Žuvies konservai, pavyzdžiui, tuno, Jungtinėje Karalystėje paprastai kainuoja 1,62 svaro sterlingų, tačiau Italijoje jie kainuoja 3,15 svaro sterlingų, o Ispanijoje – 2,51 svaro sterlingų.

Tačiau duomenys taip pat atskleidė, kad tokie produktai, kaip duona, kiaušiniai ir aliejus, Jungtinėje Karalystėje dažniausiai buvo pigesni.

Didžiosios Britanijos gyventojų kišenės šiuo metu patiria didelį spaudimą, nes maisto produktų kainos išlieka 19 proc. didesnės nei prieš metus. Jungtinės Karalystės mažmenininkai neigia, kad dėl aukštų kainų gauna papildomą pelną, ir daugelis jų jau sumažino tokių produktų, kaip duona ir sviestas kainas. Tačiau „Circana“ atstovas Ananda Roy mano, kad mažmenininkai gali pasistengti labiau.

„Daugeliui JK gyventojų perspektyva ir toliau mokėti daugiau nei iki šiol, net jei infliacija sumažės, yra nepateisinama, – sakė jis. – Kadangi prekių kainos nuolat mažėja, mažmenininkai ir kitos įmonės gali padaryti daugiau dėl sunkiai besiverčiančių Jungtinės Karalystės vartotojų.“

Neseniai „Oxford Economics“ atlikta apklausa parodė, kad JK maisto produktų kainos yra maždaug 7 proc. mažesnės už ES vidurkį. Tačiau šis rodiklis apima daugybę šalių.

BBC paprašė „Circana“, kuri specializuojasi vartotojų duomenų analizės srityje, apžvelgti keletą konkrečių produktų didžiausiose ir labiausiai išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse.

„Nors Jungtinėje Karalystėje kai kurių kasdienių prekių kainos yra didesnės, už kitas mokame mažiau nei mūsų kolegos Europoje“, – sakė A. Roy.

Tačiau bandyti palyginti maisto produktų kainas skirtingose šalyse yra „labai sudėtinga“, sakė Europos maisto produktų rinkos ekspertas bendrovėje „Bernstein“ Williamas Woodsas. Jo teigimu, esama daugybės veiksnių, galinčių turėti įtakos maisto kainų skirtumams.

Pirma, svarbus konkurencijos lygis. Vokietijoje daugiau kaip 40 proc. rinkos sudaro mažų kainų prekybos centrai, kuriuose parduodami pigesni nuosavų prekių ženklų produktai. Taip pat reikia atsižvelgti į mitybos įpročių ir maisto gamybos lygio skirtumus.

Jungtinė Karalystė importuoja apie 40 proc. maisto produktų, anot A. Roy, tai reiškia, jog šalis moka „pirkėjo priemoką“, nes tiekimo grandinė tampa vis labiau nepastovi, o ir „Brexitas“ reikalų tikrai nepalengvino.

Be to, yra ir politika. Kitaip tariant, mokesčiai, subsidijos ir reguliavimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje didesnė gamintojų apsauga gali lemti kai kurias aukštesnes maisto produktų kainas parduotuvėse, aiškino W. Woodsas.

A. Roy ir jo „Circana“ komanda išnagrinėjo vieneto kainą ir palygino panašaus dydžio pakuočių kainas visoje kategorijoje. Vėliau buvo paskaičiuotas visų skirtingų rūšių produktų, įskaitant nuosavo ir nenuosavo prekės ženklo produktus, vidurkis. Tada kaina eurais buvo perskaičiuota į svarus sterlingų pagal Anglijos banko perskaičiavimo kursą.

Duomenys pateikti už kovo mėnesį. Į šią informaciją neįtrauktos Jungtinės Karalystės mažmeninės prekybos įmonės „Aldi“ ir „Lidl“, kurios sudaro 17 proc. Jungtinės Karalystės maisto produktų sektoriaus. Tačiau tyrimas apima apie 80 proc. rinkos kiekvienoje iš kitų penkių šalių.

Verta paminėti, kad tai yra nedidelio masto apžvalga. Pavyzdžiui, nėra įtraukta šviežių vaisių ir daržovių, kuriuos buvo pernelyg sunku palyginti dėl sezoniškumo, dydžio ir šalyje auginamų produktų kiekio.

Tyrimo rezultatai rodo, kad Vokietija bendrai yra pigiausia šalis, kurioje tirto prekių krepšelio bendra kaina yra beveik 20 svarų sterlingų mažesnė už gerokai priekyje esančios Prancūzijos. JK atsidūrė trečioje vietoje pagal pigumą ir joje padėtis iš esmės panaši į situaciją Italijoje Ispanijoje ir Nyderlanduose.

A. Roy pažymėjo, kad maisto produktų kainos kyla visose Europos šalyse. Jo teigimu, pastarosiomis savaitėmis infliacija lėtėjo Vokietijoje, Nyderlanduose ir Ispanijoje, kur kainos kilo anksčiau nei Jungtinėje Karalystėje. Jis tikisi, kad per ateinančius kelis mėnesius JK paseks jų pavyzdžiu.

Neseniai „Kantar“ atliktas tyrimas parodė, kad nuo pandemijos Didžiojoje Britanijoje įvyko didžiulis gyventojų apsipirkimo įpročių pokytis.

Šio tyrimo duomenys rodo, kad žmonės dabar rečiau lankosi prekybos centruose ir daugiau išleidžia prekybos tinklo nuosavo prekės ženklo prekėms ir naudojasi lojalumo programomis, kad įsigytų prekių pigiau.