Per pastaruosius ketverius metus pajamų nelygybė Lietuvoje išaugo – atskirtis tarp turtingųjų ir vargstančių tik augo. Kas mūsų šalyje galėtų jaustis vidurinės klasės atstovais?

Ekonomistai skaičiuoja, kad Lietuvoje šiai klasei būtų galima priskirti apie 10 proc. gyventojų. Išsivysčiusiose šalyje šis skaičius siekia apie 30-40 proc., o pvz., Švedijoje – apie 50 proc.

Apie tai, ar Lietuvoje kada nors bus tokia vidurinė klasė kaip užsienyje, praėjusią savaitę diskutuota „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad yra daug skirtingų vidurinės klasės apibrėžimo. Pvz., žurnalas „The Economist“ yra suskaičiavęs, kad jai galima priskirti apie pusę pasaulio gyventojų. Ir , pvz., Azijoje vidurinės klasės atstovų skaičius aplenkė taip gyvenančių skaičių Vakaruose.

„Grubus metodas, kas vidurinei klasei priklauso, tai yra žmogus, šeima, kuri patenkinusi savo būtiniausius poreikius, sakykime, A. Maslow piramidės pirmas dvi pakopas (tai būtų fiziologiniai ir saugumo poreikiai, – red. past), dar turi kišenėje apie trečdalį pajamų ir gali tenkinti kitus poreikius.

Nebūtinai tai turi būti susiję su atostogomis, tai gali būti susiję tiesiog su kokiais nors šiek tiek geresnės kokybės daiktais, vaikų mokslu.

Tai taip pat labai svarbus vidurinės klasės požymis, kad būtų galima perduoti santykinę savo gerovę savo palikuoniams. Taigi ir sukaupti šiek tiek turto“, – kalbėjo ekonomistas ir pridūrė, kad šiai klasei nereikėtų priskirti gyvenančių nuo algos iki algos.

Turėtų būti ir tam tikras 3-6 mėnesių santaupų lygis.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Teodoras Medaiskis atkreipė dėmesį, kad vertinant oficialias pajamas vidurinės klasės gyventojų Lietuvoje nėra daug.

„Aš vidurinę klasę bandžiau pažiūrėti pagal pajamas, nors jos nėra lemiamas dalykas. Pagal „Sodros“ duomenis išėjo, kad nuo 1 iki 2,5 vidutinių darbo užmokesčių pas mus gauna tik 28 prc. gyventojų. Iki vidutinio atlyginimo – 68 proc.

Taigi, labai didelė dalis žmonių gauna dar mažiau už vidutinį atlyginimą, kuris ir taip mažas Lietuvoje, kaip jau čia apie vidurinę klasę šnekėsi? Nors vėlgi kitą kartą, gal tai yra savijautos, gyvenimo stiliaus dalykas, išsilavinimo, profesijos, negalima mechaniškai sudėti vien į pajamas“, – svarstė profesorius.

Pensininkai turtingesni nei atrodo?

G. Nausėdos teigimu, žmogus, kuris tik nusiperka valgyti, turi pinigų tik troleibuso bilietui ar dukart per metus nusiperka batus, vargiai gali būti priskiriamas vidurinei klasei. Tai būtų žmogus gyvenantis ties skurdoko standarto riba.

„Jeigu vidurinę klasę apibrėžiame kaip tarpsluoksnį tarp varguolių ir tikrai turtingų žmonių, tai turėtų būti žmonės, kurie galėtų sau leisti šiek tiek daugiau. Tai galėtų būti ir lizinguojamas automobilis, o ne koks 40 metų senumo, kur nuvažiuoja 5 km ir sulūžta. Tai galėtų būti 1-2 atostogos ne tik, sakykime, gražiuose Aukštaitijos miškuose, bet ir užsienyje, pvz., slidinėjimas ne Italijoje, o Slovakijoje“, – svarstė jis.

Klausiamas, ar į vidurinę klasę pensininkai nepatenka, ekonomistas svarstė, kad yra įvairių pensininkų ir nereikėtų į juos žiūrėti kaip į „Sodros“ išlaikytinius.

Esą jeigu per gyvenimą pensininkai sugeba sukaupti tam tikrą kapitalą ir išėję į pensiją gali be vargo iš jo gyventi 10-15 metų išėję į pensiją, tai jų gyvenimas gali būti normalių standartų. Kad kai kurie sukaupia nemažas sumas, galima spręsti, deja, iš nelinksmų atvejų, kai jie tampa sukčių aukomis.

Taigi, kai kurie žmonės susitaupo. Tačiau neverta tikėtis, kad pensininkai bus vidurinės klasės atstovai jei gyvens tik iš „Sodros“ pensijos, nors kaupiantys pensijų fonduose mėgina tai padaryti, svarstė G. Nausėda.

