Dešimt metų kasmet planavome grįžti į Lietuvą, tačiau dabar to jau net neplanuojame, – pasakoja Airijoje gyvenantys Sandra ir Visvaldas. – Jūs pažiūrėkite, kokios kainos, kokia valdžia.“

Su vyru ir dukrele Airijoje, Monaghame, gyvenanti Sandra neseniai įkūrė savo verslą, o nuo planų grįžti į Lietuvą ją vis atgraso draugų pasakojimai ir, kaip ji teigia, valdžios priimami įstatymai.

Į jos parduotuvėlę užsukame viduryje dienos. Tuščia, pradedame kalbėtis.

„Į Airiją su vyru atvykome trims mėnesiams, užsidirbti automobiliui, – juokiasi Sandra. – O dabar Airijoje esame jau dvylika metų, aštuonerius iš jų – Monaghane.“ Į Alytaus dydžio miestelį, nuo Dublino nutolusį 130 kilometrų, šeima atvyko ieškodami darbo, tačiau airiški karjeros vingiai prasidėjo kaip ir daugumai – nuo darbo fabrike.

„Čia yra įvairių fabrikų: ir mėsos, ir grybų. Kai kur reikia pakuoti, kai kur – pjauti pievagrybius, – pasakoja Sandra. – Aš pati taip pat dirbau fabrike, bet labai trumpai, tik prieš Kalėdas, vėliau saugojau vaikus. Visi nuo to pradeda.“

Į Airiją Sandra atvyko nė nemokėdama kalbos. Jos neišmoko iki dabar. „Nemokėjau nė vieno žodžio, nes mokykloje mokiausi prancūzų. Ir dabar gerai nemoku, nes jei kažko labai reikia, kreipiuosi į kažką, kas gerai moka, o šiaip čia galima gyventi ir nemokant. Parduotuvėse dirba rusai ir lietuviai, airiškose parduotuvėse taip pat galima susikalbėti rusiškai arba lietuviškai, ir pas daktarus nueiti, įdarbinimo centre taip pat lietuvė dirba“, – vardijo moteris.

Grįžtų, jei ne valdžia

Įsibėgėjus pokalbiui, į parduotuvę įbėgo maža mergaitė, lydima vyro – tai Sandros šeima. Visvaldas, išgirdęs, kad į Monaghaną atvyko žurnalistai, prašė būtinai pažymėti, kad beveik visi emigrantai norėtų grįžti. „99 procentai norėtų grįžti namo, bet negrįžta dėl valdžios. Mes viską mestumėme, visus biznius, viską, – tvirtino vyras, tačiau padrąsinus, kad netrukus – rinkimai, jis vis tiek laikėsi savo. – Mes nieko nebesitikime. Esame nusivylę.“

„Oi, – atsiduso Visvaldas, išgirdęs, kas labiausiai nuvilia. – Mokesčiai, čia daug lengviau gyventi, atsidaryti kažką, čia žmogui padeda, viskas daug lengviau.“

Su Visvaldu ir Sandra kalbamės jų pačių parduotuvėje. Jie abu sutartinai teigia, kad savo kišenes patuštinti reikėjo, tačiau vystyti verslą čia esą lengva, o ir mokesčių našta esą nelenkia žemės link. „Neėmėme jokių paskolų, investicijos savos, bet valdžia padeda, nesmaugia, nuo pat pradžių neima mokesčių. O vaikiškoms prekėms net nereikia mokėti pridėtinės vertės mokesčio, – vardijo vyras. – Valdžia atsižvelgia į mus, į mažuosius verslininkus. Viskas daug geriau.“

Tai ne pirmas lietuvių verslas Airijoje. Ir nors pirmasis nepasisekė, jie nenuleido rankų. „Su pirmu verslu bankrutavau, nepasisekė, pats kažką ne taip dariau, bet su antru po truputį kylame ir einame į priekį“, – teigia Visvaldas.

Jam pritardama Sandra pasakoja, kad Panevėžyje, iš kurio atvažiavo, to nebūtų pasiekę: „Lietuvoje būtų neįmanoma. Kiek pažįstamų yra bandę kažką daryti, iš karto užgula mokesčiai“.

