Kiek Lietuvoje kasmet turėtų kilti atlyginimai, kad po dešimties metų jau galėtume džiaugtis britiškais atlyginimais? O kiek darbdaviai turėtų kelti algas, kad bent po dvidešimties metų pavytume Airiją?

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda dalijasi savo paskaičiavimais apie Lietuvos gyventojų viltis gyventi vakarietišką gyvenimą.

SEB banko atstovų skaičiavimu, jei kitų Europos šalių ekonomikos augs tokiu pat tempu kaip dabar, norėdami per dešimt metų pavyti Vokietijos atlyginimus Lietuvoje juos auginti turėtume po 20 proc. (nominalaus atlyginimo augimas). Šiek tiek realesnė galimybė vokiškų atlyginimų sulaukti po 50 m. Tokiam scenarijui išsipildyti atlyginimus Lietuvoje reikėtų didinti po 4,5 proc. kasmet.

Jei infliacijos lygiai per artimiausius dešimt metų kardinaliai nepasikeistų, atlyginimai Lietuvoje turėtų augti po 9 proc., kad pasiektume bent Graikijos lygį (po 20 m. - 4 proc., po 50 m. - 1,7 proc.).

Visiškos konvergencijos galime ir nesulaukti?

Primename, kad „Eurostat“ duomenimis, pernai Lietuva (524 eurai/mėn.) pagal vidutinį darbo užmokestį (atskaičius mokesčius) tarp Europos Sąjungos šalių lenkė tik Bulgariją (333 eurai/mėn.), Rumuniją (398 eurai/mėn.) ir Vengriją (503 eurai/mėn.).

Tarp daugiausiai per mėnesį atlygio mokančių šalių patenka Liuksemburgas (3189 eurai/mėn.), Danija (3122 eurai/mėn.) ir Švedija (2690 eurai/mėn.).

SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda pabrėžia, kad iš tiesų, kaip greitai artėsime prie vakarietiškų atlyginimų, priklauso ne tik nuo darbo užmokesčio augimo, bet ir šalių infliacijos lygio.

„Realiam darbo užmokesčiui suartėti turės įtakos ir infliacijos Lietuvoje bei Vakarų Europoje skirtumas. Vadinamasis Samuelsono-Balassa efektas leidžia manyti, kad Rytų Europoje infliacija per ilgą laikotarpį bus šiek tiek didesnė nei senojoje Europoje. Taigi, realios konvergencijos rodikliai gali būti dar šiek tiek blogesni“, - komentavo ekonomistas.

Iš kitos pusės G. Nausėda pastebėjo, kad intensyvios emigracijos iš Rytų į Vakarus sąlygomis, Lietuvos darbdaviai gali būti priversti užbėgti į priekį - kelti atlyginimus sparčiau nei leistų objektyvios aplinkybės.

„O tai savo ruožtu lemtų konkurencingumo problemos paaštrėjimą“, - kalbėjo pašnekovas.

Pasak eksperto, vienas iš akivaizdžiausių atlyginimų suartėjimo chrestomatinių pavyzdžių – Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungimas, kuris lėmė staigią atlyginimų korekciją buvusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje ir dėl to kilusias konkurencingumo problemas.

„Apie visišką atlyginimų konvergenciją Vokietijoje negalima kalbėti ir dabar, praėjus 25 metams, o juk šio proceso ekonominės prielaidos ten buvo daug geresnės, valdžia, profsąjungos ir darbdavių organizacijos dėjo daug pastangų, siekdamos sklandesnio atlyginimų suartėjimo“, - pridėjo G. Nausėda.

Taigi, pasak jo, reikėtų apsišarvuoti kantrybe ir nesitikėti stebuklingo didžiojo šuolio teorijomis, nes jų įgyvendinimas dažniausiai baigiasi giliomis krizėmis.

„Pakanka užmesti akį į Graikiją, kuri norėjo per trumpą laiką pradėti gyventi daug geriau, tačiau negrindė savo gražių norų atitinkamu ekonominiu pajėgumu, todėl dabar kai kuriais aspektais yra nublokšta į praeitį 15-20 metų“, - pastebėjo ekonomistas.

Primename, kad Lietuvos banko šių metų kovo mėnesio prognozėmis šiemet ir kitais metais darbo užmokestis Lietuvoje turėtų augti po 4,9 proc.