Perklaustas, kokią dalį šalies gyventojų vis dėlto būtų galima laikyti vidurine klase, jis sakė, kad Lietuvoje ji sudaro didesnę visuomenės dalį nei Rusijoje, kur vidurine klase laikoma 15 proc. gyventojų:

„Gal galima būtų laikyti, kad Lietuvoje tokių žmonių yra iki 20 proc. Tokių žmonių tarpsluoksnis pastaruoju metu, manyčiau, pakankamai greitai auga. Ir tai yra tie patys žmonės, kurie dirba paslaugų centruose, IT kompanijose, kurie gauna tuos 1,5–2 tūkst Eur per mėnesį, galbūt neturi vaikų, nes jų atsiradimas, atskiedžia tą gerovės standartą. Tokių žmonių per pastaruosius kelerius metus skaičiuojame atsiradus ne šimtais, o tūkstančiais".

Reikia, kad būtų kaip su IT specialistais

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Virginijus Sinkevičius abejojo, ar per artimiausius ketverius metus pavyks pasiekti, kad vidurinę klasę pasiektų pusė šalies gyventojų:

„50 proc. būtų optimistinis scenarijus. Man atrodo pasaulio lyderė Australija tokių gyventojų turi 68 proc. <...> Mūsų problema dabar jau yra, kad atskirtis didėja. Jūsų minėtas Gini koeficientas (t. y. statistinis rodiklis nelygybei matuoti), pagal kurį esame 8 pasaulyje, skamba baugokai ir eliminuoja tą vidurinę klasę“.

Pirmininko teigimu, pirmiausia reikia spręsti gyventojų pajamų nelygybės klausimą.

Vienas iš tokių žingsnių – didesnis neapmokestinamųjų pajamų dydis, dėl kurio žmonių į rankas gaunamų pinigų kiekis šiek tiek padidėjo.

Kitas dalykas – gerai apmokamos darbo vietos.

„Turime orientuotis į jų kūrimą. Kad būtų didelis konkurencingumas ir būtų galimybė augti darbuotojui ir gauti tą orų atlyginimą. Nes dažnai tos darbo vietos apsiriboja, kad nėra vietos augimui“, – kalbėjo V. Sinkevičius.

Paklaustas, kaip samdomam darbuotojui privačioje bendrovėje ar valstybės institucijoje pasiekti, pvz., 1,5 tūkst. Eur atlyginimą, jis svarstė, kad tai priklauso nuo konkurencingumo darbo rinkoje. Jeigu kokios nors profesijos darbuotojai bus paklausūs, pvz., IT specialistų, jų atlyginimai bus dideli.

Kita vertus, anot komiteto pirmininko, reikia žiūrėti ne tik į gyventojų pajamas, bet ir kiek už jas galima nupirkti prekių bei paslaugų.

„Dabar Lenkija Europoje yra viena iš lyderių pagal vidurinę klasę. Lenkijoje vidurinioji klasė gana stipri. Vienas iš aspektų, kad algos ten nėra rekordinės palyginti su Lietuva. Ta pati buitinė technika, produktai daug pigesni, perkamoji galia didesnė. Taigi, gali juodai dienai atsidėti“, – svarstė jis.

Vidurinės klasės žudikas

Į klausimą, ką gali padaryti valdžia, kad vidurinė klasė didėtų, T. Medaiskis sakė:

„Valdžia gali tik sudaryti sąlygas verslo, ekonomikos, ūkio, plėtrai. Tai yra, matyt, pagrindinis valdžios žingsnis, kurį ji gali padaryti. Mechaniškai keliant minimalią algą galima greitai prieiti liepto galą. Tai labai ribotas instrumentas. Atsakymas galbūt banalus, bet paprastas: geros verslo sąlygos.

Galbūt progresinis apmokestinimas, bet tikrai ne vidurinę klasę progresiškai apmokestinti, o tą virš vidurinės, galbūt“.

G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad didinant neapmokestinamą dydį ar minimalią mėnesinę algą vidurinės klasės nesukursime, nebent pagerinsime padėti gyvenantiems vargingiausiai.

V. Sinkevičius teigė, kad minimalios algos didinimas yra „vidurinės klasės žudikas“.

Esą ją didinat didėja ne tik gyventojų pajamos, bet ir verslininkų mokami mokesčiai. Smulkusis verslininkas, samdantis kelis darbuotojus, gali uždaryti verslą, jei padidinus minimalią algą jos negalės mokėti samdomiems darbuotojams.

Anot G. Nausėdos, vienintelė efektyvi priemonė didinti vidurinę klasę – tai naujų darbo vietų kūrimas ir politika, orientuota į užsienio investicijų pritraukimą, taip pat smulkaus verslo skatinimas.

„Visos kitos perskirstymo priemonės, taip pat ir progresiniai mokesčiai, taip, galėtų galbūt nuimti tam tikrą socialinį garą, kuris susikaupęs, bet dabartinėje situacijoje, aš bijau, kad tokie bandymai virstų vidurinės klasės naikinimu.

Bent jau iki šiol, kiek pasiūlymų mačiau, visi pasiūlymai buvo nutaikyti didesnių tarifų būtent į tą vidurinę klasę. Ir net ne visai vidurinę klasę, į 1 tūkst. Eur uždirbančius, kurie Vilniuje, turėdami vaikų, negalėtų pretenduoti į vidurinę klasę“, – kalbėjo ekonomistas.