Mokesčius moka tada, kada gali, o ne kada reikia

Nors verslininkai pasakoja, kad įsipareigojimai valstybei neslegia, mokesčius mokėti reikia. Didelė dalis „pyrago“ atriekiama nuomai, dar didesnė – žemės mokesčiui. „Nuoma – pagrindinis mokestis, o skausmingiausias – žemės mokestis. Mokame už žemę, ant kurios stovi pastatas. Kiek žinau, Monaghano apskrityje šis mokestis labai didelis, – pasakoja Sandra. – Už žemę per metus sumokame 2000 eurų.“

Tiesa, nors suma didelė – nereikalaujama ją sumokėti iš karto. Kaip teigia lietuviai, galima ir pavėluoti sumokėti.

„Galima mokėti iš karto, galima kas mėnesį ar kas savaitę dalimis. Bet niekas nespaudžia. turiu pažįstamų, kurie investavo į verslą ir nebeliko mokesčiams. Reikėjo susimokėti 3000, o sumokėjo 2000. Metai baigėsi, jau būtinai turėjo susimokėti, bet nesumokėjo to tūkstančio, o valdžia pasakė, kad nieko tokio, kad kitais metais susimokės tą likusį tūkstantį. Niekas nesmaugia, po padu nelaiko“, – tvirtino Visvaldas.

Parduotuvėje kasdien dirba pati Sandra ir, kaip ji teigia, iš šio verslo galima užsidirbti. „Žinoma, ne stebuklai, nes dar tik pirmi metai, o užsidirbus norisi plėstis, tam reikia investuoti. Dalį to, ką uždirbame, investuojame“, – vardijo Sandra.

Beje, tai ne vienintelis šeimos verslas. Visvaldas valdo automobilių remonto garažą. „Turime du tokius smulkius verslus ir gerai gyvename“, – šyptelėjo vyras.

Kai kuriems gerai ir fabrike

Ne tik Sandra, bet ir Visvaldas savo karjerą Airijoje pradėjo nuo darbo fabrike, bet ten nė vienas neužsibuvo. „Jei turi proto, tai darbas fabrike nebus kažkoks juodas. Galima kilti, ieškoti, kur geriau, o ne dirbti visą gyvenimą prie linijos, – pasakojo Visvaldas. – O tie žmonės, kurie nemąsto, nesistengia, nenori kažko geriau – visą gyvenimą gali dirbti prie linijos. Žinau žmonių, kurie dvylika metų taip dirba.“

Anot Visvaldo, net ir įsidarbinus fabrike galime netrukus pakilti karjeros laiptais. „Vyrai gali vairuoti, skenuoti prekes, daug ką galima daryti, tik reikia pasistengti, – kalbėjo vyras ir pridūrė, kad kilti lengva, svarbiausia – mokėti kalbą. – Jei moki angliškai – net labai lengva. Svarbu noro turėti.“

„Bet yra tokių, kurie net ir labai gerai kalbą mokėdami dirba prie linijos. Jiems taip gerai, – šyptelėjo Sandra, o Visvaldas ja pritarė. – Yra tokių, kurie užsidirba duonai, savaitgalio pramogoms. Yra toks žmonių tipas, kuriems užtenka.“

Monaghanas negali pasididžiuoti pramogų gausa, tą pastebi ir Sandra. „Čia yra pinigų, bet nėra, kur jų leisti, nėra tiek pramogų, o Lietuvoje nėra pinigų, o pramogų galima susirasti kasdien, – nusijuokė moteris. – Laisvalaikiu galima į kiną nueiti, o daugiau nelabai.“

Tiesa, norintiems pramogauti, reikia tik sėsti į automobilį ir važiuoti į Dubliną arba sukti priešinga kryptimi ir traukti į šiaurinę Airiją. „Ten didesni miestai. Net ir apsipirkti čia nelabai yra kur, reikia važiuoti“, – teigė Sandra.

Jei galėtų, atsivežtų tėvus

Monaghane gyvenimą susikūrę lietuviai nuomojasi namą, džiaugiasi erdviu kiemu ir nesiskundžia – jiems nieko netrūksta, tačiau, paklausus, kokį dalyką vis dėl to norėtų perkelti į Airiją, nė nedvejodami pasakė – tėvus.

