Pigiausia nakvynė Druskininkuose – lova ligoninėje už 25 litus - Anglija.lt
 

Pigiausia nakvynė Druskininkuose – lova ligoninėje už 25 litus 

Druskininkų ligoninė atvėrė duris turistams: pušyne miesto pakraštyje, greta „Eglės“ sanatorijos esančiame jos reabilitacijos skyriuje, galima vienvietę palatą išsinuomoti už 35 litus, dvivietę – už 25 litus žmogui.

Tokia ligoninės „apgyvendinimo kaina“ yra nurodoma Druskininkų turizmo informacijos centro tinklalapyje.

VšĮ Druskininkų ligoninė direktorius Remigijus Urbšys Alfa.lt kalba, kad viešbučio paslaugos jau seniai buvo įrašytos į jo įstaigos veiklos sritis.

„Kainos buvo paskelbtos įstaigos bei mano iniciatyva. Kainos nuo seno yra patvirtintos ligoninės steigėjų, tik anksčiau neskelbėme. Dabar pabandėme ir sulaukėme šiokio tokio susidomėjimo. Mes suinteresuoti, kad lovos ligoninėje nebūtų tuščios, o kažkaip panaudotos. Įstaigai tik iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų verstis yra sunku“, – kalba direktorius.

Prieš dvejus metus baigtame renovuoti ligoninės reabilitacijos skyriuje, kuriame yra priimami pacientai, yra 43 lovos. Paprastai jos užpildomos pacientais, gavusiais iš ligonių kasų kelialapį. Tačiau yra atvykstančių ir už savo pinigus –daugiausia tai užsieniečiai.

Lovos yra nuomojamos tiems, kurių kelialapis apmoka tik gydymą, bet ne nakvynę ar maitinimą. Bet apgyvendinti priimami ir ne ligoninės pacientai, tiesa, tokių yra ypač nedaug – vienetiniai atvejai“, – sako R. Urbšys.

„Reabilitacijos skyriuje paprastai trečdalis ar ketvirtadalis lovų būna laisvų, tad bandome jas užimti tokiais pacientais, kurie patys susimokėtų. Esame suinteresuoti, kad jų būtų kuo daugiau. Daugiau reabilitacijos pacientų būna vasarą, kai sanatorijos Druskininkuose būna užimtos. Žiemą sanatorijos laisvesnės, ten sąlygos geresnės, todėl jas renkasi mieliau, o pas mus atvyksta mažiau“, – dėsto jis.

Metinis ligoninės biudžetas yra apie 9–10 mln. litų, iš jų apie 85 proc. lėšų gaunama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, likusios (t. y. apie 1,5 mln. litų) – iš „komercinių“ pacientų.

R. Urbšys sako, kad gyvenimo ligoninėje privalumas – jei staiga pablogėtų žmogaus savijauta, tai specialistai būtų greta.

Korpusas, kuriame galima apsigyventi kaip viešbutyje, ilgai stovėjo apleistas, bet prieš kelerius metus buvo nuspręsta jį renovuoti. Dabar, giria direktorius, jis atnaujintas labai gerai, daugiau taip puikiai išoriškai atrodančių savivaldybės lygio ligoninių Lietuvoje nėra.

„Bet jokiais būdais didesnių kainų negalime prašyti, nes nesijaučiame konkurencingi“, – sako jis.

Pasijutome it ligoniai

Ligoninėje vieną naktį gyveno ir Alfa.lt korespondentas su drauge.

Nakvynę aptikome atsitiktinai: penktadienį po pietų nusprendus savaitgaliui išlėkti iš Vilniaus pailsėti, interneto paieškoje įvedėme žodžius „Druskininkai kambarys“, ir nuoroda atvedė į ligoninės kainoraštį Druskininkų turizmo informacijos centro tinklalapyje.

Viešbutyje daug laiko leisti nesirengėme, nelabai svarbi buvo ir nakvynės vieta, nes keliavome automobiliu.

Su tokiais kukliais poreikiais mokėti, pvz., daugiau nei 200 litų už nakvynę vandens pramogų viešbutyje nesinorėjo. Tuo labiau kad gražaus pavasario penktadienio vakare laisvų vietų šiame viešbutyje nebebuvo.

Tad nusprendėme išbandyti nakvynę ligoninėje. „Bent bus ką namuose papasakoti!“ – drąsinome save.