Ko reikia, kad atlyginimai pradėtų augti

Ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad jei Vakarų Europos atlyginimai kils, pavyzdžiui, perpus lėčiau nei Lietuvos, tai jaunoji karta gali sulaukti vakarietiškų dalykų. Tačiau tam taip pat reikia keistis.

Pasak eksperto, kaip keisis Lietuvos darbuotojų atlyginimai Europos atžvilgiu labai priklauso nuo ekonomikos struktūros.

„Ar pavysime ir aplenksime (Vakarus – red.) labiau priklauso nuo ekonomikos struktūros. Jei dominuos šalyje turizmo, aptarnavimo sferos sektorius, tai jame algos yra mažos, nes darbo jėga nekvalifikuota. Su paslaugų centrais – viskas gerai, bet technologinių įmonių šalyje yra nedaug. Jei jos plistų, būtų kitaip“, - kalbėjo R. Lazutka.

Pasak jo, jei Lietuva liks tokia šalis kaip Pietų Europos šalys (daug turizmo, nekvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančių įmonių), tai šalis gali įstrigti kaip, pavyzdžiui, Portugalija.

„O tam pavojaus yra, nes vertinant pagal investicijas į tyrimus ir plėtrą Lietuvoje, ypač privačiame sektoriuje, tam nėra skiriama pakankamai lėšų. Tada negalime tikėtis, kad plėsis aukštųjų technologijų pramonė. Šiame sektoriuje dideli atlyginimai kelia ir kitus, - komentavo pašnekovas. - Dabar neatrodo, kad tam būtų potencialo, nes ir pati valstybė skiria per mažai. Žinoma, dabar naudojame lėšas iš ES fondų, bet ir tai neaišku, ar bus investicijos produktyviai panaudotos“.

Vardindamas, kodėl Lietuvoje visgi turime pakankamai žemus atlyginimus, R. Lazutka pirmiausia įvardijo pajamų paskirstymą tarp darbo jėgos ir kapitalo. Čia paskirstymas darbo jėgai kol kas nėra palankus.

„Ir dėl to atlyginimai yra mažesni nei leistų ekonomikos pajėgumas“, - pabrėžė jis.

Žemesniems atlyginimams išsilaikyti, pasak ekonomisto, padeda ir dar pakankamai aukštas nedarbo lygis. Tai leidžia darbdaviams pigiai keisti darbuotojus, ypač nekvalifikuotus.

„Be to, kai kuriose profesijose yra perteklinė darbo pasiūla. O kur jos per daug, maži atlyginimai“, - tęsė pašnekovas.

R. Lazutkos nuomone, atlyginimams kilti neleidžia ir profesinių sąjungų silpnumas.

„Nėra išplėstinių derybų, kai dėl atlyginimo derasi ne darbuotojas su darbdaviu, o atlyginimai peržiūrimi kasmet ir pagal augimo potencialą dėl augimo paskirstymo tarp darbuotojų ir akcininkų derasi profsąjungos“, - kalbėjo pašnekovas.

Ekonomistas teigė, kad viešojo sektoriaus skurdumas taip pat palaiko žemus atlyginimus.

„Ten atlyginimai yra maži ir nėra spaudimo privačiam sektoriui didinti algų. Valstybė yra didžiulis darbdavys, kuris yra ir konkurentas darbo rinkoje. Viešojo sektoriaus darbuotojai negali išgyventi iš viešojo sektoriaus atlyginimo ir išeina į privatų verslą, kuris išvilioja darbuotojus dirbti ir juodų darbų. It tam net nereikia daug siūlyti“, - svarstė R. Lazutka.

Vis dėlto ekonomistas siūlė per daug neliūdėti. Nors oficialūs statistikos skaičiai labai nepalankūs Lietuvos darbuotojams, jo nuomone, daug kas gyvena geriau nei rodo oficiali statistika.

„Nors mūsų atlyginimai maži, bet kai perskaičiuojama pagal kainas, atrodo didesni. Nereikia pamiršti ir šešėlinės ekonomikos įspaudo, - kalbėjo jis. - Reikia žiūrėti, kaip iš tiesų gyvenama. Pavyzdžiui, Londone turėti šeimai du automobilius – ne taip paprasta, o čia (Lietuvoje – red.) sugebame. Ir į būsto sąlygas pažiūrėjus nėra tokio skirtumo“.