„Tėvus, bet mano tėvai seni, jų jau nebeišvežtume, – pasakojo Sandra. – Yra jie čia buvę. Paatostogauti smagu, bet gyventi nevažiuotų.“

Kiek kitokios nuomonės laikėsi jos vyras Visvaldas. „Na, bet jei tėvuko neliktų, tai mama tikrai atvažiuotų, – nedvejodamas tarė vyras. – Tikrai atvažiuotų, ką ji ten Lietuvoje veiktų su 100 eurų pensijos.“

Visvaldas skaičiavo, kad šiuo metu, sudėjus abiejų tėvų pensijas, jų mėnesio pajamos sudaro apie 700-800 eurų, tačiau didžioji dalis – senelio pensija. „Jei tektų gyventi už 150 eurų, močiutė turės emigruoti. Aštuoniasdešimties metų močiutę teks sodinti į lėktuvą ir sakyti „skrendam į Airiją“, – kalbėjo vyras, demonstruodamas nusivylimą Lietuva. – Man jau juokinga apie Lietuvą šnekėti.“

Į Airiją tik užsidirbti automobiliui atvykusi šeima čia užsibuvo, tačiau ilgą laiką svarstė, kad jau laikas namo. „Dešimt metų kasmet planavome grįžti į Lietuvą, tačiau dabar jau net nebeplanuojame“, – teigė Visvaldas.

Stebisi lietuviškomis kainomis

Dukrą auginanti šeima skaičiuoja, kad per savaitę maistui išleidžia apie pusantro šimto eurų.

„Bet nežiūrime į kainas. Žmona žino kainas, aš – ne. Nesimaivau, tiesiog tikrai nežinau, – šyptelėjo Visvaldas, o Sandra skaičiavo. – Aišku, gal kartais mažiau nei pusantro šimto, bet būna, kad ir po darbo kažko užsukame į parduotuvę.“

Ar pusantro šimto maistui yra daug? „Anksčiau buvo pigiau, bet nežinau, man ir dabar kainos Lietuvoje atrodo daug baisesnės nei čia. Anksčiau grįždavome ir stebėdavomės kaip pigu, o dabar tikrai ne“, – pasakojo Sandra.

Anot šeimos, lietuviškos kainos stebina ne tik Airijoje gyvenančius tautiečius, lietuviškų prekių esą jau nebeperka ir Norvegijoje gyvenantys emigrantai. „Mano sesuo gyvena Norvegijoje, ji anksčiau grįždavo į Lietuvą apsipirkti: tai rūbų, tai batų ar dar kažko. Dabar ji pati sako, kad nieko Lietuvoje nebeperka, viską perka Norvegijoje, nes Lietuvoje per brangu, – pasakoja Visvaldas. – Maisto taip pat pirkdavo, į Norvegiją važiuodavo su pilna bagažine dešrų, mėsų, o dabar nebeperka, nes kainos tokios pačios.“

Vyras teigia, kad viskas Lietuvoje apsivertė vos įvedus eurą. „Atsimenu, buvau grįžęs į Lietuvą vos įvedus eurą, buvo praėję gal keli mėnesiai, buvo vau kaip faina, nueini į kavinę, už tris eurus pavalgai, o dabar brangu. Viskas kaip čia ir dar brangiau“, – piktinosi Visvaldas.

Nors gyvena Airijoje, bet jaučiasi kaip Lietuvoje

Aplink – paslaugas teikiantys lietuviai, net airiškose parduotuvėse – darbuotojai lietuviai, daktarai, kirpėjos, automobilių mechanikai – Monaghane nėra paslaugos, kurios neteiktų lietuviai. Tačiau Visvaldo ir Sandros gyvenime yra ir daugiau Lietuvos.

„Viską valgome kaip Lietuvoje. Duona, mėsa, rūkyti gaminiai, – lietuviškose parduotuvėse perkamas prekes vardijo Visvaldas, o į klausimą, ar visus patiekalus namuose gamina taip kaip Lietuvoje, atsakė. – Mes gyvename kaip Lietuvoje. Daktarai lietuviai, kirpyklos lietuviškos, draugai lietuviai – mums nieko netrūksta, tik tėvų ir tikrų draugų, kurie liko Lietuvoje.“

Pora Airijoje daugiau nei dešimtmetį, tačiau naujai sutiktų žmonių draugais vadinti nedrįsta. „Ten, Lietuvoje, yra draugai, o čia pažįstami, – tikino Sandra. – Per dešimt metų gal dvi šeimos draugų yra, o visi kiti – pažįstami. Lietuvoje draugai nuo smėlio dėžės laikų, ten tikri draugai, o čia ne.“