Paskambinus nurodytu telefonu, atsiliepusi moteris pasitikslino, ar mes tikrai norime nakvoti ir nesinaudoti ligoninės paslaugomis, tada paprašė paskambinti po 10 minučių – ji pasitikrinsianti, ar yra švarios patalynės.

Patalynės atsirado, bet dviese mums pasiūlė gyventi ne dvivietėje, o keturvietėje palatoje. „Kai atvyksite, išsyk kilkite į ketvirtą aukštą“, – nurodė gydytoja.

Ligoninę nesunkiai radome – ji įsikūrusi Druskininkų pakraštyje, žavingoje pušų giraitėje. Išlipus iš automobilio girdėjosi tik paukštelių čirškimas bei medžių ošimas, dvelkė ramuma bei pušų aromatu.

Aikštelėje greta ligoninės stovėjo tik du automobiliai. Ligoninėje už paradinių durų taip pat buvo visiškai tuščia, nebuvo nei pacientų, nei gydytojų.

Sienos tvarkingai nudažytos, durys – su tvarkingomis lentelėmis, bet ore tvyrojo tikras ligoninės kvapas. „Puiku – kambaryje tikrai bus švaru, nebus ir jokių gyvių“, – juokavome tuščiuose koridoriuose ieškodami lifto.

„Sveiki, mes jums skambinome dėl nakvynės“, – prisistatėme pakilę į ketvirtą aukštą skyriaus budėtojai. „Ką gi, užeikite, pažiūrėkite, ar jums tikrai tinka kambarys“, – be didesnio entuziazmo atsakė ji.

Ir atrakino duris į tuščią erdvią palatą. Prie vienos sienos stovėjo viena greta kitos sustatytos trys lovos ant ratukų, atitvertos irgi ratuotomis metalinėmis spintelėmis. Prie priešingos sienos išilgai stovėjo ketvirta lova su tokia pačia spintele. Virš dviejų lovų kabėjo plastikinės trikampės kilpos, padedančios gulinčiam ligoniui atsikelti.

Dar kambaryje – stalas su nedideliu televizoriumi (spalvotu, bet gana prastai rodančiu), kelios kėdės bei pora spintų. Gretimos durys vedė į atskirą dušą bei tualetą.

Jausmas – lyg atėjus lankyti sergančio giminaičio. Trūko tik pačių ligonių. Tikrai nebuvo panašu į atsipalaiduoti skatinantį ligoninės kambarį.

„Leiskit, aš jums įleisiu gryno oro“, – pasiūlė gydytoja ir užlipusi ant palangės pravėrė viršutinius langus.

Kiek paabejoję nusprendėme, kad nakčiai čia ir pasiliksime. Tačiau tik vienai, pareikalavo draugė. „Kitą vakarą grįšime į Vilnių“, – kaip kirviu nukirto ji.

Susimokėti ėjome į priėmimo skyrių, formalumai užtruko apie 10 minučių. Po to gavome du raktus: vieną nuo palatos, kitą nuo specialaus įėjimo per rūsį – mat pagrindinis įėjimas vakarop užrakinamas.

Gydytoja parodė, kaip įeiti pro rūsio duris ir kaip rūsio koridoriais patekti prie lifto. „Eikite dešiniuoju koridoriumi, ten jaukiau. Aš neužrakinsiu dešiniųjų skyriaus durų, pro jas pakilę viršun įeisite“, – siūlė ji.

Po vakarienės ir pasivaikščiojimo Nemuno pakrantėmis grįžę į „viešbutį“ neradome, kaip palatoje įjungti šviesos, tad netyčia paspaudėme budėtojos kvietimo mygtuką. Ji ir parodė, kad šviesą jungti reikia virš lovų.

Rytas pasitiko su paukščių giesmėmis už lango, pušų aromatą užgožiančiu dezinfekavimo medžiagų kvapu bei ligoninės garsais už durų. Apie 10 val. į duris pasibeldusi gydytoja pasitikslino, kada išvyksime.

Iš 25 litus nakčiai kainuojančios nakvynės daug nesitikėjome, tiek ir tegavome. Ligoninė yra ligoninė – ji neskirta pailsėti ar atsipalaiduoti. Tam nėra pritaikytos nei palatos, nei lovos, nei aptarnaujantis personalas. Nors šįkart likome patenkinti „egzotikos“ pojūčiu, sužavėjo ir kaina, bet kitą kartą atvykę pasiilsėti turbūt apsistosime kitur.

Andrius Sytas, Alfa.lt
Wikipedia.org nuotraukoje - Druskininkai

Druskininkų ligoninė atvėrė duris turistams: pušyne miesto pakraštyje, greta „Eglės“ sanatorijos esančiame jos reabilitacijos skyriuje, galima vienvietę palatą išsinuomoti už 35 litus, dvivietę – už 25 litus žmogui.

Tokia ligoninės „apgyvendinimo kaina“ yra nurodoma Druskininkų turizmo informacijos centro tinklalapyje.

VšĮ Druskininkų ligoninė direktorius Remigijus Urbšys Alfa.lt kalba, kad viešbučio paslaugos jau seniai buvo įrašytos į jo įstaigos veiklos sritis.

„Kainos buvo paskelbtos įstaigos bei mano iniciatyva. Kainos nuo seno yra patvirtintos ligoninės steigėjų, tik anksčiau neskelbėme. Dabar pabandėme ir sulaukėme šiokio tokio susidomėjimo. Mes suinteresuoti, kad lovos ligoninėje nebūtų tuščios, o kažkaip panaudotos. Įstaigai tik iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų verstis yra sunku“, – kalba direktorius.

Prieš dvejus metus baigtame renovuoti ligoninės reabilitacijos skyriuje, kuriame yra priimami pacientai, yra 43 lovos. Paprastai jos užpildomos pacientais, gavusiais iš ligonių kasų kelialapį. Tačiau yra atvykstančių ir už savo pinigus –daugiausia tai užsieniečiai.

Lovos yra nuomojamos tiems, kurių kelialapis apmoka tik gydymą, bet ne nakvynę ar maitinimą. Bet apgyvendinti priimami ir ne ligoninės pacientai, tiesa, tokių yra ypač nedaug – vienetiniai atvejai“, – sako R. Urbšys.

„Reabilitacijos skyriuje paprastai trečdalis ar ketvirtadalis lovų būna laisvų, tad bandome jas užimti tokiais pacientais, kurie patys susimokėtų. Esame suinteresuoti, kad jų būtų kuo daugiau. Daugiau reabilitacijos pacientų būna vasarą, kai sanatorijos Druskininkuose būna užimtos. Žiemą sanatorijos laisvesnės, ten sąlygos geresnės, todėl jas renkasi mieliau, o pas mus atvyksta mažiau“, – dėsto jis.

Metinis ligoninės biudžetas yra apie 9–10 mln. litų, iš jų apie 85 proc. lėšų gaunama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, likusios (t. y. apie 1,5 mln. litų) – iš „komercinių“ pacientų.

R. Urbšys sako, kad gyvenimo ligoninėje privalumas – jei staiga pablogėtų žmogaus savijauta, tai specialistai būtų greta.

Korpusas, kuriame galima apsigyventi kaip viešbutyje, ilgai stovėjo apleistas, bet prieš kelerius metus buvo nuspręsta jį renovuoti. Dabar, giria direktorius, jis atnaujintas labai gerai, daugiau taip puikiai išoriškai atrodančių savivaldybės lygio ligoninių Lietuvoje nėra.

„Bet jokiais būdais didesnių kainų negalime prašyti, nes nesijaučiame konkurencingi“, – sako jis.

Pasijutome it ligoniai

Ligoninėje vieną naktį gyveno ir Alfa.lt korespondentas su drauge.

Nakvynę aptikome atsitiktinai: penktadienį po pietų nusprendus savaitgaliui išlėkti iš Vilniaus pailsėti, interneto paieškoje įvedėme žodžius „Druskininkai kambarys“, ir nuoroda atvedė į ligoninės kainoraštį Druskininkų turizmo informacijos centro tinklalapyje.

Viešbutyje daug laiko leisti nesirengėme, nelabai svarbi buvo ir nakvynės vieta, nes keliavome automobiliu.

Su tokiais kukliais poreikiais mokėti, pvz., daugiau nei 200 litų už nakvynę vandens pramogų viešbutyje nesinorėjo. Tuo labiau kad gražaus pavasario penktadienio vakare laisvų vietų šiame viešbutyje nebebuvo.

Tad nusprendėme išbandyti nakvynę ligoninėje. „Bent bus ką namuose papasakoti!“ – drąsinome save.

Paskambinus nurodytu telefonu, atsiliepusi moteris pasitikslino, ar mes tikrai norime nakvoti ir nesinaudoti ligoninės paslaugomis, tada paprašė paskambinti po 10 minučių – ji pasitikrinsianti, ar yra švarios patalynės.

Patalynės atsirado, bet dviese mums pasiūlė gyventi ne dvivietėje, o keturvietėje palatoje. „Kai atvyksite, išsyk kilkite į ketvirtą aukštą“, – nurodė gydytoja.

Ligoninę nesunkiai radome – ji įsikūrusi Druskininkų pakraštyje, žavingoje pušų giraitėje. Išlipus iš automobilio girdėjosi tik paukštelių čirškimas bei medžių ošimas, dvelkė ramuma bei pušų aromatu.

Aikštelėje greta ligoninės stovėjo tik du automobiliai. Ligoninėje už paradinių durų taip pat buvo visiškai tuščia, nebuvo nei pacientų, nei gydytojų.

Sienos tvarkingai nudažytos, durys – su tvarkingomis lentelėmis, bet ore tvyrojo tikras ligoninės kvapas. „Puiku – kambaryje tikrai bus švaru, nebus ir jokių gyvių“, – juokavome tuščiuose koridoriuose ieškodami lifto.

„Sveiki, mes jums skambinome dėl nakvynės“, – prisistatėme pakilę į ketvirtą aukštą skyriaus budėtojai. „Ką gi, užeikite, pažiūrėkite, ar jums tikrai tinka kambarys“, – be didesnio entuziazmo atsakė ji.

Ir atrakino duris į tuščią erdvią palatą. Prie vienos sienos stovėjo viena greta kitos sustatytos trys lovos ant ratukų, atitvertos irgi ratuotomis metalinėmis spintelėmis. Prie priešingos sienos išilgai stovėjo ketvirta lova su tokia pačia spintele. Virš dviejų lovų kabėjo plastikinės trikampės kilpos, padedančios gulinčiam ligoniui atsikelti.

Dar kambaryje – stalas su nedideliu televizoriumi (spalvotu, bet gana prastai rodančiu), kelios kėdės bei pora spintų. Gretimos durys vedė į atskirą dušą bei tualetą.

Jausmas – lyg atėjus lankyti sergančio giminaičio. Trūko tik pačių ligonių. Tikrai nebuvo panašu į atsipalaiduoti skatinantį ligoninės kambarį.

„Leiskit, aš jums įleisiu gryno oro“, – pasiūlė gydytoja ir užlipusi ant palangės pravėrė viršutinius langus.

Kiek paabejoję nusprendėme, kad nakčiai čia ir pasiliksime. Tačiau tik vienai, pareikalavo draugė. „Kitą vakarą grįšime į Vilnių“, – kaip kirviu nukirto ji.

Susimokėti ėjome į priėmimo skyrių, formalumai užtruko apie 10 minučių. Po to gavome du raktus: vieną nuo palatos, kitą nuo specialaus įėjimo per rūsį – mat pagrindinis įėjimas vakarop užrakinamas.

Gydytoja parodė, kaip įeiti pro rūsio duris ir kaip rūsio koridoriais patekti prie lifto. „Eikite dešiniuoju koridoriumi, ten jaukiau. Aš neužrakinsiu dešiniųjų skyriaus durų, pro jas pakilę viršun įeisite“, – siūlė ji.

Po vakarienės ir pasivaikščiojimo Nemuno pakrantėmis grįžę į „viešbutį“ neradome, kaip palatoje įjungti šviesos, tad netyčia paspaudėme budėtojos kvietimo mygtuką. Ji ir parodė, kad šviesą jungti reikia virš lovų.

Rytas pasitiko su paukščių giesmėmis už lango, pušų aromatą užgožiančiu dezinfekavimo medžiagų kvapu bei ligoninės garsais už durų. Apie 10 val. į duris pasibeldusi gydytoja pasitikslino, kada išvyksime.

Iš 25 litus nakčiai kainuojančios nakvynės daug nesitikėjome, tiek ir tegavome. Ligoninė yra ligoninė – ji neskirta pailsėti ar atsipalaiduoti. Tam nėra pritaikytos nei palatos, nei lovos, nei aptarnaujantis personalas. Nors šįkart likome patenkinti „egzotikos“ pojūčiu, sužavėjo ir kaina, bet kitą kartą atvykę pasiilsėti turbūt apsistosime kitur.

Andrius Sytas, Alfa.lt
Wikipedia.org nuotraukoje - Druskininkai

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: