalo sėdėjo ir vaišinosi, o mano tėvelis atsikėlė paduoti patiekalo, aš sukeičiau kėdes. Jo kėdę patraukiau ir padėjau savąją, mažesnę. Jis sėdo, nenugriuvo, bet gavau nuobaudą, tėvelis papylė žirnių į kampą ir mane parklupdė. Po kurio laiko prie manęs priėjo senelis, apkabino, išaiškino, ką padariau blogai, žinoma, nušluostė ašaras. Mes buvome geri draugai. Tokį senelį prisimenu iki šiol.“

Atsisakė milijono litų premijos

Stepono Kairio antros eilės pusbrolis prisiminė kartu su signataru leistas dienas: „Gyvenau kartu su Steponu. Jis buvo labai konkretus žmogus, retai kalbėdavo. Jei pasakydavo žodį, tai labai apgalvodamas.“

„Jis vadovavo Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio sistemos statyboms. Prieš tai Belgų bendrovė pasiūlė Kauno savivaldybei įrengti visą sistemą už 150 mln. Lt. Tuo tarpu S. Kairys ūkiškai paskaičiavo, kad pakaktų ir 75 mln. Lt. Jis vadovavo tos sistemos statyboms ir atliko savo darbą iki galo. Miesto savivaldybė nutarė jam padovanoti vieną milijoną LT, bet S. Kairys parodė charakterį ir atsisakė premijos. Tu dabar pabandyk pasiūlyti tiek pinigų už gerą darbą, tai sakytų, kad dar per mažai. Vis dėlto, Kauno miesto savivaldybė atidarė sąskaitą S. Kairio vardu ir įnešė 75 tūkst. Lt. Bent taip buvo atsidėkota už pagalbą“, – prisiminė S. Kairio antros eilės pusbrolis.

Basanavičiaus nagų istorija

Jono Vileišio anūkė Reda Tursaitė teigė, kad su seneliu jai neteko bendrauti: „Koks jis buvo žmogus? Labai geras. Pamenu vieną istoriją. Kartą mano senelio žmona nuėjo pas savo seseris ir pasiskundė esą jai visą laiką tenka adyti Jono Vileišio kojines, nes jis nenusikerpa nagų. Seserys sugėdindavo besiskundusiąją: „Onule, tu turi auksiniais siūlais jam adyti kojines, o ne mums atėjusi guostis.“ Visos galvojo, kad senelis yra auksinis žmogus.“

R. Tursaitė prisiminė dar vieną linksmą istoriją. „Vileišių šeimyna draugavo su Basanavičiais. Mano dėdė (aštuonerių metų), Jono Vileišio sūnus, buvo nusiųstas pas Joną Basanavičių, kol senelis buvo išvykęs. Dėdė pasakojo, kad J. Basanavičius kirpo namuose nagus ir dėjo juos į degtukų dėžutę, o paklaustas, kodėl taip daro, atsakė, kad kai jis mirsiąs, tai čia bus didelė vertybė. Neseniai remontuojant Vileišių namus, darbininkai pasakojo, kad rado maišelį nagų. Neabejojama, kad jie priklausė J. Basanavičiui“, – pasakojo R. Tursaitė.

Šernas: negalima lyginti laisvos ir pavergtos Lietuvos

Signataro Jokūbo Šerno giminaitis, vienintelis po Medininkų žudynių gyvas likęs Tomas Šernas tikino, kad nuo mūsų pačių priklauso, ar tinkamai pagerbiami akto signatarai: „Mes gerbiame tiek istoriją, tiek tautos savimonę. Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, kas jam rūpi. Mes priklausome nuo to, kiek mes galime duoti kitiems. Signataras buvo mano senelio dėdė, tai šviesus ir atsidavęs tėvynei žmogus.“

„Man Vasario 16 d. svarbesnė nei Valentino diena. Tuo tarpu jaunimui aktualesnė Vasario 14-oji. Tai natūralūs skirtumai. Žmonės kalba, kad geriau buvo gyventi priespaudoje nei laisvoje Lietuvoje tada, kai pavargsta arba dėl kažko supyksta, nusivilia. Tų laikmečių sulyginti negalima. Nemanau, kad sąmoningas žmogus gali pasakyti, kad priespaudoje buvo lengviau. Nors kas ten žino, gal ir buvo. Tada nereikėjo galvoti, nereikėjo daug dirbti, galėjai gauti minimalią algą ir būti patenkintas. Kiekvienas girtuoklis buvo įdarbinamas gamykloje, galėdavo gauti bendrabutį. Šiais laikais to nėra. Kita vertus, tais laikais žmonės dirbo ir sukūrė daug gerų dalykų, kurie šiais laikais sunaikinti. Kiekviena karta turi savo laisvės suvokimą ir už jį kovoja, kiekviena karta turi iššūkius, kuriuos siekia įveikti“, – kalbėjo T. Šernas.

Vasario 16-osios akto signatarai

Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Saliamonas Banaitis, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas.

Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.

Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų - net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis).

Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą - 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus.

Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.

Vasario 16-osios Akto signatarų likimas

Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius.

Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys - pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje.

Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos – Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti.

Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune.

Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.

Audrius Bareišis, Alfa.lt

„Vasario 16-osios akto signatarų parašai neleido Lietuvai išnykti iš Europos žemėlapio“, – šie skambūs žodžiai papuošė neseniai sukurto filmo apie 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašyto dokumento, paskelbusio, jog Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis, herojus. Dvidešimt akto signatarų, išgelbėjusių tautą nuo pražūties. Kas jie? Ar lietuviams Vasario 16-oji nėra tik raudona spalva kalendoriuje pažymėta diena, kai nereikia kulniuoti į darbą? Akto signatarų giminaičiai sutaria: „Lietuvos žmonės primiršę pasirašyto dokumento reikšmę tautai...“

Lietuviai nežino akto reikšmės

„Negalima sakyti, kad signatarai nėra pagerbti. Prezidentūroje kiekvienam iš jų buvo skirtas vainikas, kuriuos žmonės padės ant signatarų kapų. Ant Antano Smetonos kapo tėviškėje žmonės taip pat padeda gėlių“, – Alfa.lt kalbėjo A. Smetonos anūkas.

Pašnekovo nuomone, 90 proc. lietuvių nesupranta Vasario 16-osios akto reikšmės: „Niekam neįdomu, nors neturėtų kilti abejonių, kad tai reikšmingas istorinis įvykis. Jei ne Vasario 16-ta, caras būtų toliau alinęs Lietuvą.“

A. Smetonos anūkas negailėjo kritikos šių dienų signatarams, dabartiniams Seimo nariams. „Apie šiandieninius signatarus net gėda kalbėti. Jei mūsiškiai signatarai atsisakė atlyginimų, tai dabartiniai seimūnai, ministrai stengiasi kuo greičiau ir daugiau pralobti. Nebeliko žmoniškumo. Su seneliu bendrauti neteko, nes man gimus, jis jau buvo miręs. Tėvai papasakojo, kad A. Smetona buvo geras ir išsilavinęs žmogus, mokėjo septynias užsienio kalbas“, – pasakojo A. Smetonos giminaitis.

Jaunimas pasidavė greitiems pinigams

Jono Vileišio anūkas Gediminas Tursa neslėpė, kad visada yra malonu prisiminti senelį ir jo atliktus darbus: „Norėtųsi, kad ta dvasia, kuri buvo signataruose, nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė Lietuvai, matytųsi dabartinės kartos atstovų veiksmuose ir mąstyme. Signatarai dirbo pasiaukojamai. Nieko keisto, kad kiekviena karta, kiekvienas laikotarpis turi savo atspalvius. Mes išsivadavome iš sovietmečio, tada visi buvome pusiau lygus. Negalėjome reikšti jokios iniciatyvos. O dabar pasijuto nevaržoma laisvė. Jaunimas pamatė, kad vieni lengvai iškopė į viršų, pasidarė turtingi, o kiti skurdo. Jei matoma, kaip nesunkiai galima pralobti, tai tuo keliu ir žengiama, nesusimąstant apie pasekmes. Bet yra ir tokių jaunų žmonių, kurie siekia tikslo, mokosi“, – teigė G. Tursa.

Signataro J. Vileišio anūkas prisiminė, kad buvo penkerių metų, kai senelis mirė: „Mūsų šeima turėjo tradiciją, susitikdavome papietauti visa šeima kartu pas kurį nors iš J. Vileišio vaikų. Aš buvau padykęs vaikas ir sugalvojau iškrėsti tėveliui šunybę. Kartą, kol visi prie stalo sėdėjo ir vaišinosi, o mano tėvelis atsikėlė paduoti patiekalo, aš sukeičiau kėdes. Jo kėdę patraukiau ir padėjau savąją, mažesnę. Jis sėdo, nenugriuvo, bet gavau nuobaudą, tėvelis papylė žirnių į kampą ir mane parklupdė. Po kurio laiko prie manęs priėjo senelis, apkabino, išaiškino, ką padariau blogai, žinoma, nušluostė ašaras. Mes buvome geri draugai. Tokį senelį prisimenu iki šiol.“

Atsisakė milijono litų premijos

Stepono Kairio antros eilės pusbrolis prisiminė kartu su signataru leistas dienas: „Gyvenau kartu su Steponu. Jis buvo labai konkretus žmogus, retai kalbėdavo. Jei pasakydavo žodį, tai labai apgalvodamas.“

„Jis vadovavo Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio sistemos statyboms. Prieš tai Belgų bendrovė pasiūlė Kauno savivaldybei įrengti visą sistemą už 150 mln. Lt. Tuo tarpu S. Kairys ūkiškai paskaičiavo, kad pakaktų ir 75 mln. Lt. Jis vadovavo tos sistemos statyboms ir atliko savo darbą iki galo. Miesto savivaldybė nutarė jam padovanoti vieną milijoną LT, bet S. Kairys parodė charakterį ir atsisakė premijos. Tu dabar pabandyk pasiūlyti tiek pinigų už gerą darbą, tai sakytų, kad dar per mažai. Vis dėlto, Kauno miesto savivaldybė atidarė sąskaitą S. Kairio vardu ir įnešė 75 tūkst. Lt. Bent taip buvo atsidėkota už pagalbą“, – prisiminė S. Kairio antros eilės pusbrolis.

Basanavičiaus nagų istorija

Jono Vileišio anūkė Reda Tursaitė teigė, kad su seneliu jai neteko bendrauti: „Koks jis buvo žmogus? Labai geras. Pamenu vieną istoriją. Kartą mano senelio žmona nuėjo pas savo seseris ir pasiskundė esą jai visą laiką tenka adyti Jono Vileišio kojines, nes jis nenusikerpa nagų. Seserys sugėdindavo besiskundusiąją: „Onule, tu turi auksiniais siūlais jam adyti kojines, o ne mums atėjusi guostis.“ Visos galvojo, kad senelis yra auksinis žmogus.“

R. Tursaitė prisiminė dar vieną linksmą istoriją. „Vileišių šeimyna draugavo su Basanavičiais. Mano dėdė (aštuonerių metų), Jono Vileišio sūnus, buvo nusiųstas pas Joną Basanavičių, kol senelis buvo išvykęs. Dėdė pasakojo, kad J. Basanavičius kirpo namuose nagus ir dėjo juos į degtukų dėžutę, o paklaustas, kodėl taip daro, atsakė, kad kai jis mirsiąs, tai čia bus didelė vertybė. Neseniai remontuojant Vileišių namus, darbininkai pasakojo, kad rado maišelį nagų. Neabejojama, kad jie priklausė J. Basanavičiui“, – pasakojo R. Tursaitė.

Šernas: negalima lyginti laisvos ir pavergtos Lietuvos

Signataro Jokūbo Šerno giminaitis, vienintelis po Medininkų žudynių gyvas likęs Tomas Šernas tikino, kad nuo mūsų pačių priklauso, ar tinkamai pagerbiami akto signatarai: „Mes gerbiame tiek istoriją, tiek tautos savimonę. Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, kas jam rūpi. Mes priklausome nuo to, kiek mes galime duoti kitiems. Signataras buvo mano senelio dėdė, tai šviesus ir atsidavęs tėvynei žmogus.“

„Man Vasario 16 d. svarbesnė nei Valentino diena. Tuo tarpu jaunimui aktualesnė Vasario 14-oji. Tai natūralūs skirtumai. Žmonės kalba, kad geriau buvo gyventi priespaudoje nei laisvoje Lietuvoje tada, kai pavargsta arba dėl kažko supyksta, nusivilia. Tų laikmečių sulyginti negalima. Nemanau, kad sąmoningas žmogus gali pasakyti, kad priespaudoje buvo lengviau. Nors kas ten žino, gal ir buvo. Tada nereikėjo galvoti, nereikėjo daug dirbti, galėjai gauti minimalią algą ir būti patenkintas. Kiekvienas girtuoklis buvo įdarbinamas gamykloje, galėdavo gauti bendrabutį. Šiais laikais to nėra. Kita vertus, tais laikais žmonės dirbo ir sukūrė daug gerų dalykų, kurie šiais laikais sunaikinti. Kiekviena karta turi savo laisvės suvokimą ir už jį kovoja, kiekviena karta turi iššūkius, kuriuos siekia įveikti“, – kalbėjo T. Šernas.

Vasario 16-osios akto signatarai

Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Saliamonas Banaitis, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas.

Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.

Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų - net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis).

Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą - 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus.

Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.

Vasario 16-osios Akto signatarų likimas

Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius.

Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys - pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje.

Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos – Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti.

Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune.

Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: